Įspūdžiai iš Tbilisio tarptautinio teatro festivalio
Tbilisio tarptautinis teatro festivalis jau antrą kartą pristatė šiuolaikinį Gruzijos teatrą. Kai gavau kvietimą atvykti ir peržvelgiau atsiųstą programą, apstulbino spektaklių gausa - net 28 per keturias dienas. Visų jų nepajėgė aprėpti nė vienas į festivalį atvykęs užsienio svečias. Ko gero, programos rengėjams ne tik rūpėjo parodyti kuo platesnę gruzinų teatro panoramą, bet ir suteikti galimybę dalyvauti patiems teatro menininkams, suvažiavusiems į Tbilisį iš visos Gruzijos. Ir tai buvo ryški ypatybė, išskyrusi gruzinų festivalio vadinamąjį showcase iš panašaus pobūdžio renginių kitose šalyse, kur remiamasi griežta atranka ir rodomi tik geriausi sezono spektakliai. Išsiskyrė jis ir nuoširdžiu rengėjų dėmesingumu, neapsakomu vaišingumu, noru plėsti teatrinius mainus ir bendrauti. Iš tos neaprėpiamos gausos į atmintį įstrigo du man nauji vardai - viduriniosios kartos režisierius Davidas Dojašvilis, kurio efektingas, jaunų gražių aktorių suvaidintas „Makbetas" iš kitų matytų spektaklių išsiskyrė šiuolaikinės teatro kalbos ir gruzinų teatro tradicijų meistriška jungtimi, ir palyginti dar jaunas Royal district theatre, kurį 1997 m. Tbilisio senamiestyje įsteigė garsios Gruzijos aktorių dinastijos nariai, o dabar jam vadovauja jauniausias jos atstovas - režisierius Data Tavadzė.
Pirmas įspūdis, kai lėktuvas naktį nusileido ryškiai apšviestame Tbilisyje, buvo stulbinantis - atrodė, kad atsidūrėme klestinčioje Vakarų Europos sostinėje. Kitą dieną jaunai festivalio komandos narei pasakiau, kad Vilnius, palyginti su Tbilisiu, skendi tamsoje, ir mane pribloškė jos reakcija: „O ar žinote, kad šitoje gatvėje vyko karas? Mes ilgai gyvenome be elektros, be vandens." Supratau, kad neturėdama vedlio net nepriartėsiu prie šiuolaikinės Gruzijos paslapties. Tokiu vedliu man tapo Laša Bugadzė - populiarus Gruzijos rašytojas, Tbilisio Mardžanišvilio dramos teatro dramaturgas. Jo apsakymas „Pirmasis rusas" sukėlė vos ne tarptautinį skandalą - autorius buvo pasmerktas Gruzijos cerkvės patriarchų, apsvarstytas Gruzijos parlamento, kuris reikalavo net įvesti cenzūrą. Jaunas rašytojas, išstudijavęs istorijos metraščius, drąsiai interpretavo karalienės Tamaros ir jos pirmojo vyro Jurijaus Bogoliubskio dvejus metus trukusių vedybų istoriją. Pasipiktinimą sukėlė ne tiek išryškinti Bogoliubskio seksualiniai iškrypimai (zoofilija), kiek, anot autoriaus, pasikėsinimas į Tamaros įvaizdį, „kuris yra šventas, neliečiamas, kaip ir didžioji Gruzijos istorijos dalis". Laša Bugadzė, vadinamas absurdo dramos tęsėju, kuria trumpas pjeses (skečus), juokingas ir paradoksalias šiuolaikinę kasdienybę atspindinčias istorijas. Festivalyje rodytas spektaklis, pastatytas M. Tumanišvilio Kino aktorių studijos teatre, taip ir vadinasi „7 trumpos pjesės".
Pradėjęs dirbti Mardžanišvilio teatro dramaturgu, organizavote naujų pjesių apie karą skaitymus. Festivalio programoje ši tema taip pat dominuoja tuose spektakliuose, kurie sukurti pagal šiuolaikinių gruzinų autorių tekstus. 2008-ųjų rugpjūtis dar taip arti, o teatras jau interpretuoja to meto įvykius!
Laisvos Gruzijos, t. y. Gruzijos po 1991-ųjų, istorija, deja, yra karų istorija. Mes, gyvenantys Gruzijoje, savo akimis nematėme tų karų, kurie vyko praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje - Abchazijos, Osetijos karo. Atsimenu Tbilisio karą, kai buvo sukilta prieš prezidentą Zviadą Gamsachurdiją, tai vadinama pilietiniu karu, bet manau, kad istorikai turėtų rasti tikslesnius terminus tiems įvykiams įvardyti. O karas, vykęs 2008-aisiais, sukėlė visuotinį šoką, nes jame dalyvavo visi, gyvenantys Gruzijoje. Tai buvo baisus sukrėtimas ir jo sukeltas refleksas tūno visur - galbūt iš šalies to nematyti arba sunku tą suprasti, bet mes visi esame šoko paveikti. Reikėjo kaip nors tas emocijas išlieti, pirmiausia teatre, dramaturgijoje, literatūroje. Apie šitą karą jau parašyta keletas romanų. Manau, tai labai svarbu, nes atsiveria tikroji žmogaus istorija karo fone. Keletas jaunų dramaturgų parašė pjesių šia tema ir mes surengėme jų skaitymus, nes visi norėjo apie tai kalbėti: ir dramaturgai, ir režisieriai, ir žiūrovai. Labai daug žmonių atėjo tų pjesių pažiūrėti, nors skaitymai - gana specifinis dalykas, paprastai juose lankosi daugiausia teatralai. Ir tada sugalvojome, kad reikia sudėti viską į vientisą spektaklį, tokį non stop, kuris vyktų ištisą dieną, nes pjesių daug, ir žiūrovai galėtų visą dieną praleisti teatre, mąstydami, kas su mumis visais atsitiko. Atsirado daug režisierių, norinčių tas pjeses statyti. Būtų puiku įtraukti ir abchazų autorius. Turiu ryšių su abchazų rašytojais, bet jiems sunku dėl politinių priežasčių (mes su jais galime kontaktuoti, o jie su mumis - ne). Taip pat norėtume įtraukti rusų ir kitų tautų dramaturgus.
Michailas Ugarovas, puikus rusų dramaturgas ir režisierius, pagal mano pjeses pastatė spektaklį „Sukrėsta Tatjana" - tai trumpos pjesės, skečai, jų parašiau daugiau kaip trisdešimt, o jis pastatė tik septynias. Ugarovas ir dar keletas rusų autorių taip pat norėjo dalyvauti non stop projekte, nes tai ne tik pjesių skaitymas, bet ir savotiška akcija. Manau, būtų puiku, jei scenoje susitiktų gruzinų ir rusų aktoriai ir autoriai. Pažiūrėsime, kas iš to išeis. Svarbiausia, kad jau yra keletas įdomių tekstų apie šį karą - be patoso, be gruzinams įprastų tostų. Pastaraisiais metais parašyta kūrinių ir apie Abchazijos karą, ir apie vadinamąjį pilietinį karą Tbilisyje, bet, sąžiningai vertinant, visi jie yra pseudopatriotinė chaltūra. O pastarasis karas sukėlė tokį psichosocialinį šoką, kad visi pradėjo nuoširdžiai kalbėti apie tai, ką matė, ką išgyveno - be politinio anturažo, be dirbtinumo.
 |
| Prie įėjimo į teatrą - paminklas Michailui Tumanišviliui |
Sukrėtė teatro iš Gori miesto kuklus spektaklis „Karštas rugpjūtis", o ypač - žiūrovų reakcija. Salėje sėdėjo šeimos su mažais vaikais, o tvyrojo rūsti tyla, sakytum, gedulas. Žiūrovų susikaupimas, jų - karą išgyvenusių žmonių - nebylus dalyvavimas tapo pagrindiniu spektaklio sandu. Tai reta patirtis šiuolaikiniame teatre. Beje, Lietuvos rašytojai ir dramaturgai laikosi nuostatos, kad vertinti aktualius šiuolaikinės istorijos įvykius galima tik atsiradus tam tikrai laiko distancijai. Gruzijos menininkai elgiasi visiškai priešingai - reaguoja žaibiškai...
Gruzijoje visada buvo politinio teatro tradicija, scenos menas visada daugiau ar mažiau operatyviai reaguodavo į aktualijas. Taip buvo ir sovietmečiu - turiu galvoje dvidešimties metų senumo įvykius, akcijas, manifestacijas. Negalėčiau pasakyti, kad visada pavyksta, bet visada rašomos „karštos" pjesės ir statomi spektakliai pagal jas. Dramaturgai ir režisieriai reaguoja į laiko iššūkius. Ir 9-ojo dešimtmečio geriausi spektakliai (dabar šis laikotarpis gruzinų teatre vadinamas auksiniu) - tai politinis teatras. Taip, tai buvo metaforinis, alegorinis, ezopinės kalbos teatras, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje. Vėliau iš jo atsirado kita, mano manymu, bloga tendencija - teatras atprato mąstyti ir kalbėti ne perkeltine, o tiesiogine prasme. Socialinis teatras mirė, o juk norisi kartais išgirsti ir pamatyti, kaip viskas išreiškiama tiesiai šviesiai. Po to prasidėjo kitas etapas, kurį irgi lėmė, manyčiau, psichologinis refleksas. Niekas nebenorėjo nei kalbėti, nei galvoti apie politiką. Teatras tapo sala, kur politiką reikia pamiršti ir pasijusti atsidūrus tarsi pasakoje. Toji pasaka vėliau virto nesąmone, nes tokių „salų" atsirado tiek daug, kad visa tai irgi tapo tam tikra tendencija. O dabar vėl grįžo poreikis teatrui ir žiūrovams kalbėtis viena kalba. Teatras Gruzijoje dabar tapo daug socialesnis. Tai nereiškia, kad jis klesti, greičiau jau išgyvena krizę, ir tai akivaizdu, tačiau tam tikros optimistinės gaidos jau pasigirsta kritikų straipsniuose, keletas šiemet pastatytų spektaklių yra tikrai įdomūs, bet šiaip jau gruzinų teatras vis dar yra tarsi kitoje planetoje.
Kokiu atžvilgiu?
Intelektualiniu. Be to, jis vis dar nesurado šiuolaikiškos kalbos ir inertiškai bando tęsti gero gruzinų teatro (praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio, tokių klasikų kaip Robertas Sturua, Michailas Tumanišvilis) tradicijas. Yra ir jaunasis teatras, kuris ieško, ieško, ieško. Jau dvidešimt metų ieško, taigi darosi ne toks ir jaunas.
Manyčiau, teatras gauna impulsus iš literatūros. Man taip atrodo, kiti turbūt mano kitaip. Jeigu Gruzijos kultūros sferoje atsiranda šis tas įdomaus, tai pirmiausia literatūros tekstuose. Kova, vykusi tarp režisierių ir dramaturgų (tam tikru metu režisieriai statė tik klasiką, o šiuolaikines pjeses ignoravo), rodos, jau baigėsi, be to, ir žiūrovai mieliau lanko spektaklius, kurie kalba apie šiandienines aktualijas. Žinoma, tos šiuolaikinės pjesės ne visada labai kokybiškos, bet ir ne beviltiškos, teatrai vaidina jas mėnesį ar du ir ieško naujų.
Jūsų „7 trumpos pjesės" tarsi iškrinta iš šiuolaikinės gruzinų dramaturgijos teminio konteksto. Tačiau po tariamai lengva jų forma taip pat slypi aktualioji kasdienybė. Kas išprovokavo rašyti trumpas pjeses?
Režisierius Robertas Sturua kartą pasiūlė parašyti keletą pjesių socialinio arba politinio kabareto stiliumi. Ne iš karto supratau, ką jis nori tuo pasakyti, bet ėmiau galvoti apie Daniilą Charmsą ir trumpas jo pjeses, apie Eugène´ą Ionesco ir absurdo teatrą. Kai kurie kritikai mano pjeses priskyrė gruziniškam absurdui. Bet aš taip nemanau, turbūt ir didieji absurdo autoriai taip nemanė: jie visada sakė, kad jų pjesės yra visiškai realistinės, o terminą absurdas prikabino kritikai. Mažosios mano pjesės yra paimtos iš mūsų gyvenimo. Pradėjęs rašyti, nebegalėjau sustoti, o mano draugas, taip pat rašytojas, paaiškino kodėl: „Jis negali miegoti, nes jam baisu [aš tada gyvenau prie kapinių], todėl ir rašo."
Pjesėje „Batuotas katinas" tarsi demaskuojate šiuolaikinius Gruzijos vyrus. Sunku patikėti, kad gruzinų vyrai nusilpo!
Tai faktas. 10-ajame dešimtmetyje Gruzijos vyrai dingo. Arba neatlaikė įvykių griūties ir viską prarado, arba pasislėpė namuose, arba atgulė į ligos patalą, arba pasidavė depresijai, arba mirė, arba tapo morfinistais. Moterys labai greitai emancipavosi. Man tai patinka, bet viskas vyko pernelyg greitai, pernelyg isteriškai, ir, bent jau toje pjesėje taip yra, kad moteris užmuša vyro vyriškumą.
Ar tik moterys dėl to kaltos? O gal juos pakirto naujoji realybė? Pavyzdžiui, daugelį Lietuvos vyrų sugniuždė beatodairiška būtinybė „kalti" pinigus, užimti svarbią poziciją.
Tiesiog įvyko tragedija - visa karta vyrų (mūsų tėvai) sugniužo. O moterys pasirodė stipresnės. Neseniai buvau Atėnuose, ten gyvena didelė gruzinų diaspora. Vyko mano kolegos ir mano kūrybos vakaras, kalbėjom apie literatūrą, tačiau pokalbis, žinoma, pakrypo politikos ir kasdienybės link. Sužinojome, kad labai daug gruzinių dirba, o jų vyrai, kuriuos tos moterys atsivežė, sėdi namuose, žaidžia nardais, kiauras dienas vaikšto su pižamomis ar sportine apranga, žodžiu, - nieko neveikia. Mano kolega paklausė: kodėl jūs dirbate dvidešimt tris valandas per parą, o jie dinderį muša? Jie negali dirbti, - atsakė moterys, - nebeturi tam jėgų.
Ar Jūsų pjesės populiarios?
Jas jau pastatė keletas Gruzijos teatrų, jos rodomos Maskvoje ir keliuose kituose Rusijos miestuose, nes dalyvavau tarptautiniuose naujosios dramaturgijos festivaliuose. Turiu puikią vertėją, gyvenančią Maskvoje, ji labai gerai pjeses išvertė ir padėjo dirbti režisieriams, nes jiems ne iškart pasidarė aišku, kas jose vyksta. Tai problema - gruzinų, o ir apskritai mažų tautų, literatūros temos lokalios, mąstymo „geografija" siauroka. Turime kompleksą: to, kas suprantama mums, kiti nesupras. Kaip parašyti tokį universalų tekstą, kad visi jame pamatytų save?
Dabar yra toks laikotarpis, kai gruzinų teatras nežino, kaip vaidinti šiuolaikines pjeses. Toks žinojimas pamažu atsiranda, kaip ir daugelis kitų dalykų. Sakoma, kad Gruzija - labai sena šalis. Taip, šalis sena, turinti ilgą istoriją, tačiau iš tikrųjų tai šaliai vos devyniolika metų, tai šalis paauglė.
O kaipgi Tengizo Abuladzės „Atgailos" Gruzija?
Tai Gruzija, kurios nebėra. Sovietų Sąjunga galutinai subyrėjo 1991 m., bet tas byrėjimas matyti jau ir Abuladzės filmuose, ir Sturua, ir Eimunto Nekrošiaus, ir kitų spektakliuose - tos metastazės, pranašaujančios agoniją. Bet dabartinė Gruzija jau kitokia. Į ką ši paauglė išaugs, sunku prognozuoti. Ji buvo sunkus vaikas, 10-ajame dešimtmetyje susidūrė su gausybe problemų, nes jos tėvai buvo labai blogi.
Gal tai ir yra raktas į Jūsų trumpąsias pjeses? Tėvai ir vaikai, regis, pagrindiniai jų personažai.
Vienas mano kolega sako, kad tai ne tėvų ir vaikų, o senelių ir anūkų konfliktas. Turbūt taip ir yra, nes mūsų tėvai - tai prarastoji karta. Mano mama klausia: kur dingo pastarieji dvidešimt metų, ką aš per juos nuveikiau? Žiūrėjau į Gruziją per televizorių, vaikščiojau į mitingus - ir viskas? O seneliai, priešingai, buvo labai aktyvūs žmonės. Ir neadekvatūs, galėčiau pasakyti. Nenoriu visos kaltės suversti jiems, tačiau didelė dalis tų įvykių, tragiškų, nepataisomų dramų įvyko dėl jų klaidų. Mes nesitapatiname su tais konfliktais, kalbu visiškai sąžiningai. Mano karta nesupranta, kodėl jaunas abchazas negalėtų susikalbėti su jaunu gruzinu. Mums tai nesuvokiama, neturime dėl ko su jais nesutarti. Ar su kitais, pavyzdžiui, su rusais. Mes užaugome tarp žmonių, kurie mokė, kokie turi būti gruzinai. Bet pasirodė, kad visas tas mokymas - gryna nesąmonė, štai kur problema.
Vienoje spektaklio „7 trumpos pjesės" istorijoje veikia anūkas ir senelė, kurios gražus emocingas monologas virsta isteriška baime, kaip šiuolaikiniame pasaulyje gyvens jos mylimas berniukas.
Gruzijos, kaip ir viso pasaulio, močiutes apima isterija, vos vaikui kas nors atsitinka, kad ir visai menkas dalykas. Mudu su močiute sėdėjome prie televizoriaus, o televizorius Gruzijoje - šventas dalykas! Nors dabar gal jau ne taip, kaip anksčiau, bet vis tiek: mūsų istorija - tai televizoriaus istorija. Aš ėmiau ir nusičiaudėjau, o mano močiutė poetiškai, visiškai rimtai, su įkarščiu pradėjo ilgą prakalbą nuo „būk sveikas" iki to, kad aš privalau turėti daug pinigų, kad man reikės geros žmonos, - viską pasakė. Na, ji kalbėjo ne tiek laiko, kaip pjesėje, bet tikrai ilgai, dėstė lyg maldą kokią. O finale tai jau ne mano, bet viso 10-ojo dešimtmečio močiutė. Ir kalbėjo ji to dešimtmečio anūkams, kurie buvo tarsi vilkai, slankiojantys gatvėmis. Tai jau ne prarastoji karta, o karta, ieškanti, kur išlieti agresiją. Bandžiau atskleisti viso to parodiją, tiksliau, komentarą: nereikia stebėtis, kodėl jis, mano anūkas, toks, nes jis iš ten.
Nenorėčiau, kad mano pjesės būtų statomos didaktiškai, tačiau tas baisus agresijos akcentas turi išlikti, nes šiuose tekstuose (nors kai kada jie iš tikrųjų juokingi) girdimas isteriškas 10-ojo dešimtmečio balsas. Ir ne tik mano, o visos mano kartos tekstuose. Prieš septynerius ar aštuonerius metus viename festivalyje, kur buvo rodomos mano ir keleto kitų autorių pjesės, vienas kritikas pasakė: tai pjesės apie karą, girdžiu jose karo aidą. Bet jose nekalbama apie karą, mes tiesiog neapkenčiame tų karų! Kam gi patinka karas? Juk tai liga, kurios kamuojami gyvename.
O kasdieniniame gyvenime, ar jaučiate karą šalia?
Žinoma, ir tai lengva pamatyti, nes gruzinai - labai paprasti, atviri, viskas atsispindi paviršiuje. Bet turbūt reikia čia gyventi, kad tai pajustum. Mes esame žmonės, matę, kaip atvažiuoja rusų tankai, vyksta kraupūs dalykai, kuriems neturime jokios įtakos, negalime jų sustabdyti - per televizorių matėme, kaip artinasi mūsų mirtis. Norime tai užmiršti, bet užmiršti negalima, nes tada taip ir nesuvoksime, kas su mumis atsitiko, neišsiaiškinsime savo klaidų. Dabar, po 2008-ųjų karo, jau pradėjome gilintis į visa tai. Pradėjome rašyti, mąstyti, kalbėti apie savo klaidas. Anksčiau tai buvo tabu. Ne oficiozinis, o psichologinis tabu - turiu galvoje 10-ojo dešimtmečio įvykius. Buvo tylima arba sakomi skambūs tostai apie didžiąją Gruziją ir panašiai. Dvidešimt metų negalėjome artikuliuotai papasakoti, kas su mumis atsitiko. Buvo daug emocijų, bet nebuvo istorijos. O po rugpjūčio įvykių visi prabilo apie tai, ką matė ir išgyveno. Ir apie savo klaidas, o tai svarbiausia. Dabar jau pradėta pasakoti ir tų dvidešimties metų istorija. Bet ne istorikai tą daro, o rašytojai.
Tokia retrospektyva, psichologinių, ne tik išorinių įvykių kronika yra Akos Morčiladzės proza. Tai puikus, gerai žinomas ir mums labai svarbus rašytojas. Dabar jam truputį daugiau negu keturiasdešimt, rašyti pradėjo 10-ajame dešimtmetyje. Gruzijos istoriją nuo 1990-ųjų iki šių dienų galėčiau pasakoti pagal jo knygas. Zaza Burčuladzė, kurio romanas „Abibas" išleistas lygiai prieš metus, taip pat pasakoja apie rugpjūčio karą tarp rusų ir gruzinų. Tai psichologinis to karo pjūvis. Kartą turguje Zaza Burčuladzė rado drabužį su užrašu „abibas" vietoj „adidas". Ar tai buvo klaida, ar simuliacija, ar idiotizmas, nežinau. Konceptualiai jo romanas irgi yra simuliacija: karo, istorijos, tapatybės, tradicijos ir taip toliau. Manau, šis tekstas būtų įdomus ir lietuvių skaitytojams, ne tik gruzinams. O tai didelis jo privalumas.
Dėkoju už pokalbį ir tikiuosi, kad kultūriniai mainai tarp Lietuvos ir Gruzijos taps intensyvesni.
