Sveiki atvykę į laisvą Varšuvą, ištarė „Nowy teatr“ dramaturgas Piotras Gruszczynskis, atidarydamas jaunųjų lenkų vitriną „Generation After 3“. Trečius metus užsienio prodiuseriams ir kritikams pristatomi darbai apibūdinti kaip rizikingi, kuriais bandoma perteikti savo vertybių sistemas ir išsikovoti vietą meno pasaulyje. Kaip tai skiriasi: forume pristatyta 1969-1980 m. kūrusi Maria Klassenberg neišeidavo iš savo buto ir atsisakydavo pasiūlymų rodytis galerijose. Šiandien ji tampa klasike. Žinoma, po laiko. Jaunieji nelaukia.
Maria Klassenberg ir jos kuratorė
Pristatydama parodą šiuolaikinio meno centre „U-jazdowski“, legendinė lenkų meno istorikė ir kuratorė Anda Rotenberg - deja, tik per video, nes išvykusi - apgailestavo, kad taip ir nepavyko prikalbinti Marios surengti performansų parodą anksčiau. Bet ir čia į jos ekspozė menininkė patetiškai reaguoja: „Per daug žodžių!“. Ji slepiasi po masyviais tamsiais akiniais ir linkusi impozantiškai tylėti - lyg būtų nužengusi iš kino apie 9-ojo dešimtmečio menininkus.
Žodžių iš tiesų per daug. Teatras ne tik kuo įtaigiau bando perduoti savo sumanymus žiūrovams, bet artėja ir prie konceptualaus meno, išguldydamas viską tekstu, po to belieka stebėti realizuotas idėjas. Lit. dalies vedėją jau pakeitė dramaturgas ir kuratorius, žodžių tiradomis sukeliantis lūkesčius. O šie dažniausiai sunkiai pildosi, nes juos pirma užpildė kiekvieno fantazija. Jai a priori neprilygs nė vienas realus kūrinys ir tokį meną ištinka knygos ekranizacijos lemtis. Todėl su koncepcijomis teatrui reikia elgtis atsargiai.
Tarkime, itin aktyvaus choreografo, kūrusio ir šokius LNDT „Lokiui“, Paweło Sakowicziaus spektaklio „Skerdynės“ anotacija pateikia nuorodų į balinius šokius, atėjusius iš kolonizuotų šalių, kuriuos 1920 m. „legitimizavo“ neformali šokių mokytojų konferencija Londone. Šokiai ir dabar tebeturi vergų vertinimo aspektų - tarptautinės žiuri aptaria šokėjų judesius, eigastį, pozas, artimas cirko kontorcionistams. Bet spektaklyje akcentuojami tik judesiai bei jų nenatūralumas (beje, klausimas, ar tyčia), o šokėjos tiesiog ilgai juos kartoja, galiausiai pereidamos prie prasto teatro. Idėjos liko anonsuose.
Anios Nowak „Ateities kalbos“ bando kurti Babelio bokštą kūnais. Pusnuogiai, vėliau visai nuogi šokėjai sustingsta Renesanso pozose, cituoja dailės kūrinius Antikos temomis, kalbas ir jų susimaišymą keičia kūnai ir jų susipinkliojimas. Čia svarbus ir menininkų grupės „Slavs and Tatars“ dalyvavimas - viskas vyksta ant jų embleminio kilimo, jų pačių strategija yra dekonstruoti kalbas ir grafinius jų elementus (todėl „Future Tongues“ galimi versti ir kaip „Ateities liežuviai“), tad spektaklis rodosi kaip ištisas citatų rinkinys. Antra vertus, ar įmanoma šiandien ko nors necituoti? Ir kas cituojama - dailės kūriniai, ar, sakykime, Romeo Castelluccis, jau citavęs juos iš eilės keliuose savo spektakliuose? Ar čia šokėjai bando įkvėpti vienas kitą bučiuodamiesi-pūsdami vienas kitam į burną orą, ar tai Marinos Abramovič performanso „Įkvėpti/iškvėpti“ parafrazė? Ir nors vėliau visi pabunda iš letargo ir 10 minučių finale skanduoja įvairius šūkius, veiksmas yra veikiau dirbtinis idėjų kratinys, atliktas be energetikos ir užtaiso. „Slavs and Tatars“ remiasi žaidimais ir tyrimais, čia tiesiog atliekamos funkcijos. O tai retai kada išeina į gera.
Maria Klassenberg ir jos partneris
Apie 1970-uosius menininkė susipažino su paprastu darbininku, kuris tapo jos (meninio) gyvenimo partneriu ir paklusniu modeliu daugelyje akcijų. Taip Klassenberg apvertė anuomet dominavusią patriarchalinę šeimos ir meno struktūrą.
Meno kūrinys, net jei jis netobulas, dažnai leidžia pajusti, kuo kvėpuoja aplinka. Nepamenu festivalio, kuriame būtų reprezentuojama tiek daug kūno ir erotikos. Tarsi būtų sugrįžę revoliucingi 80-ieji, kuomet į lenkų sceną, kaip pasakodavo kritikai, žengė nuogi kūnai, o jau po penketo metų jų buvo galima aptikti tik provincijos teatre, bandančiame suspėti į koją su protesto mada. Gal dabar taip pat atėjo laikas, kada scena tampa ir revoliucinga, ir provinciali tuo pat metu?
Po apnuogintų „Ateities kalbų“ sekė homoerotiškos „Varlės“, šias - tyro nuogumo „You are safe“, kitur taip pat buvo kalbama apie kūną. Michałas Borczuchas Aristofano „Varles“ (laisvai sujungęs su „Debesimis“ ir „Paukščiais“ bei dar šiuo bei tuo) pavertė gėjiškumo manifestu. Puikūs aktoriai nuo pat pirmos minutės pasakoja apie Aristofaną ir graikų kultūrą atsiriboję, iš šių dienų pozicijų, pjesės ten net nėra, tik keletas epizodų tarp smagiai nešvankių anekdotų, tokių pačių pozų ir aktorių pasakojamų patirčių su gėjais. Ant scenos pargriautas didžiulis vamzdis skyle į salę reiškia ne ką daugiau, ir tik koks lietuvis narcizas gali įmatyti jame Tumino „Edipo karaliaus“ citatą. Veikiau ten parafrazuojamos klasika tapusios „Dionizo 69-aisiais“ scenos ir vietinės aktualijos.
Kalbų daug ir jos netyla. Nuostabus ambientinis Bartoszo Dziadoszo garso takelis ir simultaninis veiksmas (moterys visada kažką veikia antrame plane) hipnotizuoja, bet po kurio laiko ima migdyti, tada geras aktorius savo anekdotu suteikia energijos keletui minučių, ir vėl viskas smenga į netylančio plepėjimo duobę... Parezija, apsisaugo režisierius, yra graikų sąvoka, reiškianti „kalbėti viską“ - atvirai ir tiesiai, - tai politinis aktas tironijos laikais. Į Antiką režisierius žvelgia be pieteto, primindamas ir anuomet klestėjusią homoerotinę estetiką, archeologų atrandamus piešinius vidinėje vazų pusėje, kuriuos išvysdavo geriantis vyną. Bet aktualijos pavojingos, nes padėtis keičiasi - pernai gegužę statytas spektaklis šiandien neteko gal ir turėtų dantų: ne vieni menininkai atsiduso, kai Varšuvoje savivaldybės rinkimus laimėjo liberalai, o meras šįmet jau pasirašė LGBT+ deklaraciją, įpareigojančią šviesti visuomenę ir ginti seksualines mažumas nuo žeminimo ir patyčių.
„Revoliucija, kuri neįvyko“ - taip vadinasi Justynos Sobczyk spektaklis, bet tai galima pasakyti ir apie jį patį. Ištakos gerokai įdomesnės nei pats veiksmas: prieš metus neįgalieji ir jų globėjai okupavo Lenkijos Seimą ir jame apsigyveno 40 dienų (!!!), reikalaudami iš esmės pakeisti požiūrį į neįgaliuosius ir baigti dalinti kelių šimtų zlotų išmaldas, už kurias niekaip nei išgyvensi, nei kitą išlaikysi. Po daugelio reto cinizmo parlamentarų ištarmių vis dėlto situacija pagerėjo - tačiau revoliucija neįvyko, nes požiūris į juos visgi nebuvo pakeistas iš esmės. Vargu ar ir įmanoma, sako jie patys, turintieji Dauno sindromą ir vaidinantys spektaklyje, - juk ir Mozė klajojo 40 metų. Dabar bent šiek tiek po jų gyvenimą galime paklajoti ir mes, sužinoti ne vien apie juos ar neįveikiamas jiems kliūtis, bet ir apie jaunas motinas, kurias gatvėje ar internete kabina vyriškiai - bet ar jie tikrai pasiryžę iškentėti bemieges naktis ir savo vietą - tik antrą, po vaiko?
Justyna Sobczyk stato dokumentinį spektaklį su atpasakojamais realiais įvykiais ir politikų pasisakymais, tačiau neišvengia „neįgaliųjų spąstų“: finale „daunai“ sukuria savo Dauntauną, į kurį kviečia užeiti pažiūrėti jų koncerto. Gal jie ir nori vaidinti, bet režisierė jiems uždeda ritmo ir vaidybos pančius, ir tada matome tikrą „frykų“ šou, o ne išryškintas jų stipriąsias ir natūraliąsias savybes. Revoliucija dar nedvelkia.
Maria Klassenberg ieško vietos savo bute
Viename performansų Maria Klassenberg bando nuoga rasti vietą bute tarp baldų, spintoje, po stalu. Viską fotografuoja jos mažametė duktė.
Annos Smolar „Trileris“ pavadintas ironiškai - jame visos įtampos kyla iš merginos baimės, ar ji pakankamai švari, ar gerai nusikarpė nagus prieš eidama į pasimatymą, ar pasikvėpino- pasidažė, ar po to suspės dar atsigaivinti, nes po darbo laukia treniruoklių salė, tada meditacijos, vėl darbas iki nakties. Bet šias „problemytes“ Smolar pakelia iki kasdienos apokalipsių apie paauglių (ar paaugliškai mąstančių) baimę ir gėdą, apie siekį įsivirtinti kiekvieną minutę, prisiderinti prie bet kokios mados, ypač - būti čia ir dabar (o kadangi taip rūpinamasi tuo, vadinasi - visai nebūti). Spektaklis paprastas, bet ypatingas tuo, kad jis keliauja po mokyklas ir po jo diskutuojama su vyresnių klasių mokiniais apie jų baimes ir gėdas. Tačiau tai nėra spektaklio „nužeminimas“, priešingai, jis yra rimtesnis už daugelį „rimtų“ šokio spektaklių, ir jei šokis yra ritminis trypčiojimas (vėl Pawelas Sakowiczius), aktorė Sonia Roszczuk jam sukuria puikią draminę įtampą.
O štai „You are safe“ šokis rimtai slepiasi po mada. Po ekologijos, „gelbėkime pasaulį!“ lozungais (Agatos Siniarskos koncepcija). Trys visiškai nuogos moterys (teisingas požiūris - rūbus reikėtų skalbti) ilgą laiką raivosi, vartosi ir tempia galūnes, kol galiausiai suvoki, kad taip jos „daigelius augina“, virsta augalais. O tada pasiima vazonėlius ir į juos susodina, gėlėmis paverčia daug plastikinių ir guminių valymo priemonių.
Viskas būtų kilnu, jei neatrodytų juokingai patetiška ir pernelyg abstraktu, nes nebandoma paieškoti savo, asmeninio žvilgsnio. O „daigelių auginimo“ etiudai, Lietuvoje jau prieš kurį laiką sulaukę ir ironiškojo „Contemporary?“, čia dar vis traktuojami rimtai ir drauge išduoda šiuolaikinio šokio raidos stadiją (absoliutinti nesinorėtų, bet keli kiti spektakliai to nepaneigė). Būtų viskas kur kas efektingiau, jei ši akcija būtų surengta prieš kokią Ekonomikos ar Energetikos ministeriją, o ne saugiame eko-forume.
Marios Klassenberg laikas
Performanse „Kramtyk“ Maria Klassenberg deda į burną savo partneriui kramtomos gumos lysteles. Vieną po kitos, jų daug (klausimas, iš kur jų gavo 1970-aisiais), jis kramtydamas vos nespringsta. Taip pasireiškia mūsų prigimtinio vartojimo kritika. Kitame, „Uogienė“, ji peiliu tepa uogienę ant Martino nuogo kūno ir taip jis, pasak kuratorės teksto, patiria prigimtinę kastracijos baimę.
Už vitrinos „Generation After“ rėmų atsidūrė Grzegorzo Jarzynos ir jo teatro „TR Warszawa“ spektaklis „Kiti žmonės“. Tai suprantama, nes kūrėjas priklauso „generation before“. Ir tai stipriai juntama iš pačios estetikos ir teatro supratimo. Grzegorzą Jarzyną galima lyginti su Oskaru Koršunovu ne vien dėl to paties amžiaus ar kad abu tuo pačiu metu ryškiai prasiveržė į Vakarus. Jie abu teatre nuosekliai tvirtina popkultūrą ir jos elementus, taip sutraukdami ir gerokai platesnes žiūrovų mases, ir drauge sulaukdami mažiau kontroversiškų vertinimų (nei, pvz., pilietiškai ambicingas Warlikowskio teatras). Nemačiau Jarzynos darbų lygiai dešimtmetį, kuris jam nebuvo toks aktyvus kaip Koršunovui, ir nežinau, ar jis bandė nukrypti į performatyvias erdves (kokie buvo OKT „Dugne“ ir „Žuvėdra“), tačiau 2015 m. jie „susitiko“ ties Mayenburgo „Kankiniu“, o dabar vėl stebina žmonių mikrokosmoso apžvalgomis iš laiko perspektyvų (koks buvo „Išvarymas“ ir yra „Liučė čiuožia“).
„Kiti žmonės“ pagal Dorotos Masłowskos romaną skrodžia Varšuvą skutamuoju, baltų miltelių suaktyvintu skridimu ir bando aptikti miesto pokyčius šiandien, po 30 metų nepriklausomybės. Kamilis yra savotiškas „Išvarymo“ Vandalas, tik ne Londone, o Varšuvos centre ir kituose rajonuose, kuriuos regime besikeičiančius (ir besikeikiančius) videovaizduose. Skirtumas - tai, kas kamerinėje OKT studijoje rodoma paprastai, ATM studijoje - naujojoje „TR Warszawa“ salėje beveik už miesto - išdėstyta per keletą milžiniškų ekranų, naudojama green-screen technologija, pajungiamas dj ir vj darbas.
Tačiau kai po hiphopo ritmų ir technologijų papliūpų akys ir ausys grįžta prie siužeto ir vaidybos, apima nuobodulys. Tiek dėl ne itin išraiškingos vaidybos, tiek dėl tiesmuko siužeto (ir nežinau, ar tai Masłowskos, ar inscenizatorių kaltė). Spektaklyje tiesiog keliaujama per butus ir personažų galerijas iš įvairių sluoksnių ir rajonų (tai vietiniams, be abejo, teikia džiaugsmo, kaip ir slengas), bet situacijos regėtos įvairioje kino ir TV produkcijoje, o ekranai jas tik dar labiau priartina prie technologinių medijų. Derindamasis prie jų gyvas atlikimas liko pagalbine priemone. Socialinė kritika taip pat tiesmuka, ir šiuo metu Lenkijoje pašėlę savo akcijomis kunigai kaip atlygį nuo Jarzynos gauna spermos ant veido; kliūna ir politikams, ir verslui, bet viskas lengva ranka, apibendrintai ir daug negalvojant. Tačiau produktas sukurtas, gerai išreklamuotas, ir Jarzyna deda savo signatūrą prie „kino“ titrų. Momentinę kokybę tai garantuoja. Rytoj pamirši, ką matei.
Marios Klassenberg ekstazės
Neatlaikiusi dukros skaitomo menininkės manifesto, per kurį ši žiaumoja gumą ir taip interpretuoja ankstyvąjį „Kramtyk“, Maria Klassenberg išbėga iš galerijos salės.
Paskui ją išeidamas iš galerijos patenku tiesiai į knygyną - ir visai norėčiau ten rasti knygą apie Klassenberg. Bet ji dar neparašyta. Tačiau režisierė Katarzyna Kalwat ir „TR Warszawa“ jau sukūrė menininkę, kuri savo veiksmais bute įsirašė į pasaulinį 7-ojo dešimtmečio performatyvųjį lūžį, o kai kur išmoningai aplenkė Mariną Abramovič, Josephą Beuysą ar Carolee Schneemann (ir, sako, kai kurie garsūs jų performansai buvo atlikti pagal jos nuorodas laiškuose laisvojo pasaulio menininkams). Klassenberg svarbą įrodo puikiai surašytas kuratorės tekstas, pastiprintas visomis reikiamomis „raktinėmis“ sąvokomis. Kiekviena šalis, matyt, turėjo tokių menininkų, o ypač „dar neatrasta“ Rytų ir Vidurio Europa. Dabar neteisybė atstatyta, niša, kūrėjai žada, bus pildoma ir toliau, ir koks skirtumas, kas pasirašys po šiuo meno produktu.
