 |
| Savanoriška tremtis pažinti save |
Sibiras. Sniegynai žiemą, kuklūs berželiai vasarą. Toks vaizdas ne itin viliotų mus, Sibirą siejančius su tremtimi ir skaudžiais tautos išgyvenimais. Tačiau trupė unitedOFFproductions praeities neliečia, savo naujausiame kūrinyje „KOSCH AGASCH“ Sibirą pateikianti tarsi turistinės kelionės tikslą. Dvi moterys ir du vyrai nukeliauja į atšiaurų žemės pakraštį, apie kurį kelionių vadovai net neužsimena. Čia, kur sniegas baltuoja du trečdalius metų, kur nėra didingų, kultūrą menančių pastatų, istorija dvelkiančių bažnyčių bei muziejų, keliautojams tenka atsigręžti į save, susitikti akis į akį su savo baimėmis, užsispyrimais, apsimetinėjimais ir nenuoširdumu.
Aktorių trupė unitedOFFproductions susikūrė 1999 metais režisieriaus Dieterio Krockauerio ir aktorės Micros Preißler iniciatyva. Trupė kuria multimedijos, performanso, radijo pjesės bei vaizduojamojo meno tendencijomis dvelkiančius spektaklius, kuriuos gretina su etnografų darbais, analizuojančiais aukštosios ir pop kultūros pėdsakus. Žmonių baimės ir ilgesys spektakliuose rodomi per negailestingo ekonominio-globalinio pasaulio prizmę. Techninės pažangos sparta ir pernelyg didelis komercinės veiklos įsigalėjimas lemia žmogaus susvetimėjimą, todėl dažna trupės unitedOFFproductions spektaklių tema yra asmenybės išgyvenimas dabartinėje visuomenėje bei vos apčiuopiami anarchistiniai ateities modeliai. Ieškodama savitų išraiškos priemonių, trupė renkasi koliažų, eseistinių, poetinių struktūrų kelią, kurį papildo ne vien filosofinėmis citatomis, bet ir asmeniniais aktorių išgyvenimais.
Berlyno premjerą švenčiantis spektaklis „KOSCH AGASCH“ ne tik prajuokino iki ašarų, bet ir padėjo susimąstyti, vertė ne tik pasyviai stebėti, bet ir klausti, ką žmogui reiškia tėvynė ir kaip jis suvokia tolumą. Pasiekę savo ilgos kelionės tikslą Sibirą, du vyrai ir dvi moterys palūžta. Emocinė iškrova leidžia atsiverti ne tik kitiems, bet visų svarbiausia sau. Veikėjai nebeslepia savyje įkalintų baimių ir bando nusikratyti vakarietiškos kultūros kaukių. Kelionių karštligė, namų ilgesys, desperatiškos gyvenimo tikslo paieškos formuoja spektaklio pamatus, ant kurių statoma vartotojiškos visuomenės kritikos piramidė.
 |
| Kelionė be turistinių vizijų |
„Aš buvau visur. Buvau Azijoj, Amerikoj, Afrikoj, Europos šalyse. Buvau Belgijoj, Italijoj, Švedijoj, buvau Indijoj ir Japonijoj. Maroke, Holivude, Bolivude, Kanarų salose. Mačiau juodus žmones, rudus žmones, raudonus žmones, geltonus žmones, mačiau visokius žmones...“, – šūkauja Dirkas (aktorius Marco Wittorfas), nebegalėdamas suvokti kelionės tikslo prasmės. Toks „išsimušimas iš vėžių“ spektaklio pradžiai, prikaustančiai žiūrovus prie kėdžių, išties neblogas, tačiau ilgainiui pabosta visą spektaklį rėkiantis piktas „britvininkas“. Kita vertus, jo pirmasis monologas priverčia atsitokėti nuo Londono big benų, Paryžiaus eifelio bokštų, Romos koliziejų, Vokietijos brandenburgo vartų besivaikančių turistų vizijų. O kai ant sienos imami rodyti berželių miškai, geležinkelio bėgiai, skurdūs kaimo ar vienkiemių nameliai, per nugarą nubėga tėvynės ilgesio šiurpuliukai. Kartu paliečiama žmogaus pripratimo prie aplinkos tema.
Žmonės dažniausiai meluoja sau ir tik po to pagražintas istorijas pateikia aplinkiniams. Į nenuoširdumo sau liūną įklimpusi ir aktorės Julijos Schleipfer kuriama Lulu, išdidžiai pasakoja apie savo tėvą diplomatą. Jis daug keliaująs ir turįs daugybę draugų visame pasaulyje. Bulgarijoj, Čekijoj, Vengrijoj. Jis buvęs Rusijoj ir iš ten parvežęs Lulu didžiulę raudoną skarą. Dabar važiuosiąs į Lenkiją ir... Lulu melas gal egzistuoja vakarietiškoje kultūroje, kurioje individas tėra pilkos masės dalis, tačiau čia, Sibire, toks melas nebetenka prasmės. Spektaklio pradžioje pinama veikėjų melo, nepakantos bei nuogąstavimų grandinė ima tirpti, veikėjams susivokus, jog slėpti tiesą nebėra dėl ko. „Mano tėtis iš tiesų daug keliavo, tačiau po vienos kelionės jis taip ir nebegrįžo namo. Mano tėtis tikriausiai pasiliko Lietuvoje... Ir sukūrė kitą šeimą...“, – atvirauja Lulu.
Trečiąją spektaklio veiksmo ašį laiko Julija, dirbtinai domėdamasi Sibiro gamta ir čionykščių gyventojų kasdienybe. Fotografavimosi liga ir „Haribo“ guminukų dalijimas amžino įšalo žemėje kontrastingai pabrėžia prarają tarp komercinės visuomenės lygio ir gyvenimo skurdžiuose pasaulio užkampiuose. Julijos charakterį kuriančios aktorės Micros Preißler vaidyba nepakartojama. Žavi kalbinė išraiška, mimika, gestikuliacija bei tiksliai apskaičiuoti judesiai. Suskambėjus rusų folkloro elementų nestokojančiai meilės dainai Julijos šokis kaip rusų liaudies šokio parodija savo komiškumu verčia žiūrovus „iš koto“.
Spektaklio „KOSCH AGASCH“ varikliukas – šokėjos bei aktorės Gracielos González de la Fuente moderatorės vaidmuo. Laiku užkalbinusi, paklaususi ar papasakojusi aktorė „iššaukia“ veikėjų širdyse paslėptas istorijas bei baimes. Baltosios meškos kostiumą vilkintis Filipas (aktorius Davidas Jeckeris) įkūnija žmogaus sėslumo poreikį. Jis nebekeliauja ir nebenori nieko matyti: įsikūręs nedidelėje palapinėje, Filipas susigyvena su žmogaus akimi neaprėpiamais sniegynais.
 |
| Sibiras... Michaelio Fuchso nuotraukos |
Nors spektaklio scenografija vos iš kelių daiktų, pagrindinę temą brėžia tinkamos detalės: juoda kailinė kepurė, kailinės pirštinės, beretė, ryškių spalvų „tarybinė prijuostė“. Šviesų dizainui bei muzikai režisierius Dieteris Krockaueris neteikia didžiulės reikšmės, jam kur kas svarbesnė verbalinė bei emocinė išraiškos. Jei pirmoji neatitinka antrosios, žmogus patenka į kritinę situaciją, kurią spektaklyje „aitrina“ specifinės Sibiro aplinkybės: keliautojai negali naudotis tekančiu vandeniu, nes jo čia nėra; tenka kiekvieną dieną skusti bulves ir drabužius plauti rankomis. Kelionės malonumus keičia išlikimo rūpestis, kuris spektaklio pabaigoje priimamas kaip natūralus dalykas. Lygiai taip pat natūraliai kaip ir pernelyg ilga šių dienų kelionė į darbą:
„Tu dvi su puse valandos važiuoji traukiniu į darbą ir dvi su puse atgal?“
„Taip. Dvi su puse valandos į priekį ir dvi su puse atgal...“
