 |
| Mėlynveidžių žvilgsniai persekioja |
Kylant Londono metro eskalatoriais tave lydi jau pabodę plakatai, iš kurių žiūri aibės miuziklinių herojų – nuo „Bilio Elioto“, šiandien pelningiausio miuziklo apie gabų berniuką, susižavėjusį baletu, gimusį iš „euro-brit-standartinio“ filmo, iki taip pat kino juostoje pradėtos „Čikagos“ ar miuziklo apskritai apie kino ir scenos herojų Franką Sinatrą („Sinatra Londono Paladiume“). Išlipančius iš metro lifto Kovent Gardeno stotelėje tave informuoja, kad opera bus po dešinei, o Russelo skvere laukia išžiotom durim Teatro muziejus. Suprantama, kitose stotelėse balsai metro vagonuose trumpai pasakys, kaip eiti ne tik į Al Fayedo imperiją Harrod‘s , bet ir į Viktorijos ir Alberto ar Mokslo muziejus. Ir vien to pakanka, kad nesuabejotum dėl miesto bent jau fasadinių prioritetų. Fasadinių – kol kas, iš pirmo įtaraus žvilgsnio.
Patekti į spektaklį nesunku – net tam pačiam vakarui Kovent Gardeno rajone pasiūlys tau pasirinkti iš aibės, bet laimėti meno puotą, atrodo, panašu į aukso puodą. Pažįstami trumpai reziumavo: buvo Christopherio Hamptono pjesėje „Jorkų kunigaikštis“ pagal Sandoro Marai knygą, kur vaidina Jeremy Ironsas; buvo „Ričarde II“ su Kevinu Spacey – bet kas iš to? Nebent, sakė, sėdėjo per 10 metrų nuo žvaigždės. Kažkur matai Kristin Scott Thomas veidą, kitur – Christianas Slateris skrenda virš gegutės lizdo, bet loterija amžina, žvaigždės negarantuoja nieko. Todėl renkuosi „prasčiausią“ variantą ir einu į vieną geriausių, šių metų Olivier premijai nominuotų Londono pramogų – Blue Men Show.
Trys niujorkiečiai visą žiemą nuo pernai lapkričio siautėja Londono gatvėse. Neseniai sukūrė reklamą laikrodžių kompanijai Swatch. Ši dabar kuria laikrodžius, pavadintus Blue Man Group Art Special. Maža to – jiems, kaip ir londoniečiams, parūpo miesto oras, ir dabar jie ITV kanale rodo absurdiškus skečus prieš orų prognozę ir po jos. Skamba neblogai: „Londono savaitgalio orų prognozę remia Blue Men Group“. Rastume ką nors panašaus Lietuvoje – kad ne televizija remtų teatrą, o šis – TV programą?
 |
| Trupė reklamuoja Swatch |
Naujasis Londono teatras pagal architektūrą primena Panevėžio, tik vietoj laiptų turi eskalatorius. Ir salės įrangos nelyginsime. Kol trupė spektaklio nepradėjo, sceniniuose tablo jau linksminasi operatoriai: rašo, kas kiek žada vėluoti į spektaklį, sveikina vieną žiūrovų su gimtadieniu. Kadangi dauguma žiūrovų užsisakė bilietus internetu, tai operatoriai ir žino, kokius vardus šiandien reikia rašyti. O publika garsiai skaito: „Happy birthday, Ronald!“. Ir visus kitus sakinius – taip pat. Jiems įsako ploti – jie ploja, trypti – trypia. Nusiteikimas būtinas. Ir jokio lietuviško skepticizmo. Įsignybk ir atsibusk – ne Čechovo ir metaforų atėjai žiūrėti. Juolab pirmos eilės jau apvilktos plastikiniais maišais.
Apie patį šou sunkoka būtų rašyti ir nuobodu skaityti – trys vyrai mėlynais veidais teršia sceną įvairiais dažais, ryja jų tabletes ir purškia paveikslus ant drobių, profesionaliai groja įvairiausiais mušamaisiais, liedami ant jų dažus ir išgaudami spalvingus fosforo fontanus, apgaudinėja publiką optika. Jiems akompanuoja kompiuteriais sukurtų animacinių personažų roko grupė – kol tik šou baigiantis suvoki, kad tai gyvi žmonės, nusidažę fluorescuojančiais dažais taip, kad atrodo kaip trimačiai kompiuterinės animacijos veikėjai. Viskas be galo tikslu, nes mažiausia apšvietimo paklaida – ir paslapties ar siurprizo neliks.
 |
| Fluorescuojantis šou. Nuotraukos iš www.bluemangroup.co.uk |
Minčių ne per daugiausia – pakalbama apie visą pasaulį sujungusį ir apraizgiusį tinklą. Jau tariesi žinąs, kas turima omenyje, bet prašauni: visus apraizgė ne interneto, o santechninių vamzdžių tinklas – „plumbernetas“. Ir kvarcu apšvietus salę įsitikini, kad sėdi tarp sceną ir salę apraizgiusių vamzdžių. Po to perspėjama apie tai, kokius padarinius sukelia tinklo užsikimšimas vienoje vietoje, ir tai beveik parodoma (tiesa, labai estetiškai-sintetiškai). Žiūrovai provokuojami, vedami į sceną. Už drąsą atsilyginama čia pat nupurkštais paveikslais. Ir iš salės galo trijulė nutiesia kilometrus lignininių juostų, kurias žiūrovai traukia su mėlynveidžiais kartu į salę. O grupė ima groti savo sukurtais plastiko vamzdžių instrumentais. Jie kuria ir juos, dalyvauja įvairiuose meno ir bendruomenių projektuose ir yra aktyvūs šiuolaikinio pasaulio personažai. Jie baigia šou išeinami į gatvę (matai neva tiesioginę transliaciją) ir nuvažiuodami taksi.
Visgi šou kiek per lėtas, vos nuobodokas, bet suvoki, kad tokiam sukurti reikėjo begalės pajėgų – nuo kompiuterių dizaino iki tos pačios santechnikos. Ir vyrukai pusantros valandos atidirbo puikiai, išlaikydami marsiečių, nusileidusių į Žemę, šaltų veidų stilių. Spektakliai vaidinami du ar net triskart per dieną, maždaug 300 vietų salė 18 valandą nepilna, bet jie jau siautėja taip kasdien ištisą pusmetį. Rezultatas - antra vieta pagal pelną iš visų Londono spektaklių.
Nacijos gimimas
 |
| Soho balius muziejuje |
Visgi nesinori baigti tik šia diena, tad paklūstu metro lifto balsui ir keliauju į Teatro muziejų. Jis įsikūręs tame pačiame teatriniame Kovent Gardeno kvartale šalia pat Henry Irvingo vadovauto Lyceum teatro ir atviras bei nemokamas beveik visas dienas.
Eidamas per ekspoziciją, pagalvoju: mūsų Muzikos ir teatro akademijos studentams vietoj užsienio teatro kurso reikėtų dienai nuskristi į Londoną, muziejuje sugaišti kokias tris-keturias valandas, ir tu praktiškai žinotum jei ne viską, tai labai daug apie Britanijos, Londono ir Brodvėjaus teatrus. Londono Vest Endo teatrų istorija, Brodvėjaus atsiradimas, aktoriai, kostiumai, mažiausios detalės. Ir viskas gula ne į vieną teatro kaip uždaros erdvės žemę – Londono muziejuose parodų kuratoriai apskritai mėgsta kompleksiškai mąstyti, todėl čia teatro istorija jungiasi su miesto (XIX a. reikėjo sukultūrinti vagių ir prostitučių knibždantį Strendą, ir po pusės šimto metų po jį jau išdidžiai galėjo vaikščioti Oscaras Wilde‘as), aktorystė – su komercija (Henry Irvingas paliko ne vien įsimintinus tų laikų žiūrovams vaidmenis, bet ir šiandieniniais pinigais – per 2 mln. svarų užgyventą turtą – juk pirmiausia baigė prekybos mokslus, o tik po to ėmėsi scenos meno). Be to, žiūrovai čia mokomi grimo paslapčių, gali pasivaikščioti po nedidelio teatro kulisus ar perskaityti įvairias recenzijas ar pamatyti XVIII a atvirutes ar skelbimus. Tik kiek neįprastai: prieini sieną su daugyvbe langelių, atsidarai bet kurį ir randi tokį „sekretą“ iš teatro istorijos. Dar – gali pamatyti aibes spektaklių vaizdo įrašų. Skubiai nuginu beviltiškas mintis apie pastatą Vilniuje prieš Salomėjos Nėries mokyklą...
 |
| „Išsilaisvinančios Britanijos” ekspozicijos fragmentas. Nuotraukos iš theatremuseum.org |
Šalia teatrinės ekspozicijos – kita, kiek mažiau besisiejanti su teatru, bet ir čia jo rasime. Kažkodėl šiame muziejuje dabar veikia paroda „Išsilaisvinanti Britanija“ (Unleashing Britain) – tradiciškai mąstančiojo klausimas. Paroda – apie dešimt metų, 1955-1964 m., kurie suformavo Britaniją tokią, kokia ji yra dabar. Tą, kuri pakeitė konservatyviąją, ir jau septintajame dešimtmetyje „britiška“ reiškė ne Londono ūkus, džentelmenus, faifoklokus, o – kas galėjo pagalvoti! – tai, kas yra modernu, išradinga, nauja, įžūlu, blizgu, greita. Naujoji architektūra, jaunų įtūžėlių dramaturgija (1955-ieji – Becketto „Belaukiant Godo“ premjera Arts teatre, 1956-ieji - Osborne‘o „Atsigręžk rūstybėje“ Royal Court‘e), keliasdešimt naujų teatrų, skiflo muzika, vėliau į sceną atvedusi The Beatles, performansai, išlaisvinę visuomenę nuo cenzūros, homofobijos. Salėse skamba muzika, režisierių Peterio Brooko, Peterio Hallo, Trevoro Nuno interviu, rodomos spektaklių ištraukos ir ekponuojami tų laikų automobiliai. Akivaizdžiausiai per kultūrą (at)gimusi nacija.
Tai pamažu įsisąmoninus nebereikia stebėtis, kodėl šiandieninės kūrybinės industrijos suklestėjo būtent Didžiojoje Britanijoje, kodėl kultūra čia aiškiai suprantama kaip ekonomikos dalis, kodėl turistai čia pagarbiai sutinkami, kodėl net nelegaliai dirbančius iš Rytų Europos imasi ginti televizijos ir net valdžia (kaip tik kilo skandalas, į kurį socialinių reikalų ministras sureagavo: mes neturime moralinės teisės deportuoti iš šalies tų žmonių, kurie kelia mūsų ekonomiką). Ir kodėl balsas metro man ir milijonui kitų atvykusių praneša, kaip išėjus iš požemių atrasti muziejų ar operą.
