Kol lenkų ir lietuvių mūsų politikai bei atskiros visuomenės grupės bando kalbėtis ar vienas iš kito reikalauti mandagumo gestų, lenkų mėnesinis žurnalas „Dialog" skiria dalį birželio numerio lietuvių teatro aktualijoms, kurios, pasirodo, nėra tokios svetimos lenkų scenai.
Žurnalo dalis skiriama temai „Mistrai, mesijai, pranašai", ir tarp šios temos bei rubrikos „balsas iš Lietuvos" išsitenka Mariaus Ivaškevičiaus pjesė „Mistras" (vertė Małgorzata Litwinowicz-Drożdziel). Pati vertėja, Varšuvos universiteto dėstytoja, tyrinėjusi ir lietuvių praeitį (knyga O starożytnościach litewskich, 2008), straipsnyje „Mesijai, prekė eksportui" analizuoja ir lygina Ivaškevičiaus pjesę ir vengrų rašytojo Győrgy Spiró apysaką (siužetinį esė, tiksliau apibūdina tyrinėtoja) „Mesijai" - taip pat apie Adomą Mickevičių ir to laikotarpio Vilniaus realijas: abu rašytojai, sako Litwinowicz-Drożdziel, yra aptikę tinkamą atstumą, leidžiantį pasakoti „kaip buvo" be baimės, bet ir pagaliau, su empatija. Į savo pačios klausimą, kodėl niekas iki šiol tokio atstumo nepasiekė, tyrinėtoja skėsteli rankomis: „nežinau".
Rubrikoje „Balsas iš Lietuvos" didžiausias dėmesys tenka pernai metais išleistai Rasos Vasinauskaitės knygai „Laikinumo teatras. Lietuvių režisūros pokyčiai 1990-2001 metais". Ištraukas prie nedidelės autorės įžangos išvertė Zuzanna Mrozikowa. O Rasa Rimickaitė straipsniu „Atmintis ir smalsumas. Paskutinio XX a. dešimtmečio lietuvių teatras" plačiai pristato šią knygą, kurią, pasak Rimickaitės, galima būtų „drąsiai pavadinti ne tik istorine, bet ir antropologine, ir net tam tikru aspektu sociologine, gausiai dokumentuota, preciziška, kreipiančia mūsų dėmesį į esminius teatro ir jo konteksto dalykus". Tai knyga apie „įdomiausią ir sunkiausią, kaip šiandien galime spręsti, lietuvių teatro laikotarpį", ir joje labai „stiprus troškimas grįžti prie pokalbio su gyvu, ieškančiu, idėjų teatru".
Menų faktūros inf.
