Dar tik antrą savo sezoną pradedantis Southwark Playhouse, kuriame šiuo metu vyksta Menų spaustuvės surengtas lietuvišką dramaturgiją, muziką, kiną ir dizainą pristatantis „Lietuvių festivalis“, yra viena originaliausių šiuo metu teatrinių platformų Londone. Tokia erdvė yra labai imli naujai, eksperimentinei kūrybai.
 |
| Londone seniai žinoma, kad Godo niekada neateis. Scena iš spektaklio „Lėlė”. Dovilės Katiliūtės nuotrauka |
Būtent dramaturgija ir aktorius laikomi fringe teatrų varikliais. Visomis prasmėmis taupus teatras žiūrovą ir kūrėją palieka akistatoje su idėja, tiesa, išraiška, problema, taip sukurdamas sąlygas dialogui. Vis dėlto du iš žadėtų trijų ketvirtadienio vakarą pristatytų spektaklių išprovokavo tik penkiolikai minučių teatrinio įvykio... Akimirkoms, kai tuo, kas vyksta scenoje, tiki ir aktorius, ir žiūrovas. Priežasčių, kodėl Lietuvos kultūrinei reprezentacijai svarbaus renginio metu rodomos pjesės Evening Standard kritiko buvo pavadintos „protą bukinančiomis“ (mind-numbing), reikėtų ieškoti santykyje tarp pjesės temos ir autoriaus. Arba, tiksliau sakant, jo stokoje.
1958 metais netikėtai pasirodžiusios pjesės „Medaus skonis“ (A Taste of Honey) autorė Shelagh Delaney iki šiol laikoma viena pirmųjų modernisčių britų dramaturgijoje. Kūrinio socialinis realizmas per vienišos motinos, juodaodžių, homoseksualių žmonių statuso visuomenėje paieškas sukuria situaciją, kai tai, kas asmeniška, tampa socialu. Tiksliau sakant – bendra. Tiesa, pati aštuoniolikmetė dramaturgė nekritikavo socialinio determinizmo, kuriame kapstosi darbininkų klasės žmonės, nes tai, apie ką ji kalba, yra tiesiog jos pačios gyvenimo refleksija, kurioje ji bando užfiksuoti „medaus minutes“. Kaip recenzuodamas vieną šios pjesės pastatymų pasakė Michaelas Collinsas, „Kol Vladimiras ir Estragonas laukia Godo, industrinės Anglijos žmonės „Medaus skonyje“ žino, kad jis niekada neateis“.
Kitas jaunos dramaturgijos pavyzdys – neginčijamai autobiografiška dramaturgės Polly Stenham pjesė „Tas veidas“ (That Face). Prieš dvejus metus devyniolikmetė Royal Court dramaturgų mokykloje pristatė pjesę apie tai, kaip vaikai kartais tampa savo pačių tėvų prižiūrėtojais. Praleistos su girtaujančia motina vaikystės patirtimi paremta pjesė šiemet atnešė jos autorei prestižinį Charleso Wintouro perspektyviausio dramaturgo apdovanojimą... Paminėtos britų dramaturgės liudija apie jauno žmogaus statusą visuomenėje, kelia nepatogius klausimus, tačiau nemoralizuoja, neteigia, neneigia. Tiksliau, kaip pasakytų pirmą pamoką vaidybos pirmakursiams vedantis dėstytojas, pradeda nuo savęs.
Homoseksualumo problemą tyrinėjančioje Gabrielės Labanauskaitės pjesėje „Skaudžiausia“ randame visas socialines variacijas – konfliktą su aplinka ir savimi, socialinio identiteto klausimą, AIDS, visuomenės atsakomybę prieš žmogų... Žinoma, pjesės aktualumas nenuginčyjamas – šalia sėdėjusi lietuvė buvo šokiruota vien tuo, kad apskritai galima statyti spektaklius apie tai, kas yra „nesveika“ ir „britku“. Tačiau bendražmogiškoms jungtims, emociniam atpažįstamumui reikia daugiau nei bendrų socialinių temų. Šioje pjesėje apie gėjaus Jetaime gyvenimą tarp klaustrofobiškos homoseksualių žmonių bendruomenės ir homofobiškos visuomenės autorei pritrūko individualaus santykio su problema. Pernai dramaturgijos seminarus vedusios, o šiemet savo studentų pjeses Londone statančios Svetlanos Dimcovič režisūroje taip pat nėra aiškių taškų ir prioritetų. Vis dėlto tarp daugelio įvykių aiškiai ir ryškiai atsiskleidžia tėvų ir homoseksualaus sūnaus konfliktas. Šiuo aspektu kūrinio pastatymas Londono scenoje pačiai pjesei buvo labai naudingas, – dar aštuntajame dešimtmetyje homofobijos temas analizavusi britų publika savo reakcijomis iškristalizavo ir identifikavo tai, kas pjesėje yra geriausia. „Kitokio“ vaiko santykiai su jį visą gyvenimą „dresavusiais“ tėvais, visuomenės spaudimo sunaikintas bandymas suprasti vienas kitą, laimingos šeimos pozavimas. Tai situacija, kai tai, kas asmeniška, tampa bendra, todėl dramaturgas pažįsta, žiūrovas atpažįsta, aktorius – tiki. Dialogas tampa gyvas, sodrus ir žaismingas.
Tačiau apskritai pjesė tapo daugiau socialine manifestacija nei kokybišku teatriniu įvykiu. Prie to, žinoma, prisidėjo ir spektaklio režisūros neišbaigtumas. Tarp skaitymo ir eskizo formų pakibęs sceninis vyksmas buvo kaskart sustabdomas, kad aktoriai prieblandoje perstumdytų kėdutes. Taip naujojoje dramaturgijoje skatinamam veiksmui koją pakiša režisūra. Dingojasi, kad pjesės skaitymų metodas būtų buvęs vaisingesnis, nes trukdanti, nesudėliotų akcentų režisūra, susitelkusi ties istorijos pasakojimu, nepaliko nei vietos, nei laiko bet kokiai veikėjų santykių analizei.
Mariaus Macevičiaus pjesę, Lietuvoje žinomą kaip „Antoškos kartoškos“, o Londone pristatytą kaip „Goodbye My Love“, režisavo Simonas Usheris. Pjesę, kurioje Anglijoje dirbanti ir laimę su turku ten kurianti motina grįžta į Lietuvą parduoti buto investicijai į tariamą restorano verslą, Londono kūrėjai pasuko kitu kampu, ir motinos apsilankymas tapo ne godžios kapitalistės grįžimu, o mylinčios mamos bandymu ištraukti sūnų iš gyvenimo be ateities. Tiesa, jei ne prieš renginį pasirodžiusios publikacijos, spektaklio metu šias permainas sunku būtų buvę pastebėti... Birutės vaidmenį kūrusi aktorė Valerie Gogan vargina žiūrovus ir save balsinėmis emocijų iškrovomis, o geroji jos, pervargusios motinos emigrantės, vargstančios savo sūnaus gerovės vardan, pusė liko tik tekste. Spektaklis baigėsi praėjus penkioms minutėms nuo jo pradžios, – visa kita buvo aiškūs dramaturgo bandymai išprovokuoti veiksmą: nenorą parduoti vaikystės namus Antanas demonstruoja pietų pas giminaičius metu, autobuse, pas motinos draugę, pas močiutę... Šiame spektaklyje išryškėjo ir aktorių profesinio pasiruošimo (o gal ir susidomėjimo) stoka. Darbas atsiribojus nuo medžiagos, dėmesio nevaldymas, net išsprūdęs ir nepridengtas juokas spektaklio metu neleido patikėti, kad tai, kas vyksta scenoje, jiems yra aktualu. Tad kodėl tai turėtų būti aktualu žiūrovui?...
Šalia sėdėję vieno iš aktorių draugai buvo nuteikti „nesitikėti nieko gero“, o kritikė Rachel Sheridan recenzijoje teigia negalėjusi nuspręsti, ko labiau gailisi – vargstančios mamos ar Antano... Todėl apie teatrinę šio festivalio dalį norisi kalbėti pirmiausia ne per teatrinę prizmę. Niekas nesiginčyja, kad bet koks naujos dramaturgijos kartos ruošimas Lietuvoje yra būtinas, ir žmonės, gebantys ne tik pamatyti šią spragą, bet ir ieškoti sprendimo būdų, yra verti didelės pagarbos. Kitas klausimas, ar tikslinga pradedančiosios dramaturgijos virtuvę pristatyti Lietuvos kultūrą reprezentuojančiame renginyje. Juo labiau, kad Lietuvos teatro situacija dėkinga, nes Londono publika dar nėra susikūrusių vienokių ar kitokių stereotipų. Taigi, dvi su puse savaitės, skirtos Lietuvos teatrui, kinui, muzikai ir dizainui yra aukso laikas, jei juo pasinaudojama tinkamai. Jaunų dramaturgų pasitikėjimo, profesionalumo augimui labai naudingi workshopai ar susitikimas su jų pjeses kitaip matančiais užsienio aktoriais. Tačiau festivalyje, pavadintame Lithuanian Festival ir pristatomame kaip „Lithuanian plays, cinema and design“, baigtinis dramaturgų darbų pristatymas mokomosios vertės nebeturi, bet per kelias valandas suštampuoja Lietuvos teatro įvaizdį. Keista ir tai, kad teatro sekcija šiame festivalyje pristatoma šalia toli gražu ne naujokų statusą turinčių kino, dizaino kūrėjų darbų. Taip pirmą kartą apie Lietuvos teatrą girdintiems tampa dar sunkiau suvokti jo kontekstą. O teksto autorės liūdesys – tik iš nusivylimo, kad, įvedus Lithuanian plays į visažinį ir viską surūšiuojantį Google, pirmiausia iššoka mind-numbing lithuanian plays... (protą bukinančios lietuvių pjesės).
