Vasario 17 d. Varšuvos teatre Studio įvyko Rimo Tumino režisuotos Carlo Goldonio komedijos „Dviejų ponų tarnas“ premjera. Lenkų kritikai laukė šios premjeros su neslepiamu smalsumu ir nemažomis viltimis. Ir pats režisierius gerokai iki premjeros buvo žurnalistų dėmesio centre. Pirmuoju rašiniu pateikiame pirmuosius, dar ikipremjerinius straipsnius, atspindinčius, į kokį kontekstą pateko Rimas Tuminas, bei interviu su režisieriumi.
 |
| Rimas Tuminas. Nuotrauka iš www.e-teatr.pl |
Dienraščio MS priedas Wprost (vasario 5 d.) atskleidžia Varšuvos teatro kontekstą.
„Anksčiau didžiulį susidomėjimą kėlė Dramos teatre (Teatr Dramatyczny) Susan Sontag sukurta inscenizacija Henriko Ibseno „Moteriai iš jūros“, kurią pastatė Robertas Wilsonas. Šio, vieno žymiausių pasaulinio teatro kūrėjų vardas ilgą laiką buvo avangardo ir teatrinio eksperimento sinonimas. Varšuvietiškas spektaklis buvo eilinis to pas pačios, anksčiau sukurtos Italijoje inscenizacijos pakartojimas (versijos skyrėsi iš esmės tik aktoriais). Galbūt todėl spektaklį publika sutiko gan šaltai. Wilsono eksperimentas, deja, nebeteko pirminės išraiškos jėgos. Tačiau visgi jo dėka galėjome susipažinti su visiškai kitokia estetika. Teatras, kuriam svetimas psichologizavimas, išaustas iš šviesų ir dailės vizijų, lenkų publikai buvo ypatingas įvykis. Ir vien todėl jį vertėjo statyti, net jei tai ir kiek priminė seniai paruošto valgio pašildymą.
Po Wilsono inscenizacijos Varšuvos teatrai suskubo pranešti ir apie kitų spektaklių versijas, anksčiau sukurtas užsienyje. Neseniai austras įkaitino ir žinia apie „Karalių Lyrą“ su Danieliu Olbrychskiu, kurį statys Andrejus Končialovskis. Deja, spektaklis teatre Na Woli nepateisino vilčių. Čia aktoriai tai įpuldavo į pasibaisėtiną patetiką, tai sustingdavo dirbtinėse pozose be jokios vidinės jėgos. O antraeiliai aktoriai, dauguma – TV serialų žvaigždės, kėlė įspūdį, kad jau nebežino, kas yra teatrinė vaidyba. Nereikia kaltinti vien režisierių, bet ir jis, regis, neturėjo konkrečios spektaklio idėjos.
Kol kas negalima įvertinti „Dviejų ponų tarno“ darbo efekto. Bet lietuvių režisierius Rimas Tuminas, nors ir nežinomas plačiajai publikai, yra lenkų kritikos pripažintas. Iš jo priešpremjerinių pasisakymų kol kas galima spręsti, kad kaip menininkas jis turi ką pasakyti.”
_______________________
Teatrą myli iš baimės
– tai Rimas Tuminas konstatavo kritikei Joannai Derkaczew straipsnyje „Nuo akmens iki dangaus“ didžiausiame šalies dienraštyje Gazeta Wyborcza, vasario 17 d.
„Jeigu nebūtų lietuvių teatro, jį reikėtų sugalvoti. Būtent ten jau keletą metų kuriami spektakliai, žadinantys žiūrovų vaizduotę visame pasaulyje. Režisierių vardai – Rimo Tumino, Eimunto Nekrošiaus, Oskaro Koršunovo, Jono Vaitkaus ar Gintaro Varno – tariami vienu iškvėpimu su Peterio Brooko, Roberto Wilsono, Franko Castorfo vardais. (...) O Tumino nuo 1990 m. vadovaujamas Vilniaus mažasis teatras yra įdomiausia lietuvių scena, kur gali išgirsti praeities garsus, pajusti siaubą, viltį ir vaikystės kvapą.
Geriausias Lietuvos eksporto prouktas yra teatras. O Rimas Tuminas yra geriausias mūsų laikų pasakotojas.
Joanna Derkaczew: Koks buvo lietuvių teatras iki Tumino, Nekrošiaus, Koršunovo?
Rimas Tuminas: Kaip visi vaikai, mes norime galvoti, kad viskas prasideda nuo mūsų. Bet niekas iš niekur neatsiranda. Teatras jau turėjo savo tradiciją ir kalbą. Bet uždaroje sistemoje klestėjo melas, nenatūralumas. Kaukės scenoje ir gyvenime. Aš ieškau žmonėse vaikiško tikėjimo ir švento Jo Didenybės Naivumo, todėl galiausiai su studentų trupe 1990 m. nusprendėme įkurti savo teatrą.
Tai turėjo būti stebuklas. Bet šalia Mažojo man pasiūlė Nacionalinį teatrą. Ir stebuklas dingo. Norėjau, kad Nacionalinis teatras būtų lietuviškos kultūros širdis, kur dirbtų Nekrošius, Koršunovas, mano trupė. Bet nepavyko.
- Kodėl?
- Pinigai. Perdaug pinigų. Aktoriai gaudavo daug pinigų, galėjo daryti, ką nori. Sakė: Rimai, turėk tu savo pinigus ir sceną, o mes ateisime. (...) O kai atėjo su savo sumanymais, aš pasakiau „ne“. Dabar ir aš turiu savų reikalų. Jūs dirbkite, dirbkite, o aš prie jūsų prisijungsiu.
- Tai nėra vieno lietuvių teatro?
- Nėra vieno lietuvių teatro. Nėra net lietuvių tapatybės. Bet yra naivumas, susijęs su pagonybe. Netoli esame nuo pagoniškojo pasaulio, ir tai mus jungia. Duokite man medžio gabalą, akmenį ir ugnies. Ir suvaidinsime. Trinsiu akmenį į medį, kol dūmai ims eiti. O tie dūmai ir yra teatras. Kylantis nuo akmens iki dangaus. Bet tai pasaulio žiūrovams nėra egzotika.
- Tai kas juos traukia?
- Jie bijo. Taip bijo, kad net myli. Nes lietuvių teatras yra rimtas, jis imasi rimtų temų. Jis yra labai arti mirties, nes nesiliauja juoktis. Pats gyvenimas yra baisiai juokingas. Ar jums nejuokinga, kad jūs susensite ir numirsite? Juk tai komedija! Tikiu, kad kažkas neblogai pajuokavo, paleisdamas mus į pasaulį. O dabar žiūri į mus ir šaiposi, kai mes rimtais veidais kuriame didelį meną, didžiąją politiką. Kaip vaikai. Vaikystėje žaidžiau gydytoją ir visiems kiemo draugams šakele leisdavau „injekcijas“ iš balos. Ir suprantu, kad nieko teisingesnio niekad nedariau. Nes tikėjau. To ir reikia menui – tikėjimo, duonos skonio, vaikystės kvapo. (...)
Teatro perspektyva ir ateitis visada yra praeitis. Jei nori eiti į priekį – eik atgal. Man įdomūs tie žmonės, kurių nėra, nes jie man gyvesni už gyvuosius. Bet laimei, kur nuvažiuoju, ten būna krizė. Kultūroje, politikoje. Ir tai nuostabu. Neduok Dieve, jei nebūtų krizės ar cenzūros. Žmogus yra niekšas. Todėl jam reikia cenzūros, ir kuo griežtesnės. Negalima šlapintis ir tuštintis scenoje. O dabar spjaudosi ir riaugėja.
- Lenkijoje cenzūra yra opi tema.
- Bet ne ji mane į Lenkiją traukė. Čia yra dvasia, kokios nejauti Vakaruose. Be to, teatro Studio meno vadovas Zbigniewas Brzoza spaudė, o aš esu silpnas, nemoku atsisakyti. Jei būčiau moteris, amžiais vaikščiočiau nėščia.
Bet tai man nekliudo taip pastatyti spektaklį, kad žiūrovai užsinorėtų nuimti Brzozą. Kad vietoj teatro Studio užsimanytų Tumino teatro. Nėra nepavojinga mane kviestis. Ne todėl, kad esu kažkoks menininkas. Aš tik statau namus, kuriuose žmonės norėtų gyventi. Įdomius, kartais baisius, bet jaukius, gerai suplanuotus.”
Parengė Vaidas Jauniškis
