Lenkų teatras. Revoliucijos realybėje ir praeityje

Vaidas Jauniškis 2009-05-29 Menų faktūra
Maciejus Novakas

aA

Nu i co u was?“ – klausia lenkų kritikai, gerai pažįstantys lietuvių teatrą, ir jau pradedi pasakoti tai, kas pas mus nauja. Susitikimai Lenkų teatro institute, įsikūrusiame bene pačioje gražiausioje Varšuvos dalyje greta Lazienkų parko, verčia nusiteikti juodam pavydui: per ketverius metus buvusių kareivinių ligoninė buvo paversta pavyzdiniu teatro centru. Jos iniciatorius - buvęs lenkų Gdansko Vibžežės teatro direktorius, sukūręs aibes iniciatyvų Maciejus Novakas. „Greitasis miesto teatras“, pasiūlęs nagrinėti Afganistane tarnaujančiųjų žmonų problemas, „bomžus“, neonacius ir t.t. – Gdanske pasiūlė be galo daug projektų Deja, išspirtas iš ten dėl politinių motyvų, jis nenurimo, ir čia, Varšuvoje, per 4 (!) metus įsteigė vieną salę, kuri jau beveik suremontuota, čia leidžiamos knygos, įsteigtas internetinis puslapis www.e-teatr.pl (palyginimui – Menų faktūrą rengia pusantro žmogaus, ten – bent 10), kaupiami archyvai ir didžiulis knygynas, kur gali rasti viską, kas išleidžiama apie teatrą lenkiškai. Maža to – jo „Qchnia artystyczna“ rengia gurmaniškus balius (Maciejus – ir buvęs „Gazeta Wyborcza“ kulinarijos kritikas). Todėl sujungęs pajėgas su lenkų Adamo Mickewicziaus centru jis surengė jau 29 Varšuvos teatro susitikimus.

Pas mus – Jankevičius, Graužinis, Jonynas, etc. Pas juos – Janas Klata, prieš metus surengęs savo spektaklių retrospektyvą, Michalas Zadara („kylanti žvaigždė”, bet vis dar tebekylanti). Visi kiti – tai „grandai“ Grzegorzas Jarzyna, Krystianas Lupa, Krzysztofas Warlikowskis ir kiti. 

Dantonas diriguoja "Marseljetę". Bartoszo Mazo nuotrauka

Klatos diena

Kiek pavėlavus į festivalio pradžią, Jano Klatos „Dantono byla“ pagal Sofią  Przybyzsewską ir Sebastianą Majewskį buvo ta atrakcija, kuri kiek nubraukė patetišką XX a. pradžios rašytojos stilių, bet persiorientavo į revoliucijos fenomeną: prieš žiūrovus vaikštinėja du revoliucionieriai XIX a. pabaigos kostiumais, aplinkui – iš popieriaus ir faneros sukalti nameliai. Tokie „lūšnynų revoliucionieriai“: čia visas purvina, čia visi ne tik dulkinasi ir geria (o ką, jiems tai buvo draužiama?). Robespierre´as maudosi vonioje kaip Maratas prieš pozuojant Davidui, jaunasis Delacroix krapšto nagus, visi prausiasi su ir taip šlapiais rūbais. Tas purvas kiek nervina, bet – suvoki, kad revoliucija yra vienas purviniausių dalykų pasaulyje. Ir liaudiškasis stilius bei kičas pamažu ne tik užkrečia – jis ir įtikina „Lūšnynų milijonieriaus“ stilistika – tik čia atviresnis. Tačiau kai Robespierre´as eina derėtis pas Camille´į Desmoulins´ą , jie abu imasi lyg ir grupinio sekso – tačiau tik tam, kad vėliau poeto žmona išduotų Robespierre´ą ir liktų su savo mylimuoju. Erotika yra pagrindas motyvas.

Dantonas - is pradžių regisi toks beveik Depardieu (juk šis suvaidino pas Wajdą filme), sotus gurmanas, gyvenimo skonio ragaujantis, jo trokštantis iki pat pabaigos. Ir keista, kad per visą šį „bardakėlį Klata idealiai išsaugoja Przybyszevskos teksą, jis skamba, idėjos nenublanksta ir nelaidojamos po liaudiškuoju dell‘arte. Dar daugiau – aktoriai puikiai reaguoja, jie supranta, ką kalba, momentalios reakcijos užkrečia ir apkrečia. Jie tiksliai suvokia, ką vaidina, ir kukliausios reakcijos pelno didžiausius aplodismentus. Gal kliūva tik viena: Wajdos filme Dantonas yra teisuolis, o Przybyszewska stoja Robespierre´o pusėn, ir čia įvyksta minimali paklaida. Dantonas bandomas parodyti kiek gruboku kvailiu, kaip ir kiti, ir tai kiek prieštarauja tekstui. Tačiau revoliucija, kaip sakoma pjesėje – išdavimai, gandai, intrigos ir t.t. Ir jie - intrigantai, skundikai, pederastai, kuiliai, etc. - visi jie kartu kuria ir grindžia dabartinę Prancūziją.

Trys pjesės valandos be pertraukos – kupinos atrakcionų. Robespierre´o gauja kiek patrauklesnė, spalvingsnė, įspūdingesnė. Jie – tarsi rokeriai iš „Rolling Stones“, grojanys benzininiais pjūklais „Children of the Revolution“, vėliau - su tais pačiais pjūklais vietoje gitarų "supjaus" „Marselietę“. Jų revoliucija – kruvina, ir jau prieš Dantono mirtį jie apnuogina „kaltųjų" sprandus skutimosi mašinėlėmis. Dantonas (Wiesław Cichy) ir Desmoulins´as (Bartosz Porczyk) ypač nuostabūs, o Robespierre´as (Marcin Czarnik, aktorius, suvaidintęs Klatos ankstesniame spektaklyje Hamletą), tiesiog apgailėtinai žavus revoliucionierius, besimėtantis be vietos ir pozicijos pagal Tracy Chapman "Revolution". Kiek nervina tarpais įsimetantis schematiškumas, bet tai kartais padeda sumažinti ideologinę įtampą ir išlaisvina nuo pernelyg varginančio dėmesio. Be abejonės, tai ne tik geriausias Jano Klatos spektaklis – jis įrodė, kad yra ypatingai įdomiai mąstantis režisierius, nors dar šiurpina publiką savąja irokėzo šukuosena. Anksčiau teko abejoti, ar jis pagrįstai keliamas ant sparnų. Šiandien jau nebetenka.

Dantonas su Robespierre´u finale tupi apnuogintais kaklais tarsi ant ešafoto ir laukia savosios giljotinos. Prieš juos padėtos stiklinės su pomidorų sultimis. Moteris iš liaudies, beveik tokia, kokią  ją vėliau nutapys Dellacroix, ištaria prancūziškai idealiai grebluodama „Rrrrrevolution“. Vargšė, nežinojo, kad šią dvaro madą prieš keletą dešimtmečių įvedė vienas ´r´ neištaręs prancūzų karalius.

b.d.


Užsienyje