Pernai spalį Vroclave vykusiame festivalyje „Dialog" tarp daugelio spektaklių buvo parodytas Oskaro Koršunovo „Hamletas" (OKT / Vilniaus miesto teatras) ir Cezario Graužinio „Karalius Lyras" (Vroclavo Wspolczesny teatras). Šių metų žurnale „Dialog" šiedu spektakliai atsiduria ne tik dėmesio centre, bet ir vienas šalia kito - ir ne vien dėl festivalyje karaliavusio Shakespeare´o.
Teatro kritikas Piotras Olkuszas tekste, nagrinėjančiame teatrą kaip finansinės krizės laikų produktą („Krizės teatras?"), rašo:
„(...) Jei tiesa, kad permainos teatre visada prasideda vėl atsigręžiant į Williamą Shakespeare´ą („Kiekviena epocha turi savo Shakespeare´ą"), tai paskutinysis „Dialogas" pateikė net kelis šio teiginio įrodymus. Keturi spektakliai, pastatyti pagal stratfordiečio tekstus, gali būti pavadinti svarbiausiais šio požiūrio patvirtinimais, nors drauge jie liudijo ir apie labai netolygią programą. Bendras jų vardiklis buvo mėginimas aiškiai perteikti istorijas, pasakojamas dramose (kaip nemadingai šiandien skamba šis pareiškimas!). „Karalius Lyras" (Vroclawo Teatr Współczesny, režisierius Cezaris Graužinis) mėgino „demonstruoti" siužetą, o tai padėjo apsaugoti tekstą nuo visokiausių nutylėjimų. Paradoksalu, bet pasakojimo ritmiškumas vertė žiūrovą dar atidžiau sekti pasakojimą (tekstą). Galbūt tai laiko ženklas: kadaise „natūrali deklamacija" turėjo padėti klausytojui suvokti kūrinį, o šiandien aktorių ritmingai perteikiamas tekstas tampa gryniausia referencine išpažintimi... Lyg įprastinėse harmonijose pradėtų trūkti disonansų.
Siužeto „demonstravimas" buvo svarbiausia priemonė, panaudota „Hamlete" (OKT, Vilnius, režisierius Oskaras Koršunovas), nors šį kartą visų pirma pabrėžiamas teatrinis reginio aspektas, nes aktoriai mūsų akyse „įeidavo" į vaidmenis, nepaliaujamai klausdami: „Kas esi?" Koršunovas neparodė nepažįstamo Hamleto. Taip pat jo spektaklyje nebuvo vietos nutylėjimui. Žiūrovai, galėdami stebėti aktorius prieš jiems „įeinant į vaidmenį" (scenoje esantys grimo staleliai buvo pagrindinis scenografijos elementas), buvo tarytum paruošti tam, kas netrukus atsitiks. Viskas čia buvo išsakyta, lyg iš žiūrovo (ir aktoriaus) jau nebebūtų reikalaujama papildomai apibūdinti žinomiausios dramos veikėjų - pageidauta, kad jie apibūdintų patys save. „Kas esi?" - pirmieji teksto žodžiai nepriklausė dramai, bet tam, kas už Shakespeare´o.
Koršunovo spektaklyje Hamleto pyktis buvo abstraktus, o dvikovą - parodytą su „teatriniu sąlygiškumu" (argi tai ne oksimoronas?) - žiūrovas suvokė lyg per atstumą. Gal didžiųjų jausmų ir beprotiškų konfliktų pasaulis šiandien jau yra už mūsų patirties ribų? (...)"
Laura Caretti, Sienos universiteto teatrologijos profesorė, besispecializuojanti anglakalbiame teatre, atsako į Piotro Olkuszo klausimus („Pandoros skrynios dugne", „Dialog", 2010 m. sausis):
- Tačiau teatras turi ne tiek parodyti smūgį, kiek stebėti, kas po to smūgio atsitiko.
- Manau, kad taip. Antraip viskas yra labai plokščia. Pažvelkime į režisieriaus Oskaro Koršunovo „Hamletą". Matėme spektaklį, iš pirmo žvilgsnio ištikimą tekstui, trunkantį daugiau nei tris valandas, tačiau... ar mums pavyko ką nors per šį laiką pasiekti? Shakespeare´o dramoje yra herojus, kuris grįžta namo ir sužino, kad tėvas mirė. Iš pradžių jis sutrikęs, nes blogis atėmė iš jo tai, ką mylėjo. Tiesa, jis nusprendžia atkeršyti už tėvą, tačiau lieka sutrikęs. Ar dvasia buvo tik vaiduoklis? Blogio ar gėrio pasiuntinys? Kas įvykdė tą baisią žmogžudystę? Jei neleisime Hamletui sau užduoti šių klausimų, jei neleisime jam ieškoti blogio, net neapčiuopsime tikrosios Hamleto tragedijos. Kartu su juo nenukeliausime tam tikro kelio. Taip pat ir su Ofelija. Jei iš pat pradžių matysime ją kaip auką, jei žinosime, kad ji pražus, - kas tuomet vyksta scenoje? Tai ne teatras, tai instaliacija. Instaliacija, kuri pasakoja apie jauną merginą baltais drabužiais ir su gėlėmis: ji bus paaukota.
- Iš tikrųjų, Koršunovas parodė personažus, kurie žino, kas su jais nutiks, žino daugiau, nei Shakespeare´o dramoje. Lyg būtų norėjęs pasakyti, kad didžiausia tragedija ta, jog žinome, kad blogis neišvengiamas.
- Tačiau jo personažai tarytum net nekvėpavo. Ar atrado savyje kokius nors prieštaravimus? Ar ko nors troško? O juk norėjosi pamatyti Ofeliją su gėlėmis rankose, klausiančią, kas bus ateityje. Gaila, kad režisierius tokio klausimo neuždavė. Nes juk labiausiai jaudina būtent mąstymas drauge su dramos herojais apie tą pasaulį, kurį jie prarado arba kurio kaip tik dabar netenka. Manau, kad „Hamleto" fone lieka vietos pasakojimui apie rojų, iš kurio kažkas mus išvarė. Ko būtų Hamletas norėjęs, jei nebūtų netekęs tėvo? Kaip skambėtų laimingos Ofelijos daina, skirta Hamletui? Shakespeare´as kalba apie tai, kas yra blogis, supriešindamas tris jaunus žmones, Hamletą, Laertą, Ofeliją, su tuo, kas už juos galingesnis Tačiau juk jie mėgina su tuo susitaikyti. O ne paprasčiausiai numirti.
 |
| „Hamletas”, režisierius Oskaras Koršunovas. OKT / Vilniaus miesto teatras. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka |
- Koršunovo spektaklyje susidūrėme su ypatingu sprendimu. Prieš pradėdami vaidinti aktoriai mūsų akyse žvelgė į grimo stalelių veidrodžius lyg sakydami: „Esu aš ir ne aš". Dažnai buvo pabrėžiamas atstumas, skiriantis aktorius ir jų personažus. Tai galėjo skambėti kaip ypatinga teksto universalizacija.
- Pirmajame veiksme buvo gausu įdomių sumanymų. Atrodė, kad aktoriai, žvelgdami į save ir tūkstančiu būdų savęs klausdami „Kas esi?", pradeda vaidinti didžiulį šedevrą. Ir galbūt todėl, kad pirmajame veiksme buvo sužadintos tokios didelės mūsų viltys, toliau sekę veiksmai tik nuvylė. Koršunovas žinojo, kaip pradėti tragediją, tačiau neturėjo supratimo, kaip ją pabaigti. Juk buvo kraujo, raudonos spalvos ir vaizdinių efektų, tačiau nebuvo atsakymo į anksčiau užduotus klausimus.
- Atrodo, kad panašią struktūrą pasiūlė Cezaris Graužinis „Karaliuje Lyre": jo herojus nuo pat spektaklio pradžios pasinėręs į liguistos beprotybės būseną.
- Matyčiau didžiulį skirtumą: jau pirmojoje scenoje Graužinis parodė išprotėjusį Lyrą, o vėlesnėse scenose - kas jį privedė prie tos beprotybės. Koks blogis užklupo karalių? Ar su juo susiję kiti žmonės? Artimiausi patarėjai? Jo šeima? Kas buvo atsakingas dėl to blogio? Pats Lyras, nes pernelyg pasitikėjo kitais? Ar pasitikėjimas gali būti blogis? Graužinis iškėlė daug klausimų, ir nė vienas jų nebuvo toks efektingas, kaip Koršunovo „Kas esi?" Vis dėlto galbūt dėl nuolankesnių klausimų sulaukėme įdomesnių, bet kokiu atveju labiau suprantamų atsakymų.
- O juk sakoma, kad tik keliant nenuolankius klausimus surandama tiesa...
- Sutinku, tačiau nenuolankius klausimus dera užduoti nuolankiai. Jei pirmojoje scenoje paskelbsime, kad Hamletas yra blogas, tai paskiau turėsime tai įrodyti. Žinoma, nenoriu pasakyti, kad teatre neverta rizikuoti. Veikiau sakyčiau, kad neverta remtis klaidingais teiginiais, nes galima nudegti. Argi verta statyti nepergeriausią spektaklį vien tam, kad išsiskirtum iš kitų režisierių?
Vertė Helmutas Šabasevičius
