Kasmet Lenkijos sostinėje organizuojami „Varšuvos teatriniai susitikimai" šiemet pasipuošė jau dvidešimt devintuoju numeriu. Festivalis pristato daugiausia dėmesio susilaukusias ir kritikos požiūriu įdomiausias metų premjeras. Tris savaites trukęs festivalis publikai pasiūlė nemažą spektaklių įvairovę, o dėl žymių režisierių pavardžių, figūruojančių programoje, Zvignewo Raszewskio vardo teatro instituto direktoriaus ir festivalio organizatoriaus Maciejaus Nowako net pavadintą „Žvaigždžių kelione". Į programą buvo įtraukti Krystiano Lupos, Agnieszkos Holland, Krzystofo Warlikowskio, Gregorzo Jarzynos, Mariuszo Trelinskio, Jano Klatos, Piotro Cieplako, Pawelo Miškievicziaus, Michalo Zadaros bei daugelio kitų lenkų režisierių darbai.
Iš festivalyje matytų spektaklių susidarė įspūdis, jog nepaisant įvairiapusiškos „Varšuvos teatrinių susitikimai" programos, lenkų festivalio vitrinoje išsiskiria keletas spektaklius vienijančių temų, neretai pasitaiko panašių motyvų. Ypatingai dažnai galima pastebėti spektaklius, kiek nuspalvintus politine spalva ar pasižyminčius revoliucinėmis nuotaikomis.
Paradoksalu, tačiau po pakankamai intensyvios lenkiškų spektaklių peržiūros Varšuvoje, grįžus į Lietuvą ir tarsi netyčiom užsukus į Cezario Graužinio „Lietuvos dieną/Drąsią šalį", rodytą Menų spaustuvėje kaip „Naujosios dramos akcijos" dalį, atsirado nemažai sąsajų tarp pojūčių svetur ir „Lietuvos dienos" teksto. Tik lietuviai ieškojo savo identiteto-tapatybės pardavimo galimybių, o lenkai prikėlinėjo istoriją bei kvestionavo tautos bei pavienių asmenų kaltę ir nekaltumą.
Pirmoji diena: socialumas ir neišpirktos kaltės
Varšuvos Prahos rajone buvusios raudonų plytų degtinės gamyklos, pradėtos rekonstruoti į kultūrinį centrą vidinis kiemelis su keliomis medinėmis žmonių skulptūromis alsuoja maištingos alternatyvos dvasia. Alternatyvos tradicinei erdvei ir jos suvokimui. Pawelo Wodzinskio teatrinė instaliacija „Krasinskis: Ne-dieviška komedija" („Krasinski: Nie-boska komedia") maišto dvasios įspūdį dar labiau sustiprina. P.Wodzinskis pasirinko vieno iš trijų vadinamų Lenkijos nacionalinių bardų dramą, vaizduojančią senojo pasaulio aristokratijos ir naujojo amžiaus žmogaus konfliktą. Režisierius, pasitelkdamas atpažįstamus žmonių tipus, šiandieninį neiškilmingų vestuvių „dresscode´ą" ir kasdienius aksesuarus, vėliau kuriančius kiek irealios atmosferos įspūdį, temą priartina prie šiuolaikinio - mūsų epochos žmogaus dramos. Pasirodyme dalyvauja vos du profesionalūs aktoriai - Marekas Tynda ir Jerzy Pozarowski, visi kiti, kuriantys puikų sociumo įspūdį - Bydgoszcz miestelio gyventojai - nuo trylikamečio berniuko iki pensijinio amžiaus žmonių.
Baltos dėžutės formos ir ryškių lempų erdvė įspraudžia veikėjus į uždarą, sintetika kvepiantį bendruomenės gyvenimo vaizdelį. Klaustrofobiški maldos namai su visais privalomais atributais - nuo katalikiškų apeigų reikmenų iki paties šventiko. Moteris vestuvine suknele ir jos jaunikis marškinėliais, kuriuose išpjautas kryžius. Nuo religinėmis giesmėmis prasidėjusių vestuvių veiksmas pakrypsta revoliucinės pagrindinio personažo (jaunikio) isterijos link. Dviejų pasaulių sandarą vaizduoja dviejų pagrindinių personažų - „jaunikio" ir kostiumuoto vyriškio, primenančio sektantą arba politiką „be nuodėmės" - susidūrimas. Šiuos personažus išryškina kiek iliustratyvūs apsirengimo skirtumai („jaunikis" apsirengęs kasdieniais, jaunatviškais drabužiais, o „sektantas" - baltu kostiumu, rausvu kaklaryšiu, dirbtine šypsena) bei „iškritimas" iš statiško bendruomenės paveikslo. Paradoksalu, tačiau „kitų" stebėjimas dažnai buvo net įdomesnis. Gerokai kumptelėjusi močiutė, šokinėjanti virvute. Šviesiaplaukė moteris su blizgančiomis zuikio ausimis pučia muilo burbulus. Fone groja Bob Marley. Bendruomenės vaidmenį atliekantys asmenys per judesį ir veiksmą iliustruoja laimės būsenas ar suvokimo galimybę. Tekstas nebūtinas.
 |
| „Bat Yam – Tykocin“ |
Sunku pasakyti, kiek šiame eksperimentiniame veiksme lieka paties Krasinskio, tačiau tai įdomus bandymas adaptuoti XIXa. poeto romantiko mintis šiuolaikiškų realijų teigimui. Kraujui virstant purškiamais dažais, pasididžiavimui protėviais tampant tiesiog apdulkėjusiais senolių paveikslais, simbolika atskleidžia žmogaus pasąmonėje glūdintį amžiną nerimą, sustiprinamą politinių santvarkų ir nuolatinės pasaulio kaitos nepastovumo. Krasinskio pjėseje susiduria aristokratija ir demokratija, o Wodzinskio teatrinėje instaliacijoje - posovietinis žmogus susiduria su pasirinkimo laisve ir laimės samprata.
Kadangi 2008-2009-ieji Izraelyje yra pavadinti lenkiškais metais, Lenkijos Adomo Mickevičiaus institutas tapo vienu iš ko-produkcijos su Tel Avivo Habimah teatru organizatorių. Spektaklių tą pačia tematika diptikas „Bat Yam - Tykocin" (rež. Yael Ronen) ir „Tykocin" (rež. Michal Zadara) savotiškai vienas kitą papildo ir pratęsia. Žydų kilmės režisierės Yael Ronen spektaklyje lenkų aktoriai vaidina Lenkijos žydus, o lenkų kilmės režisieriaus Michal Zadaros spektaklyje - priešingai - Lenkijos žydus vaidina žydų aktoriai. Režisierė Yael Ronen siekė nebanaliai perteikti skaudžių problemų svarbą ir jei ne keisti, tai turėti omenyje, kad mentalitetas yra keistinas. Ši mintis savotiškai primena „Lietuvos dienos" idėją - tapatybė (o gali būti ir mentalitetas) - tai kiekvienos naujos kartos formuojamas dalykas). Lenkijos visuomenės pasąmonę kamuojantis žydų holokausto klausimas šiuo atveju net nėra sprendžiamas. Į pagalbą pasitelkiant komiškas priemones, spektaklio tema lygiai taip pat gali būti ir holokausto padariniai šiandieninei visuomenei, ir šeimos tarpusavio santykiai, ir prarastos meilės paieškos, ir, žinoma, sąžinės drama. Tačiau pagirtina, jog ši tema Lenkijoje iš tabu bando virsti intymių išpažinčių ir šokiruojančių faktų (nors ir primityvokai pateikiamų) atskleidimu meno priemonėmis. Skirtingai, nei Lietuvoje, kur, pasak veikėjo iš „Lietuvos dienos" - „Didžiausia iš mūsų darytų ir tebedaromų klaidų - sėdėti pasyviai ir aimanuoti". Dėl prarandamo identiteto ar finansų trūkumo.
Spektaklio „Bat Yam - Tykocin" personažai, kaip ir jų tarpusavio santykiai, gana tipiški - užsisklendęs paauglys sūnus Itamaras, nesuprantantis „kaip galėjo nutikti, kad senelis, kuris taip garsiai knarkia, išgyveno karą?" ir maždaug jo bendraamžė sesuo Na´ama, kurianti dokumentinį filmą apie išvyką iš Izraelio į Tykociną, kurios metu bandoma susigrąžinti prieš holokaustą šeimai priklausiusią nuosavybę. Tėvas Dawidas, manantis, jog susigrąžinus namą patenkins savo tėvo norus; jo sesuo Nili, isteriška psichologijos daktarė, nepaleidžianti iš rankų telefono, kuriuo kas žingsnį konsultuojasi su savo psichoterapeutu-meilužiu dėl vaikystėje įvaryto nepilnavertiškumo komplekso. Ir žinoma, senelis Jakubas, vienas iš nedaugelio Treblinkos geto žydų, išgyvenusių karą. Vėliau prie jų prisijungia šabloniška, į kostiumėlį įsprausta advokatė bei „holivudinis" gražuoliukas - Na´amos užgaida - operatorius.
Nuo pat introdukcijos sugestijuotas komiškumas spektaklio metu konstrukcijomis vis apkraunamoje scenovaizdžio erdvėje persipina su dramatiškais tiesos atskleidimo motyvais ir praranda tiek pirminį savo žavesį, tiek lieka nebeaiški spektaklio mintis. Režisierė, teigianti, jog pakanka ir „ant stalo padėtos problemų krūvos", apie kurią kalbama, tik tiek ir teatliko: ant stalo padėjo problemą, kuri nebuvo nei išspręsta, nei atskleista. Tik apkalbėta. Kiek humoristiškai.
Kaip ir Yael Ronen, režisieriaus Michal Zadaros spektaklis pradedamas šiek tiek autoironiška gaidele. Režisierė Yael Ronen perteikė vyresnės kartos žydų taupumą per tėvo Dawido personažą, vis išgyvenantį dėl filmavimo kameros nesaugumo, o tuo tarpu Michal Zadaros personažai, iš Varšuvos vykdami į Tykociną ironizuoja, jog nepaisant to, kad Lenkijos keliai prasti (nes prasta ir jų istorija), nepaisant ir blogų orų - galima pasidžiaugti gražiais miškais. Lygiai taip, kaip „Lietuvos dienoje" personažas, sužinojęs, jog lietuvių taip vertinamas kuklumas ir nuolankumas nėra teigiami tautos bruožai, prisimena, jog - nieko tokio, juk: „...mes mylime bites. Ir labai mėgstame dainuoti."
 |
| „Nie-Boska komedia” |
Kaip teigia lenkų kritikas Marcin Koscielniak, Zadaros ir scenaristo Pawelo Demirskio pozicija gana patogi: „kalbėdami apie lenkus - apie pačius save - jie gali būti brutalūs, net neteisūs". Žinoma, žydams virstant lenkais, lenkam virstant žydais, t.y. žydams virstant lenkų žydais, lenkams virstant - lenkų žydais, o lenkus-žydų lenkus režisuojant žydei arba lenkui, besipainiojant tarp žydų lenkų - lenkų žydų - lenkų lenkų - žydų žydų, kartais nelabai ggalima atskirti ironiją nuo autoironijos.
Režisieriaus pasirinkta „teatro teatre" forma kuria modernesnį, tačiau taip pat gana vienaplanišką spektaklį. Čia žiūrovų teismui pateikiamas teisybės ieškojimas, galiausiai - kaip ir Y.Ronen spektaklyje - pasibaigiantis šeimynine drama. Viena stipriausiai suskambėjusių vietų pasirodė momentas, kuomet artėjant pabaigai vienas pagrindinių veikėjų „atskleidžia", jog spektaklis, finansuotas lenkų vyriausybės, anaiptol neteigia, jog lenkai dėl holokausto gali nusiraminti turį „švarias rankas". Veikiau priešingai.
Spektaklyje naudojama ta pati scenografija, kaip ir „Bat Yam - Tykocin", tik čia dar neracionaliau panaudojama ir dažnai susidaro erzinančios apkrovos įspūdis. Įkyriai važinėjančių lovų ir skirtingas erdves kuriančių karkasų, scenografijos dėka M.Zadaros spektaklio erdvė tampa sandėliu, kuriame talpinamos konstrukcijos, o „pro šalį" praeina ir „Bat Yam - Tykocin" veikėjai. Nuo „Tykocin" spektaklio pradžios sceną aktoriai ir pateikia kaip sceną, kurioje jie bandys kuo tiksliau atkurti savo kelionę į Tykociną. Kelionės tikslas buvo sustabdyti apdovanojimo įteikimą Tykocino gyventojai, esą karo metu slėpusiai žydus. Spektaklio veikėjai turi įrodymų, jog tai netiesa. „Tykocin" laikant pirmojo rodyto spektaklio „Bat Yam - Tykocin" tęsiniu, žiūrovai tarsi nuteikti, jog ir jie žino tiesą, nes pastarojo pabaigoje yra atskleidžiama šiurpi dabartinės taip bandomo atgauti namo savininkės, nominuotos apdovanojimui, istorija. Žydai gal ir buvo slepiami, bet kokiais būdais ir kiek jų išgyveno - jau kitas klausimas.
M.Zadaros „Tykocin" personažai neslepia savo istoriją ne išgyvenantys, o tik perteikiantys. Kartkartėmis sustabdomas veiksmas ir prašoma įjungti šviesas, nes aktoriai „negali šitaip vaidinti, juk buvo ne taip!". Kartais juos suerzina neatitikimas tarp kas-kaip pamena istoriją, o kartais net ir jie susipainioja tarp vaidinamų personažų, nes kai kurie iš aktorių atliko net kelių veikėjų vaidmenis. Kai kurios scenos kartojamos keletą kartų, kol veikėjai iš tiesų perpranta, kas vyksta. O perpratę yra priversti suvokti, jog net ir faktai kartais būna neteisingi. Jei nežinomos visos aplinkybės.
Antra diena: revoliucinių dainų virtinė
Revoliucijos kaip reiškinio nagrinėjimas šiemet lenkų scenoje nėra retas atvejis. Stanisławos Przybyszewskos istorinė pjesė „Dantono byla" („Sprawa Dantona") per metus susilaukė net dviejų dėmesio vertų premjerų, pastatytų režisierių Pawelo Lysako ir Jano Klatos. Pjesė pateikia dviejų Didžiosios Prancūzų revoliucijos veikėjų - jakobinų vado Robespjero ir Dantono, ne tokių radikalių pažiūrų Prancūzijos komunos prokuroro pavaduotojo - pasaulėžiūrų susidūrimą.
Jano Klatos spektaklio „Dantono byla" netradiciškai pateikta erdvė kiek priminė Gintaro Varno „Nusikaltimo ir bausmės" sprendimą, kuomet žiūrovai ir aktoriai susikeičia vaidinimo ir stebėjimo aikštelėmis. „Dantono bylos" veiksmas vyko scenoje, tik žiūrovams teko sėdėti kone užkulisiuose. Vaidinimo aikštelė padengta pjuvenomis ir užgriozdinta aibe kartoninių pašiūrių, iš pirmo žvilgsnio primenančių lūšnyną, tačiau tinkamame apšvietime virstančių didmiesčio paveikslu. XVIIIa. kostiumai ir perukai savotiškai kontrastuoja su parinktu muzikiniu fonu, pakankamai iliustratyviu, tačiau - nepaneigsi - komišku. Spektaklio leitmotyvas - T-Rex „Children of the revolution".
 |
| „Tykocin”. Festivalio reklaminės nuotraukos |
Tačiau žodis „revoliucija" skambėjo ne vien šios grupės dainoje ir tai mums akivaizdžiai pademonstravo spektaklis, kuriame nepabijota ir „pažodinio veikimo" (jei girdime T.Chapman, dainuojančią „You gotta run run run run run... <...> run" - Robespjeras būtent tai ir darys - bėgs. Jei atlikėja frazė kartos dukart - Robespjeras (akt. Marcin Czarnik) ir bėgs dukart - pirmyn-atgal). J.Klata karikatūriškais spektaklio personažais apnuogina vidinį revoliucijos mechanizmą, spėdamas (auto)ironiškai pasišaipyti ir iš visų mūsų (ir savęs paties) - tarsi iš šono stebinčių revoliuciją, tačiau tuo pat atliekančių „minios", kuria manipuliuoja pagrindiniai veikėjai, vaidmenį.
Spektaklis pasižymėjo ypatingai intensyviu tempu, tiksliai ir staigiai besikeičiančiomis scenomis, ritmingais judesiais. Jano Klatos „Dantono byla", pagardinta „pop" prieskoniais bei balansuojanti ant kičo ribos, pateikė šiuolaikinį požiūrį į chrestomatinę situaciją, neužsikonservuodama istoriniuose faktuose ir leisdama žiūrovui pasimėgauti lengvai, ironiškai bei nuotaikingai pateikta Prancūzijos Didžiąja revoliucija, šiuo atveju netgi kiek primenančia politizuotą kabaretą.
b.d.
 |
