Rugsėjo 16-24 dienomis, pasaulio lėlių teatro sostinėje vadinamame Šarlevilyje-Mezjere (Prancūzija) įvyko 22-asis Tarptautinis lėlių teatrų festivalis (Festival Mondial des Théâtres de Marionnettes). Tai vienas garsiausių ir didžiausių lėlių teatro festivalių pasaulyje, gerai žinomas ne tik lėlių teatro kūrėjams ir gerbėjams, ypatingai svarbus ir visam regionui.
Vien šio festivalio statistika yra itin iškalbinga: parduoti 53 tūkstančiai bilietų, sulaukta 155 tūkst. lankytojų iš viso pasaulio, oficialioje programoje dalyvavo 86 trupės (iš 25 šalių), kurios surengė per 450 spektaklių, salės buvo užpildytos 93 proc. Ir tai - neskaičiuojant OFF programos, kurių buvo net kelios: tarp jų - skirta objektų teatrui, Belgijos lėlių teatro programa, įvairios parodos ir kt. Festivalyje galima aptikti tikriausiai visus įmanomus lėlių ir objektų teatro žanrus ir stilius bei mastelius: nuo miniatiūrų teatro iki marionečių-gigančių pasirodymo miesto gatvėse.
Festivalio pradžia siekia 1961-uosius, jis buvo organizuojamas kas trejus metus, o nuo 2011-ųjų festivalis tapo bienale. Šarlevilio-Mezjero festivalis prasidėjo nuo vieno žmogaus svajonės ir atsidavimo lėlių teatrui: šis žmogus - tai Jacquesʼas Félixas, o festivalis startavo kaip maža lėlių teatro šventė, surengta kartu su keliais bendraminčiais, kurie tikriausiai nė neįtarė, kuo visa tai virs ateityje. Tas pats žmogus 1962 m. stipriai prisidėjo įkuriant tarptautinį lėlių teatro institutą, dabar tai - Šarlevilio-Mezjero nacionalinė lėlių teatro meno mokykla (Institut International de la Marionnette); šio instituto prieigose įrengtas įspūdingas laikrodis - automatonas, vadinamas Didžiuoju lėlininku, kuris kas valandą atlieka nedidelį automatizuotą spektaklį, tačiau labiausiai institutą garsina šios mokyklos absolventai, kurie tikriausiai neatsitiktinai yra ir šio festivalio pagrindinės žvaigždės (pvz., Yngvild Aspeli ar Renaud Herbinas). Šarlevilyje-Mezjere taip pat įsikūrusi ir tarptautinės organizacijos UNIMA pagrindinė būstinė, kuri turi savarankiškus padalinius ir funkcionuoja visame pasaulyje.
Šarlevilio-Mezjero miestas garsus dar ir dėl to, kad čia gimė žymus prancūzų poetas Arthuras Rimbaud. Poetą norisi šiame kontekste paminėti neatsitiktinai, nes kaip tik name (La maison des ailleurs), kuriame šis poetas gimė, šiemet buvo galima sutikti ir lietuvių kilmės lėlių teatro kūrėją, „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatę, studijavusią Šarlevilio-Mezjero nacionalinėje lėlių teatro meno mokykloje - Jūratę Trimakaitę, kuri pristatė ir animavo menininkės ir teatro dailininkės Gaëlleʼės Allart sukurtą interaktyvią instaliaciją-kostiumus „Plunksnų kiautai“ (Carapace à plumes). Šie interaktyvūs, skaisčių spalvų kostiumai skirti vaikams, leidžia susipažinti, kaip negyvas objektas tampa „gyvu“ personažu iš lėto pasimatuojant kostiumą, ir išbandyti šį procesą pačiam.
Džiugu, kad Lietuvos lėlių teatras turi nors ir labai sporadiškus, tačiau vis tiek plėtojamus santykius su šiuo festivaliu - savo kūrybą čia yra pristatę ir daugiau Lietuvos lėlių teatro kūrėjų: 2013 m. buvo parodytas Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklis „Teiresijo krūtys“ (rež. Gintaras Varnas, dail. Julija Skuratova), o spektaklį „Didysis sprogimas“ (rež. Zvi Saharas, lėlių aut. Aušra Bakanaitė, „Marbeyad Studio“) šiemet pristatė Klaipėdos lėlių teatras - visuose keturiuose spektaklio rodymuose susirinko pilna salė žiūrovų. Sklando kalbos, kad 2025 m. festivalyje bus pristatyta Baltijos šalių vizualiojo teatro programa - to tikrai reikėtų laukti nekantriai, nes šis festivalis dažnai tampa efektyviu tramplinu į tarptautinę teatro rinką.
Festivalio programoje kūrinius pristato stipriausios ir visame pasaulyje gerai žinomos lėlių ir objektų teatro trupės bei kūrėjai: Renaud Herbinas, Yngvild Aspeli ir „Plexus Polaire“, „Blick Theatre“, Duda Paiva, jau klasikais tapę „Mummenschanz“ ir objektų teatro pradininkė „Compagnie Gare Centrale“ bei daugybė kitų. Tačiau šįkart norėčiau apžvelgti kitus įsimintinus lėlių ir objektų teatro pavyzdžius, kurių pavadinimus lietuviškame teatro kritikos diskurse sutinkame kur kas rečiau.
Trupė iš Brazilijos „Pigmalião Escultura que Mexe“ pristatė spektaklį „Antropofaginės pasakos fašistinėms dienoms“. Kūrėjai maloniai nustebino minimalistine ir itin paveikia estetika nuo pat pirmos spektaklio minutės: scenoje išvydome septynias marionetes, reprezentuojančias skirtingus gyvūnus (aviną, lapę, briedį, liūtą etc.), kabančias ant raudonų virvelių scenos gale. Tiksliau, tai buvo ne šiaip sau gyvūnai, o antropomorfinės figūros: nors galvos tarsi mielų žvėrelių, jų kūnai - žmogaus pavidalo, matoma raumenų struktūra po nudirta oda. Kiekviena lėlė turi itin detalius ir dailius akcentus: kaubojiškus batus, diržą ar kt. Šio spektaklio dramaturginiu pagrindu pasirinkta paveiki Ezopo pasakėčių interpretacija, kuria siekiama paaiškinti, kaip ir kodėl pasaulyje iškyla populistai, kaip gražiai viskas prasideda nuo, atrodytų, nekaltų šūkių „Make the Forest Great Again!“ („Padarykime miškus vėl didžius!“), ir kaip visos autoritariškos santvarkos galų gale išsigimsta ir visada simboliškai būna paaukojamas „nekaltas avinėlis“ arba tiesiog žmogus. Trupė pasižymėjo itin subtiliu ir profesionaliu marionečių valdymu, kuris leido sukurti ypač realistiškus personažus, tačiau neslėpdami raudonų, aiškiai matomų lėlių valdymo siūlų, kvietė neužsimiršti, kad matomas vaizdas yra tik išmanus konstruktas.
Kolektyvas „Toter Winkel“ (Prancūzija) pristatė spektaklį „ODA, daugiau nei nuoga“ (DIE HAUT, plus que nu) - spektaklis įvardytas kaip „konferencija-kabaretas“. Šis kūrinys iš tiesų prasideda kaip paskaita: žmogus (pranešėjas / lektorius), apsivilkęs neva kitos „odos“ kostiumą, kuris lektorių padaro panašų į pripučiamą lėlę, pradeda paskaitą apie odos fiziologiją ir pirmuosius žmogaus anatomijos tyrinėtojus. Nors jau nuo pat pradžių galima įžvelgti lengvą komišką elementą, neilgai trukus užsisuka tikra pasiutpolkė ir pamažu paskaita tampa savotiško ritualo ir kabareto samplaika, lydima dainų, šokių ir kostiumų, kurie įkvėpti žmogaus anatomijos, tačiau nepadarytų gėdos ir tikrai burleskos žvaigždei, nepaisant to, kad jie reprezentuoja žmogaus žarnas ir kitus organus. Spektaklio ritmiškumas ir palaipsniui kylanti intriga, vis įvedant siurrealius elementus, tampa spektaklio stiprybe.
„Nerealieji“ (Les Irréels), sukurti trupės „Cie Creature“ ir dailininko bei režisieriaus Lou Broquinʼo, įkūnijo tam tikrą metafizinį pasaulį, kuris įspūdingomis kaukėmis, lėlėmis ir objektais sukūrė nedidelį transcendentinį zoologijos parką ar nostalgišką keliaujantį keistuolių cirką, kuriame apsigyveno metafizinės būtybės, pavyzdžiui, Nesėkmių plovėjas, Žiemos šildytojas, Paslapčių lopšinė, Rytojaus paruošėjas ir pan. Šie estetiškai ir kruopščiai įrengti paviljonai įsikūrė miesto centrinėje aikštėje, kur personažai mezgė kontaktą su praeiviais ir žiūrovais, arba tiesiog užsiėmė savo karavanėlio „buitimi“: tvarkėsi, būrė, grojo smuiku ir pan. Šis spektaklis pirmą kartą buvo pristatytas 2015 m. tame pačiame Šarlevilyje-Mezjere, nuo tada projektas labai išaugo - 3-4 paviljonus pakeitė 16-kos paviljonų miestelis.
Teatras „Xirriquiteula“ (Ispanija) pristatė spektaklį „Laika“, dėl kurio iš pradžių buvau nusiteikusi šiek tiek skeptiškai: būtent dėl spektaklio temos - apie sovietų mokslininkų eksperimentus su gyvūnais, siekiant pranašumo kosmoso užkariavimo lenktynėse, ir dėl to, kad nagrinėti šią temą pasirinko Pietų Europos gyventojai, kurie galbūt ne visada tiksliai ir objektyviai geba vertinti sovietinį kontekstą. Bet tikriausiai būtent tai ir leido sukurti gana optimistinį ir paveikų spektaklį (vis dėl to spektaklis skirtas vaikams), kuriame jungiamos itin profesionaliai valdomos lėlės ir šešėlių teatro elementai kūrėjams leido kalbėti apie žmogaus ir gyvūno ryšį, kuris net ir tragiškomis aplinkybėmis gali išlikti labai šviesus. Aktoriai, maišydami pavienius rusiškus žodžius su katalonų kalba, sukūrė juokingus, įtikimus personažus.
Noriu pasidalyti ir dviem programos OFF atradimais, kurie priminė, kokia gali būti paveiki iš pirmo žvilgsnio paprasčiausia idėja ir pirmiausia turiu omenyje „LuluKnet“ lėlių karaokė, kuri leido visiems norintiems išbandyti šį žanrą, tačiau tuo pačiu tarsi išvengti scenos baimės: juk dainuoja pasirinkta lėlė! Antrame plane liekantis „dainininkas“ gali nevaržomai išlieti širdį šiuo performatyviu aktu, o tai neabejotinai garantuoja puikią pramogą „dainininkui“ ir visiems susirinkusiems. Šis lėlių teatro elementų panaudojimas tikrai netikėtai papildė ir praplėtė, atrodytų, tokią visiems gerai pažįstamą karaokė pramogą.
Kitas savo paprastumu, tačiau kartu ir neabejotinu paveikumu nustebinęs kūrinys buvo trupės iš Italijos „Unterwasser“ (ši trupė 2022 m. svečiavosi Kauno valstybinio lėlių teatro organizuotame festivalyje „Kaunas Puppet“, kur pristatė spektaklį „Labirintas“) projektas „Dėžės“, kuris vis dar yra plėtojamas kūrybiniame procese, tačiau jau dabar pasirengęs prisistatyti publikai: žiūrovų laukia keturios labai skirtingos dėžės, kurias vienija tai, kad pro jose esančią mažą skylutę galima pamatyti miniatiūrų-figūrų-spalvų spektaklį. Viena iš šių dėžių, praminta „Močiutės spintele“, leido labai simboliškai grįžti į vaikystę. Pro rakto skylutę kelias minutes buvo galima stebėti, kas slapta vyksta močiutės stalčiuje: kaip elegantiškai šoka vaistų piliulės, ridinėjasi ir žybčioja lemputė, prie šokio prisijungia siuvimo metras ir pan. Prisiartinus prie stalčiaus pasitinka ir labai gerai atpažįstamas kvapas: vaistų, sumišęs su saldainių aromatu ir dvelkiantis senove. Toks mažas mastelis, tačiau didžiulis efektas!
Tokiame festivalyje visko aprėpti tikrai neįmanoma, o galbūt ir nebūtina. Nenuostabu, kad tokio dydžio programoje tikrai galima rasti visko, net ir šiek tiek abejotinos kokybės spektaklių. Drauge yra žavu, kad kiekvienas festivalio dalyvis / žiūrovas gali išgyventi visiškai skirtingas festivalines patirtis, todėl ypač svarbu žinoti ir iš anksto nuspręsti, kodėl ir ko važiuoji į tokio masto renginį. Kartu tikrai verta ir būtina palikti šiek tiek vietos atsitiktinumui, nes vaikščiojant Šarlevilio-Mezjero gatvelėmis galima sutikti pačių netikėčiausių ir įdomiausių personažų ar patirti unikalių teatrinių nuotykių, kurie kartais gali pranokti ir žiūrovų lūkesčių slegiamus stipriausius spektaklių kūrėjus festivalio programoje.
-----
Projektą Menų faktūra: neužmegzti dialogai iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (12 000 Eur).
