 |
| Legendinė Laurie Anderson. Nuotrauka iš www.balsas.lt |
Seniai žinojau, kad dievų geriau nematyti. Ypač jei jiems nesimeldi, bet beveik myli – juos pačius ar tą laiką, iš kurio jie atėję. Ano amžiaus septintas ir aštuntas Niujorko dešimtmečiai, vienas įdomiausių XX a. kultūros laikotarpių, prie mūsų kartais priartėja, bet jau tik ano, kadaise virusio meno katilo garais ir besisklaidančiais kvapais: 1996 m. į teatro forumą „Kaitos taškas“ laboratorijų vesti atvykusi JoAnne Akalaitis, vėliau – jos eks-vyras Philipas Glassas, „Kronos“ kvartetas, „Bang on a Can All-Stars“ grupė, Meredith Monk, pagaliau pernai Steve‘as Reichas, pagaliau Robertas Wilsonas ir su juo drauge Lucinda Childs, kitur regėta Trishos Brown choreografija ir t.t. Šįkart viena įdomiausių muzikos ir scenos kūrėjų – Laurie Anderson – priartėjo prie mūsų per 300 km, ir tokią progą praleidus būtų daugiau apmaudo nei bet kokios logiškesnės paguodos.
Juolab kultūrinis-muzikinis mūsų kontekstas niekaip nesiūlo šviesesnių dienų: tik pakanka pažiūrėti į latvių „siemenso“ – Rygos Arenos repertuarą ir tuoj suprasi, kad skirtumai – ne politiniai, o kone tautos genofondo. Šalia ir pas mus nuolatos atklystančių Rusijos žvaigždžių vistiek pastebėsi, kad pas mus Björk yra išimtis, pas juos – norma (klausimas tik, ar ten į jos koncertą bilietai – po 25 Ls – nebus pigesni nei pas mus ir ar jai gastroles taip pat „dengia“ valstybė). Tad neabejotina ir tai, kad tokios nuo pop scenos nutolusios žvaigždės kaip Laurie Anderson, pernai viešėjęs Nickas Cave‘as ar netrukus atvyksiantis Anderson draugas Lou Reedas niekada nepasuks keliais šimtais kilometrų piečiau.
Tolimas peizažas
 |
| Pirmasis albumas „Big Science” |
Dar perestroikos metais viniliniu pavidalu atklydęs į Vilnių 1982 metų albumas „Big Science“ atnešė minimalizmo, atmiešto elektroniniu eksperimentu, kvapo ir vaizduotės afrodiziakų, skatinusių haliucinacijas apie tai, kas galėjo dėtis Niujorko avangardo virtuvėje The Kitchen (www.thekitchen.org): kaip bytnikas Williams Burroughsas dalinosi idėjomis su Anderson? ką kūrė šokio meistrai Bill T. Jonesas ir Lucinda Childs? O vėliau regėti labai menki iki-you-tube-inės eros epizodai iš jos teatralizuotų koncertų su išradingai, žaviai panaudota videotechnika ilgam užbrėžė ribą tarp laisvų asociacijų mąstymo ir to, kas tik vadinama interdisciplina, bet to persipynimo, organiškojo inter, niekaip ir neišgaunama. Neprimygtinės Laurie Anderson intonacijos, jos daina-šnekėjimas (tik ne dainos teatras!), perleistas per vokoderį ir neįprastos alogikos poezija tuomet kalbėjo ir Lietuvos kontekstui, aiškiai ėmusiam dalintis į kaimo ir miesto, natūros ir kultūros erdves. „Vienu metu atvykę į didžiulį kambarį žmonės klausė – kas yra už tos užuolaidos; ir tada tu gimei – taigi, su gimtadieniu!“. Ir gerokai vėliau (Strange Angels, 1989) – žavūs pjūviai per visus kultūrinio torto sluoksnius naujoje pasakos apie Hanselį ir Grytutę interpretacijoje, skirtoje Walteriui Benjaminui: ji pilsto koktelius šiandieninio Berlyno bare, jis nusifilmavo Fassbinderio juostoje, ji nepatenkinta juo, o jis: „Gretchen, tu tarpais būni tikra kalė. Aš suknisau savo gyvenimą vardan tos kvailos pasakos, o iš tiesų mylėjau tą vienintelę raganą“.
Visą atlikimo šventę belikdavo įsivaizduoti, iš nuotraukų sukuriant trūkstamus vaizdus. Įkalbėtas-suvaidintas „Mobis Dikas“, „Gyvenimas ant stygos“, didžiulis projektas „Jungtinės valstijos“ (aiškiai JAV menininkams atėjusi megalomanija – Robertas Wilsonas neseniai buvo sukūręs „Pilietinius karus“ – multimedijinį spektaklį per visus kontinentus), pirmoji ir iki šiol vienintelė NASA menininkė-rezidentė, pagaliau – nesupaisysi tik, kieno koks indėlis – Olimpiados Atėnuose atidarymo komandos narė. Instaliacijos, knygos, filmai, fotografijos.
Tai buvo Laurie Anderson iš toli.
Liūdesio planeta
 |
| „Homeland” turas. Nuotrauka iš www.abc.net.au |
Pritemdytoje ir sumažintoje trims tūkstančiams žiūrovų salėje scena nuklota degančiomis žvakėmis. 100 minučių naujasis jos projektas „Homeland“ („Gimtinė“) pradedamas sukauptai, be jokių „Hello, Ryga“ ar panašių publikos prisipratinimo šūksnių. Abipus scenos – ekranai, tačiau ne videoprojekcijoms, o titrams (be žodžių ir prasmių neliktų, kaip paaiškės, didžiausios koncerto dalies). Nes tikėtasis vizualumas čia apribotas vien nuleistomis iki pat grindų matinėmis lemputėmis ir labai saikingu ir kultūringu apšvietimu (net neįtartum, kad jį kūrė Willie Williamsas, rūpinęsis beveik radiaciniu U2 „PopMart“ turu). Keturi muzikantai (klavišai, smuikas, boso gitara, pačios Anderson klavišai ir elektrinis smuikas) pradeda tai, ką galima būtų įvardinti kaip sakmę, tuoj pereinančią į šiandienos realybę.
Beveik kosmogoninė legenda apie paukščius, skraidančius būriais erdvėje, nes dar nebuvo Žemės, ne itin nuosekliai peršoka į dabartį. Ir pasipila frazės, anksčiau buvusios bene rečiausios ar apskritai nenaudotos Laurie Anderson kūryboje: Irakas, demokratija, savižudžiai Palestinos vaikai. Vienas neabejotinai būsimų socialinių „topų“ – „Tik ekspertai“: tik ekspertai gali išspręsti problemas, nes tik jie vieninteliai konstatuoja, kad tai yra problema, o po to sprendžia; už tai gauna oskarus, nobelius, arba pasako, kad situacija nekontroliuojama.
Planeta, kurią paukščiai atrado (ar prisimena?), kupina netikrumo ir liūdesio. Šalia „gimtosios žemės“ atsiranda žodis „saugumas“, iš esmės reiškiantis netikrumą. Čia karaliauja dideli žmonės iš milžiniškų plakatų (vien jų galvos užima du namo aukštus), iš televizijos, – totali imagologija, kur vaizdai jau pakeitė daiktus ir gimė sempluotas pasaulis. Šio pasaulio valdymo mechanizmai ryškinami puikiai, tarpais išradingai. Mėgstama ekspertų anglų kalba tinkamiausia, nes ja nereikia prisiminti tūkstančių daiktų giminės. Ekspertų balsus pakeičia senatorius McCainas, įvairūs politikos architektai, vadinamieji spin-doctors. O JAV konstitucija tikriausiai buvo rašyta nematomu rašalu. „Sveiki atvykę į Amerikos naktį!“ – ištaria sarkazmo kupina Laurie Anderson. Ir –žiūrovų salėje tylų sumišimą pamažu ima keisti laisvos vietos.
Nes dar niekada Laurie Anderson nebuvo tokia politiška, ir nors koncertinis turas buvo pradėtas 2007 metais, šiandien atrodo, kad ji į Europą perkėlė JAV priešrinkiminius debatus. Tiesa, politinių aidų rastume jau nuo minėto pirmojo disko dainos „O Superman“ (atskrendantys Amerikos lėktuvai, priglobiantys mus į motiniškas karines rankas), o dažniau girdėjai socialinių motyvų. Bet tik ne tokių tiesmukų frazių kaip „mašinos valdo jūras ir žemes“, „viskas lėtai griūna“. Nuolatos atsikartoja „dangus-žemė-dangus-žemė“, o visa išgelbės paprastumas ir „sniego religija“ – „lėtai besisukančios snaigės“. Lyg ir tai jau kažkur girdėta, bet nesitikėjai, kad bus girdėta jau kokį 1000 kartų.
 |
| Tokios Laurie Anderson Ryga nepamatė. Nuotrauka iš www.medienkunstnetz.de |
Tam visiškai nepadeda muzika, kur tarp keleto jai nebūdingo (užtat konceptualiai pagrįsto) groove‘o dainų iš esmės skleidžiasi nepertraukiama monotonija. Ir nors esama keleto puikių baladžių („Prarastas pokalbio menas“, iliustruojantis visaapimantį apsimetinėjimą net mylimųjų tarpusavio santykiuose), iš esmės muzikos atžvilgiu tai pats neįdomiausias ir neišraiškingiausias jos albumas (savo politinėmis ir intonacinėmis užmačiomis primenantis man vieną neįdomiausių Rogerio Waterso albumų „Amused to Death“). Ir belieka pavydėti Romai ar kitiems didiesiems miestams, į kuriuos visgi buvo atvežta ir gelbėjusi teksto banalybes, o koncertą pavertusi gerokai sugestyvesniu videoprojekcija.
Tačiau negali paneigti kūrėjos balso teatro, perleidžiamo per balso filtrus ir tampančio vyrišku politiko ar eksperto anaiptol nelinksma parodija. Ji subtiliai intonuoja, puikiai valdo salę, ir visas kūrinys yra pati pesimistiškiausia, beviltiškiausia meditacija apie liūdesį ir nykimą, tokį pat kankinamai lėtą, kaip ir griežiamos dviejų smuikų partijos.
Bisas buvo toks pat bekompromisis, ir jis nužymėjo griežtą dabartinę Laurie Anderson būseną: išėjęs į sceną trumpais susitaršiusiais plaukais (tai jau jos pačios gyvas plakatas) šis dabartinio Niujorko žvirblis sugriežė dar vieną pasaulio laidotuvių melodiją. Tarsi tuo sakydama, kad bisų šiandien iš esmės būti negali.
Tenka susitaikyti su tokia dabartine Niujorko menininkų laikysena ir jų pasiryžimu politikuoti (išsamiau apie tai – jos interviu). Bet tikėjimas, kad dar viena, šįkart – visiškai idealistinė, politika bent kiek pakeis galingąsias – dar vienas idealizmas, jos didįjį mokslą kitiems paverčiantis didžiuoju nusivylimu.
