Neseniai Rygoje buvo apdovanoti praėjusio Latvijos teatro sezono geriausieji. Vienu daugiausia nominuotų ir apdovanotų spektaklių tapo Liepojos dramos teatre pastatytas miuziklas „Pūsk, vėjeli!" (Pūt, vejiņi!). Ankstyvos jaunystės laikais publiką šokiruoti mėgdavęs režisierius Dž.Dž.Džilindžers (pavardę pasisavinęs iš XX amžiaus pradžios žymaus amerikiečio nusikaltėlio Johno Dillingerio) šįkart prieštaringų vertinimų nesulaukė, tačiau sujudimą sukėlė. Jau beveik šimtmetį viena populiariausių latvių pjesių ir latvių liaudies daina tapo jo miuziklo pagrindu.
Turint omeny, kad Janio Rainio pjesė „Pūsk, vėjeli!" Latvijoje pastatyta jau 47-tą kartą, akivaizdu, kad nacionalinės dramaturgijos mūsų kaimynai nesigėdija. O juk minėtas kūrinys tarsi niekuo neypatingas. Vyriausiajai malūnininkės dukteriai pasipiršti atplaukęs turtingas viengungis Uldis netikėtai pamilsta priglaustą užguitą našlaitę Baibą. Abu, regis, galėtų būti laimingi, tačiau mergaitė, „paveržusi" vyrą iš įseserės, kaltina save dėl šeimai (įseserei, pamotei bei Baibą mylinčiam įbroliui) suteiktų kančių ir puola į neviltį, o vėliau - į Dauguvą. Žinoma, į siužetą įsiterpia tiek linksmybės, tiek intrigos bei mirtys, tačiau pagrindu lieka dažnai pasakose sutinkama vargšės našlaitės ir turtingo svajonių jaunikio meilės istorija.
Istorija vystosi malūne, sukurtame turbūt žymiausio dabartinio latvių scenografo Martino Vilkario, dirbusio ir Lietuvoje drauge su režisieriumi Rolandu Atkočiūnu. Visą sceną užimantis malūnas - medinė keturkampė piramidė su trimis didžiuliais lygiagrečiais sparnais. Tai vieta ir darbui, ir poilsiui, ir linksmybėms, ir ašarų liejimui. Susidaro įspūdis, kad scenografo darbas čia tikrai ne mažesnis (o gal net ir didesnis) nei režisieriaus. Galbūt tiksliau būtų sakyti, kad pats režisierius pasirinko spręsti spektaklį per scenografiją ir choreografiją - kaip paprastai ir būdinga miuziklui. Tad ant minėtos piramidės siaučia pulkas baltas laisvas sukneles dėvinčių merginų, kurios dirbdamos tesvajoja apie vyrus. Ilgainiui į malūną užsukus viengungių pulkui su pražūtį šeimai atnešusiu Uldžiu (Edgars Pujāts) priešaky, piramidė tampa stalu, prie kurio vyksta išgertuvės, linksmybės ir orgijos (beje, merginų nekaltybė labai tradiciškai perteikta per diržus - čia išryškinamas diržo užsisegimas, čia jau matai, kad diržo nebėra...). Tiesa, spektakliui artėjant prie pabaigos, scenos horizonte įsižiebia žvaigždėtas dangaus skliautas ir iki tol palyginti saikingai kurtas miuziklas,- net ir turint omeny, kad tai žanras, kuriame itin svarbūs šou elementai - pakvimpa kiču. Be to, tai bene vienintelis technologijomis išgautas efektas tarp kitų - aktorių darbu sukurtų - efektų (masinės, choreografinės scenos ir pan.), tad sutrikdo gerokai iškrisdamas iš konteksto.
Struktūriškai miuziklas padalintas į dvi dalis. Deja, kaip neretai atsitinka, kūrinys skyla ir kompozicijos bei nuotaikos prasme. Atrodo, kad spektaklio režisierius ir kompozitorius nuėjo gana nuspėjamu keliu. Pirmojoje dalyje vyrauja masinės scenos, vyksta puotos, merginos „poruojasi" su atvykusiais vaikinais. Kad ir kas vyktų, čia nuolat tvyro šventės atmosfera (tiek dėl mažorinės muzikos, tiek dėl scenos beveik neapleidžiančių jaunuolių būrio), vaizdai dinamiškai keičia vienas kitą, sudarydami vientisą istorijos liniją. Po pertraukos keičiasi ir tai - scenos kur kas paskiresnės, jų režisūriškai nebesieja priežasties-pasekmės ryšiai. Jei pirmoje dalyje regime didžiąją dalį pjesės įvykių, tai antrai paliktos personažų kančios. Čia regime ir girdime kone vien dramatiškas lyriškas arijas, o puotas keičia kančios ir „pasibėdavojimai". Atsiranda statika, muzikos motyvai nuolat kartojasi, kontrastų nebelieka - dominuoja patys teigiamiausi personažai, kuriems be išimties būdingi lėti judesiai, nuskriausto žmogaus veido išraiška, žvilgsniai aukštyn tarsi meldžiantis ar svajojant. Tokių primityvių ženklų „Pūsk, vėjeli!" neišvengta, tačiau jie kur kas mažiau krenta į akis, nei Lietuvoje ar net Londono Vest Ende rodomuose miuzikluose. Stebint „Vėjelį" susidaro įspūdis, kad dainuoti verčia personažų būsena, nuotaika. Tuo tarpu dažnam miuzikle vaidyba tėra primityvi muzikos iliustracija.
Didžioji dalis „Pūsk, vėjeli!" aktorių vaidybos išmoko ne kur kitur, o Klaipėdos universitete. Specialiai Liepojos teatrui aktorių kursą rinko Vytautas ir Velta Anužiai, subūrę grupę jaunų žmonių, kurie, kaip teigia kai kurie Latvijos teatralai, atgaivino Liepojos teatrą. Miuzikle atsiskleidė labai neblogas aktorių vokalinis ir fizinis pasirengimas - sunkiau sekėsi intonuoti nebent aukštas natas (su tuo susidūrė gal vienintelė Baiba - ironiška, nes jos vaidmenį atlieka žinoma Latvijos popdainininkė Aija Andrejeva), o tie, kuriems Dievas balso pagailėjo, logiškai ir sėkmingai dainavimą pavertė kalbėjimu (tai, tiesa, būdingiau vyresniems aktoriams). Fizinis krūvis, kurio aktoriams teko nemažai, tik retai ir nežymiai trikdė dainavimą, o švenčių scenų chaose tokie „pridusimai" prasprūsdavo pro ausis.
Galbūt antros miuziklo dalies monotoniją nulėmė Baibos personažo traktuotė (arba atlikimas - nežinia, kokią Baibą kuria profesionali aktorė Everita Pjata) - mergaitė akivaizdžiai apsiriboja „našlaitės Elenytės" vaidmeniu. Pjesėje Baiba pateikta kaip kūnu ir dvasia nekalta mergaitė, kuriai didžiausia gyvenimo tragedija yra įskaudinti artimus žmones. Miuzikle tokį charakterį aktorė-dainininkė sustiprina tyra ir baugščia veido išraiška, galvelės pakreipimais, guodžiančiais paglostymais ir panašiais dalykais, tarsi atpūstais iš baltų tautosakos. Užtat greta jos atsiranda visai kitokia vyresnioji malūnininkės duktė Zanė (Agnese Jēkabsone) - charizmatiška, aistringa mergina, visas merginas scenoje nustelbianti savo jėga. Ji kur kas įdomesnė už Baibą jau vien savo dvilypiškumu - iš pažiūros žavinga, kone fatališka moteris, o vėliau pasibjaurėtina gyvatė intrigantė, - tam atskleisti spektaklio kūrėjai nepagailėjo visos scenos, kurioje sesutės Zanė ir Anda (Signe Ruicēna) šnypšdamos tango žingsneliais puola Baibą. Vėliau įdomu stebėti ir Zanės kančią, kuomet nebežinai, ar ji iš tiesų visiškai sugniuždyta, ar tik apsimetinėja, gąsdindama savo nekaltąją įseserę. Deja, jos kančios scena užsitęsia per ilgai ir tampa vienu iš nedaugelio pavyzdžių, kai atsiranda jausmų „nudavinėjimas" - kentėti tarsi ir nebesinori, bet muzika to vis dar reikalauja.
Tuo tarpu viduriniosios ir, regis, mažiausiai svarbios dukters scenos visuomet pagyvina miuziklą. Visų pirma, merginos gyvenimas, regis, absoliučiai sėkmingas: ją sužavėjo Uldžio draugas Didzis (Egons Dombrovskis), pastarasis jai atsakė tuo pačiu. Anda nuolat uliavoja, džiaugiasi, tikėtina, kad ilgą laiką net nenutuokia, kokios nelaimės artėja ar jau vyksta. Andos paveikslas išlieka kaip šviesios ir lamingos jaunystės atvaizdas, kuriam tolimos žemiškos kančios.
Sunku pasakyti, kuo latvius taip pakerėjo Džilindžerio miuziklas. Tikriausiai paveikė ir spektaklio kūrėjų vardai, ir puikiai žinoma Rainio pjesė, ir - neabejotinai - latvių liaudies dainų motyvai. Techniškai „Pūsk, vėjeli!" - gana neblogai pasisekęs darbas, prie kurio kokybės lygiaverčiai dėjosi režisierius, kompozitorius, scenografas, choreografas bei aktoriai. O visų džiugiausia tai, kad miuziklas įrodė, jog Latvijos provincijų teatrų pasirodymai kokybiškai verti varžytis su sostinės teatrų spektakliais, kai Lietuvoje apie apdovanotus provincijų teatrų spektaklius dažniau girdime: „Jie pasirodė tikrai gerai savo teatro kontekste".
