Prieš pat XIX Rygos operos festivalį, gegužės 19-21 d., Latvijos nacionalinėje operoje (LNO) įvyko latvių kompozitoriaus Ēriko Ešenvaldo operos „Užmūrytieji“ („Iemūrētie“) pasaulinė premjera. Teatro užsakymu sukurtos nacionalinės operos pastatymas jau seniai tapo LNO prioritetu ir suformavo sezoninio repertuaro tradiciją. Antai pastarųjų trijų sezonų premjeros - šiuolaikinė Kristapo Pētersono opera-paskaita „Michailas ir Michailas žaidžia šachmatais“, Arturo Maskato „Valentina“ ir naujausia „Užmūrytieji“ - labai skirtingi kūriniai, tačiau jiems visiems bendra tai, jog siužete prisimenama ir toliau kuriama latvių tautos istorija. Naujųjų operų pastatymų nedengia patina: tai ne tradicinės herojinės operos, istorija jose nėra iškilmingai atkuriama ar tiesiog vaizduojama. Latviams svarbi asmenybė, įvykis ar idėja pristatoma be patoso, paprastai gaubiančio realistines tautos istorijos rekonstrukcijas operoje. Iš pirmo žvilgsnio visiškai nacionalinė tematika operos kūrėjų perfiltruojama iš atviresnės dabarties perspektyvos, ji nesusiaurėja iki vien nacionaliniams žiūrovams ir žiūrovėms skirto reginio.
Operoje „Užmūrytieji“ susipina dvi skirtingo svorio temos: asmeniniai libreto autorės, poetės Inese Zandere gyvenimo motyvai (tarp herojų veikia Poetė - Zandares alter ego) ir masiškai Europos istorijoje, o iš tiesų veikiau jos tautosakoje kartojęsis fenomenas, legendomis pasklidęs apie gyvus žmones, užmūrytus pilių ar rūmų pamatuose - kaip „aukas“ arba savotišką „virš-idėją“. Operoje gausu utopiškų ir kartu masoniškų („laisvųjų mūrininkų“) siekių: čia architektus ir statytojus užvaldžiusi mintis, kaip suteikti dvasią savo naujajam kūriniui - bibliotekai, kuri prilygs šventovei. Kas turi būti įmūryta, kad statinys įkūnytų žmogaus būtį ir kartu įtvirtintų idealaus ateities pasaulio viziją?
„Užmūrytaisiais“ operos žanre debiutuojanti režisierė Laura Groza-Kibere konkretizuoja erdvėje tarsi pakibusią abstrakčią svajonę („kaip tai, kas neregima, paversti tuo, kas regima“), o ir visą istoriją, įsuptą į poetines metaforas. Tai šiuolaikinė biblioteka - stulbinamas architektūros laimėjimas, ir ji bus skirta Z kartai, kuri iškels naujųjų laikų gyvos bibliotekos idėją, tačiau nepavers jos apmusijusių raštų saugykla. Siužete ir spektaklyje nuo pagrindinės temos atskyla dar viena - apie neišvengiamą kiekvienos svajonės įgyvendinimo kainą. Vien kūrybinių ambicijų ir būsimo statinio vizijų užvaldytas, idėjoje save įkalinęs Architektas skaudžiai „susimoka“ asmeniniame gyvenime: kartu su mylimąja Bibliotekininke netenka būsimo jųdviejų kūdikio, kartu miršta ir jausmai.
Scenografijos dailininko Andrio Freibergo sukurta balta laiptuota konstrukcija palieka begalybės, tęstinumo, o kartu ir tabula rasa įspūdį. Toji statybų aikštelė palaiko nuolat kintančią, neišbaigtą ir apskritai neužbaigiamą, akimis neaprėpiamą erdvę. Kartu ji transformuojasi į funkcionalią, visiškai natūralistinę skaityklą ar naktinį barą, netgi tribūną, iš kurios prezidentas ir ministrė skelia laiminimo kalbas būsimai bibliotekai bei jos autoriams. Režisierė prisijungia prie operos kūrėjų „masonų ložės“ ir su kiekviena mizanscena vis stiprina Didžiosios idėjos virsmo kūnu lūkestį ir jaudulį. Tačiau į vietinius politikierius - gerai sukirptais kostiumais ir su šalmais „prie stiliaus“ - ji žvelgia pašaipiai: lyg čia jie būtų užvis svarbiausi. Ji kandžiai pašiepia valdžią, naujosios idėjos inauguracijos „apeigas“ (į pamatus įmūrijama kapsulė ir t. t.), atliekamas prieš fotoobjektyvus, surepetuotomis šypsenomis; tikra oficialumų parodija. O tuo metu tarsi koks partijos užsakytas himnas aidi choro atliekama odė būsimai „šventovei“.
Naujausios Ešenvaldo operos muzikinė forma šiuolaikinėms ausims skamba kaip tradicijai labai artimas kūrinys, savo melodingumu tarsi įsilieja į klasikinį Latvijos nacionalinės operos repertuarą. Choras čia atlieka tradicinę komentavimo funkciją - archajiškas, sakralus, iškilmingas. Utopistų kalbas apie ateities bibliotekos idėjas ir perspektyvas palydi didžėjaus, miksuojančio čia pat scenoje, replikos. Šiuolaikiškai susintetintu „balsu“ atitaria metalu alsuojančios bibliotekos konstrukcijos. Į nepaprastai gražias, lengvai įsimenamas melodijas švelniai terpiasi latvių liaudies dainų sąskambiai, lopšinė negimusiam kūdikiui, o veiksmui persikėlus į barą - net ir restoraninė muzika, scenoje užgroja populiariosios muzikos ansambliukas. Ypač pastaroji scena - Poetės gimtadienio vakaronė bare, visoje operoje persipinančios ir atsikartojančios muzikinės temos bei melodijos perša mintį, jog tai galėtų būti latviškoji „Bohema“. Savo premjerine sėkme, bent jau pagal publikos palankumą, regis, „Užmūrytieji“ Latvijoje gali tikėtis gal net ir pučiniškos operos ateities. Antai mūsiškis pramanas po kiekvieno spektaklio ploti atsistojus (kaip ir nusileidus lėktuvui) Rygoje dar nėra tapęs įpročiu. Šiuokart - trečiąjį premjeros vakarą - aplodismentai truko kone dešimt minučių. Nacionalinei operai!
Šios operos siužetą ir muziką persmelkęs latviškasis nacionalumas šiek tiek primena romantinės nacionalinės operos proveržį, kuomet į italų ir prancūzų apžiotą operos lygą įsijungusios naujos tautos (čekai, lenkai ir kt.) stengėsi pabrėžti autentišką skambesį ir savo krašto etninius motyvus pajungė tuometės operos kanonams. Latvišką „Užmūrytųjų“ nacionalumą pastiprina ir poetinis, simboliais bei metaforomis bylojantis Zandare libretas, mums (tikriausiai ir latviams) primenantis priverstinės ezopinės kalbos laikus. Tačiau į nacionalinį koloritą išmaniai įausti šiuolaikiški rimai ir ritmai bei lengvas režisūrinės ironijos prieskonis išgina tradicionalizmą ir sukuria šių dienų latvišką operą par excellence.
***
Tą ypatingos bibliotekos idėją neabejotinai pasufleravo Rygos aktualijos: kitame Dauguvos krante iškilusi Šviesos pilis - naujasis Latvijos nacionalinės bibliotekos rūmas (architektas Gunnaras Birkertas), tačiau kartu ji labai universali. Be to, atsikartoja netgi pačios Latvijos nacionalinės operos istorijoje, kur operos teatras visuomenėje įtvirtino savotišką „švyturio“ statusą. Vos tik atkūrus Latvijos nepriklausomybę, buvo pradėti ir penkmetį truko grandioziniai teatro rekonstrukcijos darbai, kuriems pritrūko paramos iš valstybės, tad visuomenine iniciatyva įsteigta Latvijos nacionalinės operos gildija suvienijo pusantro tūkstančio latvių visame pasaulyje. Be įprastų aukojimo formų gildijos nariai inicijavo akciją, pasiūlę įsiamžinti per mecenatystę - 2000 dolerių ir daugiau paaukojusiųjų pavardės įspaustos į vardines padėkos-atminimo plokšteles, pritvirtintas prie LNO didžiosios salės kėdžių. Taigi žmonės patys inicijavo ir iš dalies statė savo valstybingumo ir kultūrinio gyvenimo simbolį - Nacionalinį operos teatrą, skirdami ne tik lėšas, bet ir savo laiką. Todėl tie idėjiniai balti „Užmūrytųjų“ laiptai Rygoje veda ne tik į biblioteką, bet ir į operą.
***
Naujosioms nacionalinėms operoms sunku konkuruoti su klasikiniu repertuaru. Mozartas, Verdi ar Puccini jau seniai tapę prekės ženklu, tad net beviltiškas jų kūrinių pastatymas nepajėgia iš operos gerbėjų atimti galimybės užsimerkus klausytis to, ką gerai pažįstamomis melodijomis kalba pats kompozitorius. O štai šiuolaikinę operą sunku atsieti nuo jos vizualaus matmens, tad nevykęs spektaklis gali nepelnytai pasmerkti ir kūrinį. Kad ir kokia tradicinė ar novatoriška buvo pastaraisiais metais LNO pristatyta latvių nacionalinė opera, deja, repertuare ji neužsibūdavo. Tačiau kada repertuarą nuolat papildo naujas nacionalinis kūrinys - pamažu vykdoma bene sunkiausia teatro misija.
Atkaklus ir toliaregiškas darbas teatre vyksta ir operoje vaikams. Užsiauginti žiūrovą ar žiūrovę, per dešimtmetį trunkančią vaikystę tepasiūlant tik vieną ar dvi operas, - sakyčiau, beviltiškas reikalas. LNO vien šį sezoną vaikus pakvietė į dvi jiems skirtas operų premjeras: nacionalinę Jānio Lūsēno „Paukščių operą“ ir Wolfgango Amadeus Mozarto „Mažąją burtų fleitą“.
Mačiau tik pastarąją - latvių režisierės ir dramaturgės Margo Zālīte pastatymą. Be to, kad Mozarto muzikoje apskritai daug gyvasties ir intensyvaus, vaiko dėmesį palaikančio tempo, mocartiškąjį valandos trukmės „maratoną“ režisierė išmaniai sukarpo į mikrospektakliais pavirstančius numerius. Ir tai yra tikrų tikriausias įrodymas, jog Zālīte kūrė pirmiausia galvodama apie vaikus: netgi pražiopsoję keletą arijų, mažieji žiūrovai bet kada gali vėl sugrįžti į operą. Spektaklyje dainuoja ir kuria (nevaidina, t. y. neapsimetinėja) jauni, debiutuojantys operos atlikėjai - ir tai daro taip emocionaliai, nuolat palaikydami ryšį su publika, jog spektaklis įtraukia ne tik vaikų auditoriją, bet pagauna ir suaugusius. Mat nestigo ir tokių, kurie į vaikišką operą atėjo be vaikų. Ir jeigu tikėsime tuo, jog teatras prasideda nuo rūbinės, tai Rygoje operos teatras prasideda išskirtiniu personalo dėmesiu, kada pasirūpinama kiekvienu žiūrovu. Prieš spektaklį išdalijamos pagalvėlės - paaukštinimai mažiausiems, suorganizuojamos rokiruotės (be atžalų atėję „niekada nesuaugantys“ iškraustomi į „galiorką“) - kad tik visi viską matytų ir džiaugtųsi. Mažasis čia pasijunta svarbiausias, didžiausias, laukiamiausias. Tad galima tikėtis, jog didžioji dalis vaikų pirmąją pažintį su opera prisimins ne kaip tėvų primestą prievolę. Esu beveik tikra, kad po keliolikos metų kai kurie jų lankys ir nacionalinių operų premjeras.
