Tautvydas Poliuškevičius, Paulius Ignatavičius
Rudenį, tamsų lietuvišką vakarą malonu prisiminti vasarą Italijoje patirtus įspūdžius. O jeigu jie dar susiję su teatru, galbūt galima ir šiek tiek pafilosofuoti, pasidalinti mintimis su skaitytoju, apie tai ką matėme Italijoje teatro festivalyje „Teatro a corte" (apie jį jau Menų faktūra rašė. - MF past.) Šiame pokalbyje sudėtos mintys apie tai, kas liko atmintyje iš spektaklių, o jei kažkas lieka praėjus tiek daug laiko, vadinasi festivalis buvo vykęs, ir ačiū organizatoriams, kad dar dabar jų darbas, priverčia mus susėsti ir kalbėtis.
Šių metų vasarą, liepos 10-26 dienomis Turino mieste Italijoje trečią kartą buvo organizuotas tarptautinis teatro festivalis „Teatro a corte" (it. teatras dvare). Festivalis orientuotas į naujos teatrinės erdvės ieškojimus. Išskirtinas festivalio leitmotyvas - kiekvienas vakaro pasirodymas vyksta istoriškai svarbiose vietovėse. Tokiu būdu žiūrovai turi galimybę pasimėgauti itališka architektūra kartu dalyvaudami įvairiuose performansuose, bandančiuose atskleisti nūdienos problematiką. Kiekviena festivalyje pasirodžiusi trupė stengėsi naujai, kitu kampu projektuoti visuomenės žvilgsnį į visiems gerai žinomas vietas. Tokio pobūdžio festivalis puikiai būtų tikęs Lietuvai, jai minint savo vardo tūkstantmečio sukaktį. Mums, svečiams iš Lietuvos, buvo suteikta nuostabi galimybė ne tik aplankyti Pjemonto regioną, bet ir pažvelgti į jos architektūrą savo akimis bei per menininkų pateiktą prizmę. Kiekvienas vakaras prasidėdavo autobuso kelione, kartais žinodavome, kur šįvakar mus veš - į šiaurę ar į vakarus. Išoriškai festivalis suorganizuotas be priekaištų ir tikrai atrodo, kad galėtų lygintis su garsiausiais Europos festivaliais. Kita vertus, atlikėjai bei publika beveik per visą visą festivalį organizatorių buvo skandinami išoriškai dailiuose vaizdeliuose, tad visą teatrinio įvykio žavesį kartais sudrumzdavo abejonė dėl pačių pasirodymų meninės vetrės.
Tautvydas Poliuškevičius. Pirmas vaizdas, kuris iškyla prieš akis - tai XVII a. Venarijos rūmai (Reggia di Venaria Reale). Prancūzų choreografas Danielis Larrieu žiūrovams pasiūlė kartu su šokėjais pasivaikščioti po didžiulį karališką sodą, kurio dydis - 80 hektarų. Šioje erdvėje skulptorius Giuseppe Penone eksponuoja savo skulptūras, sukurdamas harmoningą santykį tarp šiuolaikinio meno ir istorinio paveldo. Šiame performanse „dalyvauja" istorinins paminklas, skulptorius ir šiuolaikinio šokio atstovai. Pasak choreografo, 12 trumpų modernaus šokio stotelių turėjo sukurti tikrąjį žiūrovo kontaktą su gamta. Choreografo tikslas - kad žiūrovas pajustų harmoniją su jį supančia aplinka. Prieš akis matome, kad šokėjai sėdi ant žolės, apsikabina medį, kuria mizanscenas, kuriose partnerio vieta užleidžiama įdomesnės formos krūmui ar fontanui. Susidaro vaizdas, jog kontempliacija, kuria užsiima artistai, yra tik jų reikalas. Vaizdelis gražus, bet menininko idėja nepasiekė žiūrovo. Pavadinsiu ją arogantiška, nes publika buvo palikta nežinomybėje. Svarbiausia, ko reikia auditorijai, - tai nustatytų žaidimo taisyklių: kokia žiūrovo funkcija šiame performanse, ar jis stebėtojas, ar dalyvis. Galiausiai nekvaršinęs sau galvos pasivaikčiojau po didžiulį prašmatnų sodą.
Paulius Ignatavičius. Skultporius Giuseppe Penone savo skulptūrose tiria žmogaus santykį su gamta, skulptūros laikinumas supriešinamas su gamtos amžinybe. Viena skulptūra patraukė mano dėmesį. Tai buvo pasodintas jaunas ąžuolas, kuris stovėjo tarp dviejų didžiulių metalinių medžio žievės imitacijų. Kažkada po ilgo laiko šitas medis išvers metalinę skulptūrą, sunaikins menininko kūrinį, kartu įprasmindamas jo laikinumą.
Kita skulptūra buvo didžiulis metalinis medis, kuris iš tolo atrodo lyg tikras, o kai palieti jo žievę, pajunti šaltą metalą. Į gamtą žmogus atneša mirtį, šaltį, jis ateina į pasaulį su didžiule griaunamąja jėga. Šio performanso koncepcijos autorius aiškiai yra skulptorius, nereikia jo kūriniuose ieškoti kompozicijų įmantrumo, jam svarbi yra pati idėja, o Danielis Larrieu, manau, visai nepataikė į temą. Jis bandė su savo šokėjais pasaldinti išorinį skulptūrų grožį, kartu savo šokio mizanscenas iškeldamas į pirmą planą. Skulptorius nusilenkia gamtai, giliai ir prasmingai dėlioja mintis savo skulptūromis, o Danielis Larrieu praplaukia paviršiumi, jo choreografijoje nemačiau idėjų, tik pritemptus bejausmius judesius ir susireikšmintą, arogantišką menininko santykį su savo kūriniu, o tai visiškai priešinga skulptoriaus sumanymui. Nežinia kokia buvo choreografo idėja, galbūt - tapti gidu po parką, bet kam tada reikalingas šokis, pralaimėjęs prieš skulptūras? Jis išliko komentuojantis, drungnas. Tai baisiausia mene - tapti dekoracija.
 |
| Prancūzijos naujojo cirko atstovas Jérôme´as Thomas |
T.P. Kontraversiškas prancūzų trupės „Ilotopie" muzikinis performansas „Pokylis" (Le Banquet) vyko Polenzo pilyje, Savojos karalių rezidencijoje. Uždarame kieme buvo pastatytas 70 metrų ilgio 300 svečių serviruotas stalas. Bėgiai, kurie buvo pastatyti per vidurį stalo, išdavė, kad tai nebus įprasta vakarienė. O spektaklis prasidėjo su muzika ir padavėjų pasirodymu. Jų kostiumo puošmena - asilų galva bei uodega. Lakiniais batais jie vaikščiojo po stalą ir sklidinai pylė vyną į taures. Bėgiais pravažiuodavo gulintis kareivis, vaišindamas pomidorų padažu ar grietine, trys moteriškės kažkur skubėdamos bei pliurpdamos telefonu iš savo rankinuko įmesdavo mėsos kukulių, o vakaro puošmena - pagyvenusi dainininkė, apsirėdžiusi suknele iš šaltai rūkytos kiaulienos, vėlgi peiliu atrėždama mėsos gabalą vaišino svečius.
Aukštuomenės vakaras, pokylis pilyje, kur maistu ir vynu persisotinusi visuomenė šoka ant stalų, šoka, kai kitur žmonės badauja, jaučia nepriteklių, kariauja. Šūkis: žmogus pasmerktas gyventi visuomenės aiškiai nubrėžtoje socialinėje skirtyje, ir jei šiandien tavo stalas pilnas gėrybių, tai valgyk ir nesivargink dėl kito, jo čia nėra, jis neegzistuoja. Linksminkis!
XVII a. pilis, horizonte Alpių viršūnės - idilė, kurią sugriauna hedonistinis banketas. Žiūrovai pasidalina į dvi grupes,- tie kurie dalyvauja linksmybėse, o kita pusė kritiškai stebi ir baisisi, kaip jie gali taip elgtis su maistu. Šiuo atžvilgiu performansas įgauna prasmę, kai žiūrovas kartu ir dalyvauja, ir stebi. Etiketas - žmogaus rūbas, kurį jis dėvi visada, kuris neleidžia prasiveržti pirminiams žmogaus poreikiams, kuris neleidžia pasijusti laisvam. Šio pasirodymo akivaizdoje jis tampa ankštas ir nejaukus. Tik dalis publikos nusirengė šį rūbą pasinerdami į linksmybes. Atmosfera, pritvinkusi skirtingų emocijų, vakarą pavertė įsimintinu.
P.I. Menas neturi teigti, jis turi kelti klausimus. Jei jų kyla po pasirodymo, vadinasi tai veikia. Linksmiausioji pasirodymo dalis buvo orūs teatro kritikai, kurie, kaip ir tu minėjai, pasiskirstė į dvi grupes. Aš dar išskirčiau trečią - abejingųjų stebėtojų. Nors iš esmės tie jausmai pynėsi. Retkarčiais būdavai stebėtoju, kartais įsijautęs lošei kortomis su kaimynu iš mėsos kukulių, kuriuos gavai iš karšto aktorės rankinuko. Manau, šis performansas ne tik kritikavo vartotoją, bet ir kėlė klausimą, ar išvis egzistuoja valgymo kultūra. Juk dauguma kritikų namuose negamina mėsos kukulių rankinukuose ir neapsivelka prieš pietus rūkytos mėsos palto. Bet čia spektaklis, čia galima užmerkti akis ir pamiršti įsitikinimus dėl valgymo kultūros. Kur tos ribos? Matyt, jų nėra, mes tik mėgstame apsimesti, o iš tiesų iš prigimties esame gyvuliški. Ir kartais per tokius spektaklius malonu atsiduoti bendram bandos jausmui ir sudalyvauti teatralizuotoje maisto ir gėrimų vartotojų orgijoje. Turime sutikti, kad retai kur maistas yra tam tikra kultūra. O išvis ar jis ja gali tapti? Būtent maisto kaip meno ir žmogaus kaip jo vartotojo dialogas šiame performanse man buvo įdomiausias. Galų gale maistas palaiko tavo gyvybę, ir ar tai, kad jis atrodo ir kvepia kaip meno kūrinys, nėra akivaizdus žmogaus tuštybės ir manieringumo įrodymas?
T.P. Iš tarptautinės programos savo griežta forma išsiskyrė Tatjanos Baganovos trupės „Provincialnyje tancy" spektaklis. Jis vyko prie Alje pilies esančio Keturių upių fontano. Vaizdas buvo tikrai pritrenkiantis - vanduo, apšvietimas, kiekviena scena lyg atskira spalvinga nuotrauka. Pasirodymas perpildytas įvairių stilių. Tiek muzikos, tiek šokio atlikimas sukūrė eklektišką ir perpildytą detalių vaizdinį. Pasirodymui judant link pabaigos režisierė nusprendė prakalbinti balsu savo šokėjus ir išgirdome labai trumpą, vos poros frazių ištrauką iš Čechovo pjesės „Trys seserys".
P.I. Baganovos pasirodymas buvo festivalio tortas su daug rusiškos grietinėlės. Itališkas pilies fontanas, šiltas vakaras, gražūs šokėjų kūnai, tiksli jų atlikimo technika, puikiai suderintas apšvietimas, ekspresyvi muzika, plastikinis rutulys, joje stereotipinė moksleivė iš Rusijos su sena mokykline uniforma, kalėdinė eglutė ir nei iš šio, nei iš to - „Trijų seserų" tekstais prabilę šokėjai ... Tikrai per daug prieskonių, kad galėčiau pajusti minties skonį.
T.P. Taip pat šalia tarptautinės programos buvo pristatyta ir jaunų Italijos menininkų programa „New sensibilties", kuri vyko tradicinėje erdvėje - teatro salėje. Žiūrovai, kritikai, režisieriai, aktoriai galėjo ne tik susipažinti su Pjemontės regiono architektūra bei istorija, bet ir pamatyti jaunus Italijos menininkus, kurie tik mina savo pirmuosius žingsnius teatro scenoje. Atrodo, kiekviename pasaulio krašte yra panašios problemos. Jaunas menininkas, baigęs mokslus, sunkiai randa erdvę reikštis. Jis ribojamas nusistovėjusio požiūrio į teatrą, jam sunku konkuruoti su garsiais teatro atstovais. O per kritikų susitikimus su menininkais dažnai būdavo keliamas finansų klausimas. Festivalio metu sklandė ir tokios kalbos, jog festivalis „Teatro a corte" dėl finansinių priežasčių kitais metais neišvys dienos šviesos.
P.I. Jauni režisieriai ieško, ir tai yra gerai. Kaip kitaip teatras judėtų į priekį? Iš naujų italų režisierių išskirčiau Alessandro Sciarroni su pasirodymu „If I was Madona". Režisierius cituoja Madonnos mintį, pasakytą po koncerto 1991 metais: „Mano pasirodymas yra ne roko koncertas, o teatrinė mano muzikos versija. Ir kaip teatras jis kelia klausimą, skatina mąstyti ir veda į emocinę kelionę. (...) aš nenoriu piršti savo gyvenimo modelio, aš noriu jums jį parodyti". O spektaklyje režisierius rodo savo gyvenimo istoriją.
Dėmesį patraukė ne Madonnos ar paties režisieriaus istorija, bet jo naudojama teatrinė kalba ir vizualūs ivaizdžiai. Režisieriui net svarbi aktorių išorė. Apkūni Madonnos amžiaus aktorė, išvaizda šiek tiek ją primentanti, tuščioje baltoje scenoje laiko pripučiamą permatomą gaublį, atkemša jį, užsimerkia, šypsosi pro ašaras ir pradeda leisti iš gaublio orą sau į veidą. Geltoni garbanoti plaukai plaikstosi, oro srovė vis mažėja, iš aktorės veido dingsta šypsena, gaublys tampa permatomu gumos gabalu. Šis tuščiai besivaikomos šlovės įvaizdis man neatrodė nei kaip popkultūros kritika, nei kaip jos pateisinimas. Daugiau - liūdesys. Visi mėgstame paliūdėti dėl absurdiškų žmogaus tikslų, dėl to, kad dažnai tuščiai mėgaujamės šlove. Kiekvienas artistas turi tokį kirminą, ir meluoja tie, kurie laiko save didžiais menininkais ir kritikuoja popkultūrą kaip beprasmį tuščią produktą. Bet popkultūra pati savaime nėra blogis, atsiradęs prasmingame nekaltame žmogaus gyvenimo sodelyje, o greičiau žmonių saviapgaulės išraiška. Sunku suvokti savo gyvenimo absurdą, ir pramoga mums leidžia užsimiršti, tad mėgaudamiesi ja mes skubame į mirtį. Dažniausiai popkultūros atstovai ieško savos išraiškos estetiniame lygmenyje, jiems svarbu yra atlikimas, ir didelių minčių klodų nerasi nei Madonnos, nei kokio nors kito popatlikėjo tekstuose. Bet nei Madonnai, nei didžiausiems mąstytojams nėra pavykę iki galo atsakyti į klausimą, kodėl aš čia? Jis iš esmės ydingas, nes veda į aklavietę. Tiesiog vieniems užtenka šlovės vėjelio, glostančio jų ašaras ir savimeilę, o kiti visą gyvenimą ieško, klausia, bando kvestionuoti kiekvieną konstruktą, kol galų gale randa mirtį. Kas prasmingiau? Manau, tai nelyginamos kategorijos. Atsakyti turi sau kiekvienas. Todėl prieš smerkdami popkultūrą pabandykime paklausti savęs, o kiek manyje yra popkultūros. Dideli klodai. Ir tai tikrai nieko smerktino.
 |
| Festivalį pabaigė trupė „Pan.Optikum” |
T.P. Rivolio pilyje, kurioje dabar įsikūręs šiuolaikinio meno muziejus, Prancūzijos naujojo cirko atstovas Jérôme´as Thomas, žinomas ir vilniečiams iš spektaklio „Lili cirkas", rodyto 2006 m. „Naujajame cirko savaitgalyje", pristatė „Untitled #1". Jérôme Thomas mokėsi cirko ir kabareto meno, tad nepriekaištingas atlikimas sužavėjo publiką. Trumpas žonglieriaus pasirodymas užpildė muziejaus erdvę gyvybe, ir tik kamuoliukai bei šviesų žaismė sukūrė jaukią atmosferą; o pagrečiui plėtojosi ir draminė personažo linija, žonglieriaus požiūris į veiksmą, kurį jis atlieka. Sunku atsakyti, kada amatas virsta meno kūriniu. Kiekvieną dieną kruopščiai repetuoji, tobulini techniką, visi cirko artistai užsiima lygiai tuo pačiu, trys kamuoliukai, keturi, penki - visi sukasi ore ir nė vienas neiškrenta artistui iš rankų. Žiūrovai ploja uždarose salėse arba miesto aikštėse, trumpai akimirkai susižavi ir išeina, o artistas vis tą patį pasirodymą atlieka ir lenkiasi sužavėtai publikai. Atsiranda poreikis ieškoti savo formos, savo identiteto. Žonglierius keičia mėtimo objektus, kamuoliukus keičia plunksnos, galiausiai plastikiniai maišeliai mėtomi į orą.
P.I. Kiekvienas tikras žonglierius jaučia kankinančią reikiamybę žongliruoti su vis kitokiais daiktais, išradinėti vis naujas tų daiktų judėjimo trajektorijas ir kombinacijas. Tai absurdiška, bet tik suvokęs, kad nieko naujo nebesukurs, žonglierius atranda savyje tą mažą užsuktą idiotišką varikliuką, kuris kiekvieną kartą verčia lipti ant scenos ar dienas ir naktis kankintis ir išrasti jau tūkstantąjį dviratį.
Žonglieriaus pasirodymas buvo vienintelis spektaklis festivalyje, kuriame jutau kritišką požiūrį į savo profesiją. O savikritika - retas menininko palydovas. Ir tai parodo kūrėjo brandumą, nes tada jis pamiršta save ir nusilenkia trečiam kūnui, nauaji erdvei. Nebėra žiūrovo ir artisto, yra tik meno kūrinys. O jeigu dar meninkui pavyktų iki galo nebūti garantuotam savo kūriniu, jis artėtų tobulumo link. Žiūrovas taip pat tobulėtų, jei nepasitenkintų tariamu spektaklio suvokimu ir nenustotų klausinėti savęs. Jeigu žiūrovas po spektaklio atsako į visus jam kilusius klausimus arba jie jam išvis nekyla, ir jis nekvaršindamas galvos gyvena toliau, meno kūrinys - spektaklis - miršta.
Kadangi gyvename Lietuvoje, ir mus veikia niūrūs rudens vakarai, o prisminenant saulėtą Italiją apima liūdesys, straipsnį užbaigsime rudenškai, pavydėdami tam orui ir tam itališkam lengvabūdiškumui, kurio tikrai per daug patyrė viena vokiečių menininkų trupė. Festivalį pabaigė trupė „Pan.Optikum", nepademonstravusi nei meistrystės, nei minties skvarbumo. Aplinkui žiūrovus buvo pristatyta įvairiausių sudėtingų konstrukcijų mašinų, kuriose buvo įtaisyti „aktoriai". Mašinos sukosi aplink savo ašį, šalia „aktorių" griaudėjo sprogimai, degė lankai, „aktoriai" rėkė, klykė, galėjai suprasti pavienes frazes „Kas yra menas? Menas yra niekas!". Pasirodymas tapo tikru festivalio „fejerverku". Bešaudant apgailėtiniems ugnies saliutams vienas berniukas paklausė savo tėčio: „Tėti, kas čia yra?" Tėtis jam atsakė: „Tai yra menas." Sėkmės tėčiui ir šlovė naivumui!
Tautvydas Poliuškevičius ir Paulius Ignatavičius
