 |
Iki išvažiavimo į Sofiją Bulgarijos sostinę įsivaizdavau kaip bizantišką, otomanišką miestą, kur Kirilo ir Metodijaus cerkves keičia turkų pirčių griuvėsiai, permušami žydų kvartalų. Po gatves laksto čigoniukai (politiškai korektiškai – romų vaikai) ir groja dūdomis, aplinkui kalnai, visi šoka dainuoja, saulė šviečia etc. Buvau stačiai įsitikinusi, kad yra taip ir ne kitaip, mat sąmonėje buvo užsifiksavęs Graikijos, kurioje teko pagyventi, ir Balkanų valstybių, po kurias kažkada teko pasimalti traukiniais, stiprus prisiminimas. Tačiau viena yra Balkanų kaimai, miesteliai ar visai kitokiomis istorinėmis aplinkybėmis gyvenusi Graikija, ir visai kas kita – Balkanų didmiesčiai ir jų sostinės – purvinos, ilgomis gatvėmis, prisodrintos automobilių. Na, su nuostabiais didžiuliais žaliais parkais, kurių centre stovi didvyriai-„tovaričiai“ iškėlę šautuvus, priglaudę liaudies moteris ir vaikus prie savo penkiametrinių šlaunų. Čia būnant kone meldiesi, kad tik nešviestų saulė, kuri įsismaginusi taip įkaitina ant gatvės susiraičiusias fekalijas, kad jų skleidžiamas kvapas, atrodo, įsigers visam gyvenimui į rūbus ir odą... Eiti į paskaitas pro Popo Bogomilo bei Kirilo-Metodijaus gatveles prilygsta akrobatikai ant lyno – reikia išlaikyti pusiausvyrą ir dėmesį, kad tik batų padas nesusiliestų su kokia nors išmata. O ką kalbėti apie konteinerius, kurie karštą dieną ima pukšėti lyg samovarai. Žodžiu, šiukšlių poezija, bet apie tai jau rašė Baudelaire‘as.
Tiesa, visada gali pakelti akis į sniegu padengtą Vitošos kalnų grandinę, kuri yra Sofijos fonas. Arba pavažiuoti 20 km nuo sostinės ir atgaivinti plaučius kalnų, miškų ir priešistorinių dykynių apsupty.
Nacionalna akademija za teatralno i filmovo izkustva
 |
| NATFIZ fasadas |
NATFIZ‘e (Nacionalna akademija za teatralno i filmovo izkustva), t.y. „Nacionalinėje teatro ir kino akademijoje“ vieną semestrą studijuoju „teatroznanije“ – Lietuvoje tai būtų „teatrologijos“ atitikmuo. Akademija stūkso vienoje iš centrinių ir judriausių Rakovskio gatvės širdyje. Pastatas didžiulis, iš vieno aukšto keliesi liftu į kitą. Norėdamas įeiti į vidų turi brūkštelti per mechaninius vartus magnetiniu bilietu. Kadangi čia būsiu trumpai, tokio bilieto neturiu, todėl kaskart kartoju tą patį ritualą: mojuoju budėtojai arba beldžiu į jos langelį, bandau kažką vapėti visomis kalbomis, kol prižiūrėtoja teikiasi vangiai arba su įsiūčiu – priklausomai kokia nuotaika arba mėnulio fazė – paspausti mygtuką.
Koridoriai pilni slaptų kertelių, užkaborių, ant laiptų nuolat vyksta repeticijos – jaunuoliai vaidina kažkokias dramatiškas sceneles, mokosi vienas kitam pliaukšėti per veidus, gitaromis groja Kurto Cobaino gabalus, operatoriai tarp folijų kažką nuolat filmuoja. Vos praeisi, prasigrūsi pro laidus ir techniką. Valytojos rūko, kažkas solfedžiuoja, merginos apsitempusios juodus triko mokosi pantomimos.
Kasdien vakarais mokomajame teatre vyksta diplominiai studentų spektakliai, į kuriuos ateina ne vien būsimų aktorių tėveliai, seneliai bei draugai, bet ir žmonės iš gatvės. Yra „Goliama scena“ ir „Malka scena“ – didžioji ir mažoji scenos bei mokomasis lėlių teatras, kuriame per tarptautinę lėlių teatro dieną, kovo 21-ąją, randa laiko apsilankyti ir pats Bulgarijos prezidentas ir palydimas fanfarų apipila lėlių salę gėlėmis. Mokomasis NATFIZ teatras dydžiu panašus į mūsų Valstybinį jaunimo. Iš daugumos spektaklių išeidavau neištvėrusi jaunų aktorių draskymosi – tarkim, jeigu Maša iš „Trijų seserų“ sakydama monologą patrypia kojomis, pasiritinėja ant grindų, o prožektorių šviesos išryškina aktorės nuvarvėjusio tušo kaskadas, tai, kaip supratau iš salės reakcijos, laikoma oho, tai bent meistrystė, tai bent talentinga mergina. Tačiau kostiumai, spektaklio techninė bazė, scenografija pakankamai neskurdi – nesinorėtų skleisti dezinformacijos, bet įtariu, kad diplominius darbus akademija finansuoja normaliai.
Akademijos biblioteka – erdvi, moderni, bibliotekininkės kalba angliškai arba rusiškai. Čia rasi žurnalų apie Indijos teatrą, pilnos lentynos „Sovremeniko“ bulgarų kalba, „Taschen“ leidyklos knygų. Į bulgarų išverstas visas Brechtas – pjesės, eilėraščiai, teoriniai teatro veikalai, Mejercholdas, Stanislavskis etc., t.y. tai, ką Lietuvoje tenka skaityti rusiškai ir iš tokio senumo knygų, kad paskui dešimt kartų bėgi plauti rankų, idant nesusigautum kokios pokarinės bakterijos. Lentynos lūžta nuo kino teorijos ir istorijos knygų bulgarų kalba. Apskritai, vos atvykusi į Sofiją susidariau įspūdį kad tai – „kinošnikų“ šalis: su kuo besusipažintum, visi dirba arba operatoriais, arba režisieriaus asistentais. Nuvažiuoji į nuošalesnį Sofijos priemiestį – žiū, filmuojama.
 |
| Profesorių galerija, III NATFIZ aukstas. Autorės nuotraukos |
Nebulgariškos disciplinos
Paskaitos vyksta tête-à-tête su dėstytoju arba dar kartu su mano vieninteliu kursioku turku, kuris po anglų literatūros studijų Stambule čia už nemažus pinigus siekia „teatroznanijos“ magistro ir po truputį grimzta į depresijos liūną.
Profesorė Kalina Stefanova – nepaprastai charizmatiška ir aštraus proto teatrologė bei rašytoja (parašiusi kažką panašaus į Exuperry „Mažąjį princą“), ilgą laiką stažavusis Amerikoje, dėsto „Amerikiečių teatrą“. Tiksliau, dėstymui laiko nėra, nes kone kasdien Stefanova skrenda vis į kitą šalį, vis į kitą tarptautinį simpoziumą skaityti mokslinių pranešimų, tad pasirodžiusi kartą per mėnesį mus su turku užverčia DVD rinkiniais apie Brodvėjaus istoriją, ištraukomis iš miuziklų, palieka bibliotekoje skaityti įvairiausių knygų. Kamelia Nikolova – šiuolaikinio teatro specialistė, taip pat be galo užsiėmusi, tačiau jos išsamios paskaitos apie futuristų, dada, įvairių krypčių ekspresionistų teatrą atima kvapą. Bulgarų kino istoriją šiek tiek studijuoju namuose, paskui tenka rašyti rašinėlius ir impresijas. Per kiną labai savotiškai, įdomiais rakursais atsiveria bulgarų mentalitetas. Tada visai nestebina „Atakos“ – neofašistinės partijos – įtaigūs ir hipnotizuojantys mitingai centrinėse aikštėse, pritraukiantys būrius nusivylusių žmonių, ypač pensininkų ir agresyvių jaunuolių, iki pamėlynavimo skanduojančių savo tėvynės vardą (už mėginimą fotografuoti įtūžęs senukas vėliavos kotu man vos neišbarškino dantų).
Kiekvieną penktadienį man, turkui ir Virginijai – kino režisūros studentei iš LMTA – vyksta NATFIZ rektoriaus Stanislavo Semerdijevo paskaitos: įsitaisom jo prabangiame priimamajame „ultra-elektrik“ spalvos aksominiuose foteliuose ir mokomės rašyti kino scenarijus, konspektuojamės apie protagonistą, antagonistą, kontagonistą, įvairius JAV kino teorijos reikaliukus. Lėlių teatro profesorė Sinigerska nuolat man skambina, teikia pakvietimus į oficialius minėjimus, premjeras, sutikusi kitame koridoriaus gale pribėga, glėbesčiuoja kaip tikrą anūkę. Į paskaitas dėstytoja atsineša 200 m. senumo Indijos šešėlių teatro odinių lėlių arba palieka žiūrėti šiuolaikinio lėlių teatro DVD – apie tai nieko nežinojau, todėl pamačiusi „Triangel“ trupės ištraukas iš nuostabos ilgai negalėjau atsitokėti.
