 |
| Choreografė Helena Waldmann |
Ar dažnai mūsų šalyje matome kitų rasių bei tautybių žmonių, radikaliai išsiskiriančių iš lietuvių minios, surūgusiais veidais skubančių į darbą ir iš jo? Ar dažnai sutinkame vyrus su turbanais bei moteris su čadromis? Gal ir nedažnai, tačiau jei pamatome – spoksome įbedę akis, net jei tai peržengia visas mandagumo ribas. O kodėl neturėtume spoksoti? Juk ilgus metus Sovietų Sąjungos priespaudą kentusi Lietuva buvo uždara svetimiems kraštams ir kultūroms. Sienoms atsidarius pripratome prie italų, vokiečių, net japonų turistų grupelių, tačiau vis dar negalime priprasti prie vieno kito juodaodžio ar musulmono, sutikto gatvėje.
Šį įvadą rašau ne šiaip sau. Tokią mūsų tautiečių elgseną negalima prilyginti vokiečių elgesiui. Tiesa, žmonių Vokietijoje 27 kartus daugiau nei Lietuvoje, jų įvairovė ne ką menkesnė už alaus rūšių pasiūlą, todėl ir kitataučiai čia jaučiasi nevaržomi įkyrių praeivių žvilgsnių. Turkų, iraniečių, pakistaniečių, graikų, serbų, rusų, lenkų, žydų problemos nagrinėjamos ne tik Bundesrate (parlamento aukštuosiuose rūmuose), miesto valdybose ar kitataučiams skirtuose centruose, bet ir teatro, šokio spektakliuose, performansuose bei specialiose parodose.
2005 m. sausį Teherane pirmą kartą parodytas choreografės Helenos Waldmann spektaklis „Laiškai iš Palapinių šalies“ (Letters from Tentland) buvo didžiulis politinio teatro įvykis. Po jo sekė 43 pasirodymai septyniolikoje šalių. Spektaklio siužetas aiškina Irane gyvenančių moterų problemas. Mano matytas spektaklis „sugrįžti pas siuntėją (return to sender) – tai viena iš daugelio galimų spektaklio „Laiškai iš Palapinių šalies“ perspektyvų. Savo naujuoju kūriniu vokiečių choreografė Helena Waldmann klausia: „Kas nutinka toms iranietėms, kurios dėl įvairių priežasčių privalo palikti savo šalį?“
Spektaklis „sugrįžti pas siuntėją – Laiškai iš Palapinių šalies“ („return to sender – Letters from Tentland“) pastatytas atsakymų laiškais forma, kuriuose choreografė diskutuoja apie iraniečių problemas Vokietijoje. Spektaklio pradžioje ant scenos uždangos rodomos įvairių pasaulio miestų fotografijos su juose pastatytomis palapinėmis kaip įrodymas, kad spektaklis „Laiškai iš Palapinių šalies“ apkeliavo daugybę šalių, ir kaip metafora, kad šiose šalyse gyvena daug savo gimtąjį kraštą palikusių žmonių. Uždangai pakilus, scenoje matyti tik viena juoda palapinė. Iš šios palapinės tarsi iš motinos įsčių pamažu išsiskleidžia, išsilanksto, iššliaužia kitos šešios spalvotos palapinės. Ši metafora nors ir paprasta, tačiau originali: pirmoji palapinė – tai Iranas, kurį palieka šešios moterys, jų „įkalinimas“ palapinėse – įsipareigojimas dėvėti čadrą.
 |
| Šešios būtybės tipena, lankstosi, bėga, šoka, griūva... |
Scena, kai pagaliau „gimsta“ visos šešios čadromis pasipuošusios moterys, itin įspūdinga, nes matai tik plokščias esybes ir gražų skulptūrinį piešinį. Šios šešios būtybės tipena, lankstosi, bėga, šoka, griūva mažai vietos turinčioj ir kančią imituojančioj palapinėj. Scenoje skamba dainos, maldos, vidiniai monologai ir jokių atsakymų neturintys klausimai „Iš kur tu esi?“, „Kas tu esi?“, „Kur tavo namai?“, „Mano palapinėje?“, „Ar grįši?“.
Kai judesiai lėtėja ir balsai nutyla, ant sienos išvysti fotografijas iš asmeninių šeimos albumų, tačiau pagrindinė spektaklio tema nėra praėjęs gyvenimas Irane. Spektaklis „Sugrįžti pas siuntėją – Laiškai iš Palapinių šalies“ gvildena pabėgėlių problemas: Sanam gimė Vokietijoje, Javeh ir Niloufar čia gyvena nuo vaikystės, Leila iš Irano išvyko prieš penkerius metus, Maryam paliko Iraną mažiau nei prieš dvejus metus, Taies buvo septynerių, kai jos tėvams dėl tam tikrų priežasčių teko bėgti į Turkiją, o kai Taies sukako šešiolika ir visai šeimai grėsė parsiuntimas į Iraną, jie spruko į Vokietiją (aiškinama spektaklio programėlėje).
Palapinių metaforai choreografė Helena Waldmann priskiria dar vieną reikšmę: palapinės – tai vokai, o jose vaidinančios moterys – laiškai. Palapinės atsegamos tarsi atplėšiamas vokas, o galimybė išsakyti priežastis, vertusias palikti šalį, sudaro šio keisto laiško turinį.
Žiūri į šešias scenoje judančias spalvotas palapines ir šiurpas vaikšto per nugarą. Kodėl? Spektaklis kažkuo baugina. Tačiau kuo? Iraniečių pabėgėlių dabartine situacija? O gal kita kultūra ir papročiais? Musulmonų moterų pareigomis ir draudimais? Taip, šiame spektaklyje pinasi dabartis su praeitimi, autentiškumas su teatrališkumu, saugumas su baime.
 |
| Pokalbis su puodeliu arbatos. Nuotraukos iš www.lettersfromtentland.com |
Čadra-palapinė iranietėms atlikėjoms ne – tik kultūros dalis, bet ir tam tikras senojo gyvenimo saugumas, kurio atsisakyti naujojoje šalyje nėra paprasta. Po penkių laiškų, jų interpretacijų šokiu, skulptūriniais apipavidalinimais, klausimais, maldomis, pykčiu, spektaklis baigiamas išsilaisvinimo scena. Audringas šokis ir laisvės kvapas užgožia baimės ir pareigos jausmą: moterys nusimeta čadras – nutraukia judesius, elgesį ar net mintis ribojusias palapines.
Atlikėjos, žiūrovams po kojomis numetusios palapines, gausiai lenkiasi, šypsosi ir už uždangos apie situaciją Palapinių šalyje pasikalbėti kviečia tik salėje sėdinčius vyrus. Po spektaklių Irane, nenusižengiant šio krašto taisyklėms, už uždangos buvo kviečiamos tik moterys. Kadangi spektaklis „sugrįžti pas siuntėją – Laiškai iš Palapinių šalies“ pasakoja apie pabėgėlių situaciją bei naująjį jų gyvenimą Europoje, puodelio arbatos moterys nusprendė pakviesti vyrus.
