 |
Kai po šešias savaites Londono Barbican teatre vykusio Samuelio Becketto šimtmečiui skirto festivalio dėstytojas manęs paklausė, ką manau apie matytus spektaklius, atsakiau taip, kaip pačiam Beckettui į klausimą, kodėl kėsinosi jį nužudyti, po teismo atsakė Paryžiaus benamis – „Je ne sais pas, monsieur...” (Aš nežinau, pone). Nuoroda į „paskutinio modernisto“ biografiją turėjo mane išteisinti ir įrodyti, jog suprasti aš tikrai bandžiau. Dėstytojas mane nuramino, kad būtent tokio atsakymo jis ir tikisi iš savo studentų, ir pridūrė, jog suprasti čia nieko nereikia. Beckettą reikia patirti, nes viskas, kas vyksta scenoje, reiškia tik tai, ką reiškia. Dialogai yra tiesiog atskiri žodžiai, o veiksmai – tik veiksmai. Galų gale, visa prasmė yra ta, kad prasmės nėra. O apie ieškančius kokių nors „požeminių“ idėjų pats Beckettas kalbėjo taip: „Jeigu žmonės nori sukelti sau galvos skausmą ieškodami poteksčių ir užuominų, aš negaliu jiems to uždrausti. Bet tegu geria savo aspiriną“. O galvą vis tiek skauda. Ir ne tik man. Iki šiol Becketto kūrybos tyrinėtojai grumiasi su jo charizmatišku literatūriniu palikimu, o žiūrovai tiesiog myli ir didžiuojasi teatro Einsteinu, pripažindami jo genijų, bet nesuvaldydami kūrybos.
 |
| Samuelis Beckettas. Nuotrauka iš www.millsaps.edu |
Samuelis Beckettas vadinamas labiausiai garbinamu ir labiausiai nesuprastu airių rašytoju. Šiais, Becketto metais, organizuojamų renginių mastai patvirtina jo, pasaulinės literatūros ikonos, statusą. Festivalius, konferencijas, seminarus, paskaitas, pjesių skaitymus, naujų biografinių ir mokslinių knygų pristatymus organizuoja Hamburgas, Berlynas, Paryžius, Tokijas, Atlanta, Buenos Airės, Londonas ir, žinoma, Dublinas. Tačiau prie greitų, bulvarinio laikraščio antraštės ilgio atsakymų pripratusi britų visuomenė, rodos, pasiėmė iš Becketto tik trupinius, ir artimesnį bendravimą su „niekumos poetu“ (poet of nothingness) paliko intelektualams. Londone „beketiškas“ (beckettian) gali būti oras ir dėstytojas, sąvoką „absurdo teatras“ įvairiose buitinėse situacijose per gyvenimą taip pat kiekvienas yra paminėjęs ne kartą, tačiau Becketto kūryba šių dienų publikai tokia pat miglota, kokia ji buvo ir pirmajam žiūrovui.
Daugeliui jis asocijuojasi su nykia ir depresiška pasaulio realybe, kurios, kaip teigia daugelis britų, keliskart daugiau Becketto pastatymuose nei pačioje dramaturgijoje. Nemažai londoniečių, su kuriais teko kalbėtis per neseniai vykusį festivalį, pripažįsta, kad Beckettą mieliau skaito nei lankosi jo pastatymuose. Stereotipų valdomiems žiūrovams kritikas Michaelas Hallas primena, kad Beckettas gali būti ir yra „neįtikėtinai juokingas“, o tai, kad jis – niūraus ir beviltiško pasaulio kūrėjas, yra tik jam priklijuota etiketė.
Iki šiol labai nedrąsiai einama „pas Beckettą“ dėl to, kad jis niekada neturėjo saugios vietos britų teatro repertuare. Skirtingai nei nuolat atgaivinamų ir analizuojamų Shakespeare‘o pjesių, Edwardą Albee, Haroldą Pinterį, Tomą Stoppardą įkvėpusios Becketto dramaturgijos jau seniai ėmėsi koks didesnis Londono teatras, juo nesidomi ir jauni, novatoriški režisieriai. Taip, kaip XX a. pabaigos paryžiečiai, tikrai žinantys Becketto kūrybą, nepažindavo jo, jaukioje kavinukėje sėdinčio prie gretimo stalelio, taip ir šių dienų teatralai neatpažįsta jo savo kūrybinėje erdvėje. Nors jo įtaka britų teatrui didžiulė, rašytojo darbai tyrinėjami daugiau švenčių ir sukakčių progomis nei kasdieniniame teatriniame gyvenime, todėl net ir didžiausi šimtmečio festivaliai tampa pažintiniais teatriniais renginiais.
Londono Barbican ir Dublino Gate teatrų organizuotas Becketto šimtmečio festivalis taip pat priminė gigantišką interaktyvų teatro muziejų. Festivaliui iš naujo pastatytos žymiausios ir mažiau žinomos dramaturgo pjesės, rengiami seminarai, analizuotas Becketto vaidmuo kine ir literatūroje. Per kelias savaites išryškėjo jau minėti dramaturgo ir publikos santykių paradoksai, kuriuos pastebėjo ir Londono teatro kritikai: „Mums reikia saugotis per didelio garbinimo. Man susidarė įspūdis, kad publika susirinko pakeliaklupščiauti, o ne dalyvauti procese. Beckettas yra dramaturgas, o ne šventasis. Per didelis garbinimas kuria mirusį, užkonservuotą teatrą“, sako The Guardian rašanti Lyn Gardner. Kartu tai buvo ryškus teatrinis eksperimentas. Finansavimą ir laisvę statyti Beckettą gavę britų teatralai netikėtai susidūrė su jo dramaturgijos interpretavimo sunkumais.
 |
| „Atėjimai ir išėjimai“ |
„Belaukiant Godo“, kur, kaip teigia airių kritikė Vivien Mercier, „niekas neįvyksta du kartus“, buvo tik viena iš daugelio pjesių, pristatytų šių metų festivalyje. Jau vien pavadinime užkoduodamas, atleiskite, nemenką užuominą, į klausimą, kas yra Godo, Beckettas atsako: „Jeigu aš būčiau žinojęs, būčiau parašęs tai pjesėje“. Štai ir nesijausk tu, žmogau, mulkinamas... Ir kaip čia negersi aspirino... Bet kalbant rimtai, kažką velniško šis genijus tikrai turi. Nors visą gyvenimą didžiavosi gimęs balandžio 13 dieną, per pačias Velykas, jo penkiažvilgsnis ir tuo pačiu toks paprastas pasaulio matymas kelia sumaištį ne tik skaitytojų bei žiūrovų galvose, bet ir tampa geroku trikdžiu teatro kūrėjams. Ir jeigu pjesių „Belaukiant Godo“, „Žaidimo pabaiga“ ar „Paskutinė Krepo juosta“ veidas keičiasi spektaklių kūrėjų dėka, tai visos kitos pjesės, ypač rašytos vėlesniu jo kūrybos etapu, pasižymi netikėtais teatriniais apribojimais.
Tobulos struktūros pjese kritikų vadinamas dramatikulas „Atėjimai ir išėjimai“ (Come and Go) yra puikus vėlesniosios Beketo kūrybos pavyzdys. Vos šešias minutes žiūrovų dėmesio pareikalavusią pjesę sudaro 121 žodis. Bet autoriaus nuorodų tekste bemaž dvigubai daugiau. Genijaus diktatūra (o gal menine precizika) nupunktyruota pjesė scenoje virsta kiek trikdančia Becketto pažinimo pamoka. Viskas vyksta būtent taip, kaip būtų norėjęs dramaturgas. Nors pats sceninis veiksmas labai tapybiškas, aktorių vaidyba pasižymi šalta reprezentacija ir monotonija. Beckettas, rodos, paskaičiavęs net pauzės ilgį, ant parko suolelio susodina tris nenusakyto amžiaus damas. Jų veidus dengiančios plačiabrylės skrybėlės, vienodi drabužiai, net sėdėjimo tvarka nurodoma pjesės remarkose. Dar daugiau, damų Vi, Flo ir Ru atlikėjoms Beckettas diktuoja judėjimo scenoje tvarką, sėdėjimo pozą ir žvilgsnio kryptį. Taupus žodžių pjesės tekstas šešias minutes turi pasidalinti su taip pat preciziškai paskaičiuota tyla ir minimalistiniais judesiais.
Taigi ant jaukaus suolelio Flo, Vi ir Ru tvarka sėdi trys damos. Vi išėjus į dešinįjį kulisą, Flo pasislenka link Ru ir pašnibžda jai į ausį kažką, ko žiūrovams girdėti nelemta. Ru reaguoja šaltu „O!“, moterys pasižiūri viena į kitą, Flo prideda sau prie lūpų pirštą (suprask, paslaptis) ir atsisuka veidu į žiūrovą. Iš dešiniojo kuliso grįžta Vi, sėdasi dešinėje, taigi dabar – Flo eilė. Ši išeina į dešinį kulisą, likusios moterys pakartoja paskalų procedūrą, kurios, žinoma, negirdi žiūrovai, pasigirsta moteriškas „O!“, grįžusi Flo sėdasi kairėje, tada išeina Ru, palikdama drauges pasišnibždėti. Galų gale trys moterys sėdi ant jaukaus suolelio ir prisimena senus gerus laikus, kai ateitis dar neturėjo praeities statuso. Visos trys apkalbėtos, visos trys apkalbėjusios, visos trys jau išgyvenusios viską, ką gali patirti žmogus, todėl solidariai, kaip vaikystėje, susikimba už rankų (Becketto nurodyta tvarka) ir užgęsta tamsoje...
Štai čia ir slypi Beketo dramaturgijos kokybė. Viskas taip ryškiai atpažįstama, tačiau tuo pačiu niekaip nepasiduoda nei interpretacijoms, nei žodžiams. Reikia tik pripažinti, kad tokie egzistenciniai piruetai scenoje iš tiesų kelia jaukią, viską paaiškinančią šypseną. Ne juoką, kuris kyla iš bendros socialinės patirties ar atpažįstamumo, o šypseną, iškylančią iš supurtytų bendražmogiškų nuojautų ir patyrimų. Kaip „Tuščioje erdvėje“ teigė Peteris Brookas, „Kai mes kaltiname Beckettą pesimizmu, tampame jo pjesių veikėjais, įkalintais Becketto scenoje. Kai priimame tai, ką Beckettas teigia, viskas staiga transformuojasi. Galų gale, kiekvienoje šalyje egzistuoja Becketto publika, kuri nestato intelektualių barjerų, pernelyg nesistengia perprasti idėjos. Ši publika išeina praturtėjusi, lengvesne, iracionalaus džiaugsmo pilna širdimi...“. Iš tiesų, atrodo, kad Beckettas pagauna sekundės dalį tarp minties ir patirties, tarp amžinybės ir laikinumo, tarp prasmės ir beprasmybės, priversdamas ją suvirpėti mažiausiomis ir, rodos, visai neegzistencialistinėmis išraiškos formomis.
 |
| Išėjęs pasivaikščioti. Johno Minihano nuotrauka iš www.themodernword.com/beckett |
Chaotiška realybės prigimtis čia taip suvaldyta, kad, paradoksas, joje nebelieka vietos režisūriniams sprendimams ar aktoriniams darbams. Atrodo, kad laisviausias čia – šviesos operatorius, kuriam Beckettas prieš 41 metus pagailėjo nurodymų. Štai kodėl kalbėdama apie kelis naujus spektaklius visą laiką iš tiesų kalbu ne apie naujas teatrines formas ir netikėtas interpretacijas, o tik apie Becketto dramaturgiją, nes tolesnei teatro kelionei nuo dramaturgo stalo iki aplodismentų tiesiog nelieka vietos. Becketto charizma, beprasmybės svoris ir medžiagos intelektualumas tampa neperžengiama riba režisieriui ir aktoriui. Todėl lieka tik šventiniai pjesės skaitymai.
„Atėjimai ir išėjimai“, kuriuose aktorinius uždavinius kelia nebent moteriškas „O!“, – ne vienintelė su šia problema susidūrusi pjesė. Spektakliai „Žaidimas“ (Play), „Katastrofa“ (Catastrophe), „Žingsniai“ (Footfalls), Rockaby, „Ohajo ekspromtas“ (Ohio Impromptu) taip pat atsidūrė neįvykusio spektaklio vaidmenyje. Kaip apibendrindamas festivalį teigia Michaelas Billingtonas, „klasika turėtų būti atvira interpretacijoms. Vis dėlto Becketto vėlyvieji darbai nepaklūsta naujiems atradimams ir tiesiog užsirakina savo uždarame pasaulyje. Galima sakyti, kad tai tiesiog genialu. Mano manymu, tai kartu įrodo Becketto dramaturgijos teatrinį ribotumą”
Taigi Beketo šimtojo gimtadienio metais klausimų apie jo kūrybą ir jos teatrinę realizaciją gal net daugiau nei jų 1953 metais, kai „Belaukiant Godo“ pastatymas pirmą kartą nuūžė Paryžiuje. O aspirino kišenėse vėl desperatiškai ieškantiems charizmatiškasis genijus tikriausiai šiandien galėtų pasakyti: „Bandyk iš naujo. Susimauk iš naujo. Susimauk geriau...“ (Try again. Fail again. Fail better.)
