Šįryt paštininkas per duryse esančią anglišką pašto dėžutę kartu su sąskaita beveik ant pusryčių stalo įmetė ir pavasarį. Kvapas buvo toks savas, kad neįmanoma jo sumaišyti su nė viena iš daugelio šiame mieste klaidžiojančių greito maisto, praeivių ar lietaus šmėklų. Jis tiesiog buvo pavasarinis. Na štai! Jau ėmiau labai angliškai taukšti apie orą, nors kalbos apie lietų ar ne lietų man jau seniai kelia egzistencinį liūdesį. Ir vis dėlto, per pastaruosius penkis mėnesius tai buvo pirmasis ženklas, sakantis, kad kažkas vis dėlto keičiasi. Pirmą kartą per savo beveik dvidešimt trejus metus aš išgyvenau žiemą be sniego. Tai, ką jie čia vadina nepakeliama žiema, yra tik lapkrity sustojęs laikas. Amžinas lapkritis, tamsa ir daug labai lengvai bendraujančių, bet nepaaiškinamai vienišų žmonių. Taigi. Pavasariu jau kvepia, ir aš, kaip valerijoną užuodusi katė, staiga vėl iš naujo patikiu, kad svaigintis yra ir mano privilegija... Svaigintis žiniomis.
Tiesą pasakius, mintis, kad svaigintis žiniomis Londone gali kiekvienas (na, gal kiekvienas iš tikrųjų norintis), dar prieš metus man atrodė labai nereali. Bet štai aš jau pusę metų tarp knygų medituoju Londono Metropolitan universitete. Studijuoju teatrologiją. Iš karto atsakau į pagrindinius ir dažniausiai užduodamus klausimus. Taip, sunku. Dėl to, kad kiekvienas ne gimtąja kalba atliekamas darbas reikalauja dvigubai daugiau pastangų. Ne, už mokslą aš nemoku, nes suspėjau įstoti 2005-aisiais, kai ES studentai dar galėjo pasinaudoti Didžiosios Britanijos vyriausybės suteikiamomis lengvatomis. Suma, kurią turi mokėti už aukštąjį mokslą šioje šalyje, iki šiol buvo nustatoma atsižvelgiant į tave išlaikančių asmenų pajamas. Kai kuriems mokestis sumažinamas, kai kuriems visą studijų mokestį padengia vyriausybė. Kadangi priklausau pastarajai grupei, man tenka pasirūpinti pragyvenimo išlaidomis (bet apie tai – kituose laiškuose). Ar planuoju grįžti į Lietuvą? Na, bakalauro studijos čia tęsiasi trejus metus, bet kol kas nei nutekėti, nei nubyrėti nuo ir taip mažėjančio patriotiškai nusiteikusių Lietuvos jaunuolių skaičiaus tikrai nežadu. Atvirkščiai, gal naiviai, bet iki šiol tikiu, kad mano žinios kam nors gali būti naudingos. Jau vien dėl to, kad bus kitokios...
 |
| Vienas iš daugelio universiteto pastatų šiaurės Londone |
Jau pirmą dieną rankose turėjau tvarkaraščius, dėstytojų vardus ir kontaktinius telefonus, informaciją apie gyvenamąją vietą, laiškus darbdaviams, bankui, nekilnojamojo turto agentūroms, netgi datas, kada ir kokį darbą turiu pristatyti per ateinančius keletą mėnesių. Sistema veikia puikiai. Belieka tik mokytis.
Gerai, kad į pirmąją paskaitą nusprendžiau ateiti anksčiau, nes didžiulis ir painus universiteto pastatas man per kelias minutes sukėlė vaikystės prisiminimus. Jaučiausi, lyg blaškyčiausi dideliame gąsdinančiais žvėreliais dekoruotame Panevėžio miesto vaikų poliklinikos pastate, bandydama surasti reikiamą gydytojo kabinetą. Žinai, kad labiausiai šiuo metu norėtum tiesiog maloniosios apsilankymo poliklinikoje dalies – plytelės hematogeno ar džiovintų moliūgų sėklų iš vaistinės, tačiau tas žodis reikia tvinkčioja galvoje kaip ką tik kraujo paaukojęs pirštas. Akimirką pagalvojau, kad net ir kvapas čia toks pat. Na, bet apie kvapus esu prisiekusi sau kalbėti kuo mažiau, nes ir taip identifikuoju save ir pasaulį per savo per daug jautrias šnerves...
Žinių apie teatrą man užteko bent jau tiek, kad galėčiau drąsiai apsiginti paklausta, kas mane pastūmėjo tokiam keistam žingsniui. Žodis keistas dabartinėje lietuvių kalboje užima labai svarbią vietą. Tai lyg pirmasis raidžių ir garsų darinys, šaunantis į galvą tada, kai esi stipriai šokiruotas kokio nors reiškinio ar sprendimo, bet prisimeni vos prieš dešimtį metų išgirstą žodį tolerancija. Šis ką tik aprašytas žodžių ir garsų darinys jau po dviejų valandų kirbėjo ir ant mano lūpų. Pirmoji dvidešimtojo amžiaus teatrą pristatanti paskaita mane paveikė keistai. Važiavau čia jau žinodama apie Stanislavskio kultą, apie išganingą jo atsiradimą, po kurio teatras jau niekad nebus toks, koks buvo. Mano mokytojai, mano draugai, mano knygos nė nesiginčijo dėl to, kad šis žmogus yra mūsų pasaulio, mūsų teatro Sai Baba. Ir štai mano naujasis amerikietis dėstytojas, trumpai supažindinęs mus su savo biografija ir darbais, ima entuziastingai kalbėti apie Stanislavskio įtaką Vakarų teatrui, minėti jo sistemos pliusus ir... MINUSUS (!!!). Žinoma, daugelis mano britiškų kurso draugų apie jį girdi pirmą kartą, ir tai mane visiškai įsiutina. Įsiūtis trunka dar kelias minutes, kol imu suprasti, kad aš ne Lietuvoj, kad čia niekas nebruks į rankas „Aktoriaus saviruošos“ ir garsiai necituos ištraukų ir žymiausių repeticijų ar paskaitų. Dar po kelių minučių suprantu, kad čia viskas tiesiog kitaip, kad tavo autoritetas yra tik vienas iš daugelio. Žinoma, keista, kai jis kaltinamas tik buržua luomui skirto teatro kūrimu, nesirūpinimu socialiniais ir politiniais procesais... Dėstytojas kalba vaizdingai, cituoja Stanislavskį nuvainikavusius kritikus ir teatro teoretikus, o paskaitą baigia sakiniu: „Žinau, kad už šitą sakinį mane gali nulinčiuoti, bet Stanislavskis iš teatro atėmė teatrą!“.
 |
| Tylaus mokymosi klasėse mokslinio piko metu budi net apsaugos darbuotojai. Autorės nuotraukos |
Tokia buvo pradžia. Sviedusi mano dievus per langą, privertusi iš naujo susidėlioti prioritetus ir suprasti, kad čia tiesiog viskas kitaip. Tiesa, Stanislavskio išrengimas mano akivaizdoje buvo tik vienas iš keisto požiūrio į pasaulį pavyzdžių, tačiau jis buvo labai iškalbingas. Per kelias dienas supratau ir tai, kad vieno dievo čia apskritai nebus. Ir niekas net nenori, kad tu staiga kuo nors įtikėtum...
Lygiai po savaitės, dešimtą valandą Londono laiku, aš jau sėdėjau paskaitoje apie Mejerholdą. Paskaitoje dalyvavo penki dėstytojai ir dvidešimt penki studentai. Ir nuo šiol taip – kiekvieną antradienio rytą. Visi penki – skirtingi kaip pasaulio žemynai. Visi dalyvauja aktyviai, replikuoja, papildo paskaitą vedantį kolegą. Visi penki – savo dievus garbinantys pasiutėliai – laisvi, išsilavinę ir labai jaunatviški. Mano akademinė konsultantė (Personal Academic Adviser) Helen – trumpaplaukė maištautoja, kiekvienoje paskaitoje skirianti bent kelias minutes karo Irake absurdui ir sugebanti kiekviename pažadinti mažytį revoliucionierių, didžiulė Artaud mylėtoja, eksperimentiniam teatrui skyrusi dvidešimt penkerius savo gyvenimo metus ir nekenčianti Disneilendo. Nuolat besišypsantis Tony, atnašaujantis Brechtui ir politiškai aktyviam teatrui. Buvęs baleto šokėjas italas Giannandrea, galintis nesustodamas kalbėti apie baleto istoriją ir šmaikščiai vedantis spektaklių analizės paskaitas. Dar – vokietis Thomas, tikras modernaus teatro žinovas. Ir Steve‘as Tilleris – griežtas, bet labai talentingas režisierius, išradingai padedantis teatro teoriją pažinti per praktinius užsiėmimus. Kiekvienas reklamuojantis savo dievukus, nuolat diskutuojantis tarpusavyje ir dūkstantis. Tačiau po kiekvienos paskaitos paliekantys daugiau klausimų nei atsakymų...
Pasiilgau savo teatro dulkių.
Su meile,
Ieva
