 |
| Suzanne Osten, vaikų teatro reformatorė |
Švedijos teatro mėnuo
Vis dėlto vis daugiau teatro kūrėjų ima suvokti, kad nėra temų, kuriomis negalima būtų diskutuoti su vaiku, ir kad vaikystė iš tiesų yra „minų laukas“, kuriame teatras vaikui gali padėti susivokti ir lavinti jo gebėjimus bei emocinį savarankiškumą. Žinoma, čia iš karto reikia pabrėžti, kad, ieškodami naujų kelių į vaikų širdis, jie nepamiršta pačios teatrinės kalbos ir naujų formų paieškos. Tony Grahamas, vieno aktyviausiai naują teatrą vaikams kuriančių Londono teatrų vadovas, sako, kad jau seniai laikas „imtis realių, neatidėliotinų, gal net gąsdinančių temų bei naujos, dar nematytos teatrinės estetikos“. Būtent jo vadovaujamas „Unicorn Theatre“ (Vienaragio teatras) buvo vienas didžiausių neseniai praūžusio grandiozinio festivalio „Mažos kojos eina toli“ (Small Feet Go Far) centrų.
Kelias savaites didžiuosiuose Londono teatruose vyko teatralizuoti specialiai festivaliui išverstų pjesių skaitymai, pristatyti šešių ryškiausių Švedijos teatrų dramos ir šokio spektakliai, o visą teatro bloką kuravo vaikų teatro reformatorė, didžiausio Švedijos vaikų teatro „Unga Klara“ įkūrėja Suzanne Osten. Šiuolaikinės Švedijos vaikų literatūros autoriai kalbėjo apie savo knygas ir patirtis. Nacionalinis kino teatras kvietė į „švedukų“ mėgstamus filmus, rengė šeimos kino seminarus ir interaktyvias paskaitas. Įvyko trys atviros diskusijos, kurių metu vaikų teatro profesionalai kalbėjo apie vaiko psichologiją ir vystymąsi, tabu bei nacionalinę vaikų ugdymo politiką.
Festivalio metu dar labiau išsikristalizavo didžiausios britų vaikų kultūros opos, buvo paliestos „neliečiamos“ temos, ir išryškėjo didžiulis poreikis kalbėtis... Visgi didesnio žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio brangus ir tikrai pasiutusiai geras renginys nesulaukė. Nors ir teatralizuoti pjesių skaitymai, ir susitikimai su autoriais, ir kino seminarai buvo nemokami, o spektaklių ar filmų bilietų kainos negąsdino, pagrindiniais renginio žiūrovais ir dalyviais tapo... suaugusieji. Gaila, kad tik kelios dešimtys Londono vaikų pamatė tai, apie ką svajoja kitokiu vaikų teatru tikintys britai. Kita vertus, apie vaikų teatrą šiandien būtina kalbėtis būtent su savo baimes ir isterijas į savo atžalas infiltruojančiais „dideliais“ žmonėmis.
Kiek skausmo gali patirtis vaikas?
Ir jau tris dešimtmečius socialiai aktyvaus Švedijos vaikų teatro kūrėjus, ir dar tik bandančius naujai kalbėti britus jaudina ribos vaikų teatre klausimas. Aktyviai po spektaklių vykusiuose pokalbiuose ir organizatorių rengiamose diskusijose dalyvavusi Suzanne Osten prisimena, kad 1975 metais, kai Švedijoje pirmą kartą buvo parodytas spektaklis „Medėjos vaikai“, ji susilaukė žiaurios kritikos ir įgijo nemažai priešų. Maža to – spektaklio kūrėjai net nesitikėjo, kad kelius į teatrą vaikams užkirs ne sudėtinga pjesės tematika, o atviro gyvenimo scenoje išsigandę tėvai ir mokytojai. Tačiau Suzanne Osten pripažįsta, kad visame pasaulyje šiandien statoma pjesė (nors jos iki šiol neįsileidžia JAV) tuo metu buvo sąmoningai mestas iššūkis suaugusiems, iš kurių buvo reikalaujama pripažinti, kad vaikai taip pat turi savo mažas bei dideles tragedijas, ir nusikaltimas yra neleisti jiems jų „išjausti“.
 |
| Suzanne Osten: „Nusikaltimas yra vaikams neleisti „išjausti“ savų tragedijų”. |
|
|
| Už „Medėjos vaikus“ ji susilaukė žiaurios kritikos |
Teatralizuotas „Medėjos vaikų“ skaitymas įvyko ir festivalio Londone metu. Pjesėje vaikų akimis stebima Euripido išdavystės, žmogžudystės ir vaikžudystės istorija. Ne, Suzanne Osten adaptuota istorija nesibaigia nei tragiškai, nei žiauriai. Patys vaikai, nepakėlę tėvų skyrybų metu tarp jų tvyrančios įtampos (ne smurto) ir jų egoizmo, pareikalauja sprendimo: „Nustokite kovoti, tiesiog nuspręskite“. Pjesė kelia esminius šių dienų teatro vaikams klausimus: kiek skausmo gali pakelti vaikas ir kas nustato jo kiekį teatre? Koks šių dienų vaiko įvaizdis? Kuo „suaugusiųjų tiesa“ skiriasi nuo „vaikų tiesos“ ir ar apskritai jos egzistuoja?
Pjesė pabrėžia sąžiningo sprendimo, o ne laimingos pabaigos svarbą. Atvirumas padeda vaikams suvokti visų priimamų sprendimų pasekmes, kurios neišvengiamos kiekviename žmogaus žingsnyje. Pjesė nėra nei gąsdinanti, nei teisianti savo realumu. Joje daug ironijos ir vaikų akimis stebimo suaugusiųjų veiksmų absurdo. Po pjesės skaitymo vykusioje diskusijoje apie vaiko psichologiją ir jo raidą švedų dramaturgė, rašytoja, režiesierė ir dėstytoja kalbėjo, kad visus vaikus, nesvarbu, kokioje šalyje jie gyvena, jungia tas pats nerimas ir tos pačios svajonės. Gyvenimo dramų metu jie išgyvena nesuskaičiuojamą kiekį skausmo, tačiau didesnę sumaištį jiems kelia ne tiesa, o tyla. Jiems visiems svarbi šeima, draugai ir gyvūnėliai. Juos visus jaudina išsiskyrimas, artimųjų sveikata ir... šlovė. Ji pabrėžia, kad būtent šlovę šiais laikais vaikai tapatina su galia, galimybe turėti ir spręsti.
Dinamiška, žaisminga, bet socialiai jautri pjesė „Medėjos vaikai“ buvo tik apšilimas prieš kitą britų žiūrovo išbandymą. Pagal autobiografinę Suzanne Osten knygą pastatytas ir jos pačios režisuotas spektaklis „Mergaitė, mama ir šiukšlės“ (The Girl, the Mother and the Rubbish) aštuonerių metų mergaitės akimis rodo jos gyvenimą su periodiškai psichinės ligos kankinama mama. 1998 metais pastatytas vaikams nuo septynerių metų skirtas spektaklis kalba apie tai, kad mes negalime pasirinkti savo šeimos. Atsargiai ruoštą ir preciziška kiekvieno meninio sprendimo analize pasižymintį socialinį projektą primenantis spektaklis stilizuota ir netgi animacine vaidyba kuria diena iš dienos demonų Polterio ir Geisto kankinamos mamos ir su ja įstrigusios Ti kasdienybę. Apiplyšusi ir šiukšles rūšiuojanti mama, uždaras jų gyvenimas ir žmogiškos šilumos trūkumas tampa klaustrofobine erdve, kurioje mergaitė kuria savo pasaulį, žaidžia su šiukšlėmis ir tiesiog svajoja apie švarius drabužius. Mergaitė įsįgyvena mamos pasaulyje, jos permainingos nuotaikos, nelogiški sprendimai (demonams reikalaujant, Ti šlapinasi į mažus stiklainėlius) tampa savaime suprantamais gyvenimo elementais. Vis dėlto susidūrimas su kitokia – kaimynų, mokyklos – tikrove mergaitę priverčia gėdytis savęs ir savo motinos. Jos abi gyvena vidinius gyvenimus, kurie vienai jų yra ligos diktuojamas pragaras, o kitai – vienintelis pabėgimas.
Tobulai sukonstruotas spektaklis – paslėpta žinutė tiems, kurie yra kasdien priversti gyventi su psichine tėvų liga. Tačiau užkoduota taip, kad ją, skirtingai sau prisitaikydamas, gali pagauti kiekvienas. Šis spektaklis – modernus ritualas, kurio metu apsivaloma ir susitaikoma su savo demonais. Ne, spektaklio pabaigoje mama nepasveiksta, o mergaitė staiga neišvaduojama netikėtai sugrįžusio tėčio. Savo vaikystės dramos nepabijojusi Suzanne Osten tiesiog apvalo visus nuo bendros ir asmeninės gėdos.
 |
| „Mergaitė, mama ir šiukšlės“ |
Po stipriai emociškai supurtančio spektaklio mamos dar ilgai nejuda iš vietos, o vaikai drąsiai kariasi į sceną, kalbasi su aktoriais ir apžiūrinėja butaforiją. Iki šiol vaikais nepasitikinčius Suzanne Osten nuramina, kad per visą savo karjerą ji dar nėra sutikusi vaiko, kuris nesuprastų, kad tai, ką matė scenoje, nėra jo gyvenimas. Tačiau pažinimas ir galimybė per saugų atstumą dalyvauti situacijose, kuriose jie vieną dieną gali atsidurti, jiems suteikia drąsos ir naujų gebėjimų. Tiesa, po tokio spektaklio daugeliui mokytojų Švedijoje prireikė specialiai kartu su trupe dirbusio pedagogo, kuris padėtų išanalizuoti matytą medžiagą. Vaiko emocinių ir socialinių gebėjimų lavinime šiuo metu neužtenka tik teatro. Reikia, kad bendravimas su mokytojais bei tėvais neišnyktų ir už jo ribų.
Tabu vaikų teatre
Įdomiausiu konferencinės festivalio dalies akcentu tapo atviras šeštadienio popietės pokalbis „Tabu vaikų teatre“, kuriame dalyvavo labai skirtingas patirtis turintys teatro vaikams kūrėjai. Ir Philipas Pullmanas, vienas aktyviausių vaikiškos literatūros autorių Didžiojoje Britanijoje, ir jau minėta Suzanne Osten, ir Mozambiko vaikų teatro įkūrėjas švedas Henningas Mankellis vieninteliu tabu šių dienų vaikų teatre vadina tiesą. Būtent tiesa, jų visų teigimu, skirtingomis formomis slepiama ir dangstoma bandant apsaugoti vaikus nuo pasaulio, kuriame jie kasdien gyvena (juk mes leidžiame vaikams gyventi su psichiškai nesveikomis motinomis, bet niekada gyvenime nedrįstume savojo nusivesti į spektaklį tokia tema).
Nors vaikui be galo svarbu kiekviename žingsnyje aptikti melą ir identifikuoti tiesą, suaugusiųjų galia spręsti, kas yra tinkama vaikui, o kas jį žaloja, kartais tampa dvigubų standartų valdoma isterija. Paradoksalu, bet neliečiamos temos, kurių nevalia painioti su moralės normomis, dažniausiai nieko bendro neturi su egzistencinėmis žmonių baimėmis. Be mirties, kurios, tiesa, labiau baiminamasi nei labiausiai vaikų psichiką žalojančio „aktyvuoto“ seksualumo, nutylimos temos dažniausiai yra paprasčiausios socialinės problemos, kurias, žinoma, sukuria suaugusiųjų visuomenė.
Tiesa, disponavimo tabu paradoksalumas į visuomenę ateina kartu su dviguba tabu kilme. Juk visose visuomenėse neliečiama yra arba tai, kas šventa, arba tai, kas purvina. Taigi kalbant apie tabu visą laiką reikia nustatyti, iš kur jis ateina. Niekas neginčyja, kad tai didelį psichologinį svorį nešantis iš kartos į kartą perduodamas socialinis ir kultūrinis reiškinys, kurio negalima atsisakyti kaip seno baldo. Jis niekada netrukdo, o gal net padeda bet kuriam menininkui. Dar daugiau, šių dienų Londone vaikų teatrą kuriantys žmonės turi suvokti tai, kad vaikiškasis žiūrovas čia labai unikalus. Jis ateina iš skirtingų šeimų ir atsineša skirtingas kultūrines patirtis. Ir tai, kas yra kasdieniška vienam, kitam gali būti tabu. Teatras plačiąja prasme visą laiką judino tuos, neliečiamus, visuomenės klodus, bet pasiruošusieji drąsiai laužyti nusistovėjusias normas, pirmiausia turi jas sau įsivardinti. Ar mano tabu toks pat, kaip tavo? Juk neegzituoja human universalis...
Taigi „neliečiamosios temos“ tampa bene jautriausia šių dienų teatro vaikams vieta. Aišku tik viena, kad tabu reikia ne laužyti, ne atsisakyti, o kalbėti apie juos. Teatras vaikams turi padėti įgyti tam tikrus socialinius ir emocinius įrankius, su kuriais jie galėtų drąsiau eiti per pasaulį.
Keli pastebėjimai
 |
| „Babydrama”. Nuotraukos iš www.stadsteatern.stockholm.se |
Ilgai mąsčiau, nuo ko pradėti šiuos du laiškus. Nuo festivalio aprašymo, nuo spektaklių pristatymo, nuo britiško teatro vaikams istorijos ar nuo asmeninių impresijų. Parašiau taip, kaip parašiau. Nujausdama, koks ilgas kelias dar laukia tų, kurie vieną dieną pasiryš (jeigu pasiryš) ieškoti kitos teatrinės kalbos vaikams. Kelis dešimtmečius profesionaliai, analitiškai ir nuoširdžiai savo vaikams dirbantys švedai jau kalba apie ribą. Britai tik bando pasiekti savo auditoriją, o lietuviai dar nebando nieko. O gal ir nebandys. Juk Suzanne Osten prieš keletą metų seminaruose lietuviško vaikų teatro kūrėjams pristatė savo viziją ir filosofiją. Niekas nepasikeitė. Matyt, dar ne laikas. Tuo labiau, kad, remiantis britiška patirtimi, naujam, su suaugusiaisias kovojančiam teatrui, yra būtinas valstybės palaikymas. O čia jau kita istorija... Nieko neteigiu ir nieko neneigiu. Viskas įvyksta tada, kada turi įvykti. Tačiau teatro jėgą ir būtinumą parodo paskutinis Suzanne Osten teatrinis eksperimentas – su vaikų psichologijos profesionalais sukurtas pusantros valandos (!) trunkantis spektaklis „Babydrama“ , skirtas kūdikiams nuo 6 iki 12 mėnesių. Įrašai iš Stokholme pastatyto spektaklio pribloškia – kaip užhipnotizuoti dar vaikščioti nemokantys kūdikiai stebi scenoje jų akimis matomą gimimo procesą. Daug juoko, išgrynintų emocijų, sceninio judesio, muzikos, draugiškų kaukių vaikams sukuria ritualinę trauką. Pusę spektaklio laiko vis „tikrinęsi“ mamų reakcijas, kūdikiai staiga ima ropoti į sceną, savo kalba šnekinti aktorius ir toliau dalyvauja procese.
Nė vienas iš naujo teatro vaikams entuziastų nesiruošia scenos paversti naujuoju pedagogu, kalbančiu, kad tai, ką jūs dabar pamatysite, padės jums ateityje, o gal net šiandien. Niekas neužmiršta juoko ir žaidimų, ir, kaip visada, bando užburti senu geru „Vieną kartą....“
Nuorodos:
www.sweden.se/templates/cs/Article____15531.aspx
