Linos Galrito nuotrauka |
Taigi išvažiuoju. Pirmą kartą tokiam ilgam laikui. Penkis mėnesius studijuosiu meno vadybą Helsinkyje. Lietuvoje studijuojamą teatro vadybą teks pakeisti į kiek platesnes sferas.
Raudonas lagaminas vos vos užsidaro. Ir jame visai ne drabužiai. Ir ne kosmetika. Kad ir kaip sunku pačiai tuo patikėti. Ten antklodė, patalynės komplektas ir puodas košei virti. Visus tuščius tarpus užkaišiojau drabužiais, batais ir šampūno bei dušo želė buteliukais.
Stipendija – 500 eurų, pusė jų skirta kambario bendrabutyje nuomai. Beveik pusei metų iškeičiu savo erdvųjį kambarį į 10 kvadratinių metrų bendrame penkių kambarių bute su dušu ir virtuve. Informaciniame laiške primygtinai prašoma atsivežti antklodes, patalynę, indus.
Viską sąžiningai vežu. Net jokio „Suktinio“ suomiams neimu – netelpa. Bagažo svorio limitas – 20 kg. Mane praleidžia su 21,4 kg. Kolegai tenka sumokėti maždaug 30 eurų už šešių kilogramų viršsvorį (patalynė!).
Staigmena, kurią buvo galima įtarti – atvykę, kambariuose radome ir antklodes, ir pagalves. Suomija studentais rūpinasi. Tik neišsiduoda. O patalynės komplektą parduotuvėje „Ikea“ galima nusipirkti už 15 eurų.
Oro uostas nemažas, bet pustuštis ir čia neįtikėtinai tylu. Sausio vidurys, bet nėra taip šalta kaip bijojome. Greitai atpažinome raudonplaukę Jenni, kuri nuo šios akimirkos mus globos. Jenni mokosi ten pat, kur studijuosime ir mes – Helsinki Polytechnic Stadia, kultūros ir paslaugų fakultete.
„Polytechnic“ nuo universiteto skiriasi tuo, kad čia daugiau praktikos. Stadia studentai būtent tai įvardina kaip didžiausią šios mokyklos privalumą: „Mes ne tik sėdim ir klausom, mes darom“. Kita vertybė – dėstytojų rotacija. Čia nuolat keičiasi dėstytojai. Ne teoretikai, bet praktikai – savo srities profesionalai.
Mokykla. Suomijos peizažas. |
Pirmąją dieną apžiūrime mokyklą (čia įprastas šis terminas). Kultūros ir paslaugų fakultetas įsikūręs buvusiame tekstilės fabrike, kuris 2000-aisiais buvo renovuotas ir pritaikytas specialiai mokyklai. Interjeras – jaukus industrinis, erdves išplečia veidrodžiai, pralinksmina šmaikščios detalės – karuselės arkliukas prie administracijos durų.
Čia yra teatro salė, televizijos ir radijo studijos su visa reikalinga technika, montažinės, dekoracijų gamybai skirtos patalpos, kompiuterių salė, kavinė (joje visada galima gauti ir vegetariškų patiekalų). Į auditorijas patenkama su specialiu žetonu – raktu, kurį turi visi studentai. O tualetuose visada yra tualetinio popieriaus!
Po ekskursijos dėstytojai pristato savo dėstomus dalykus, programą, tikslus. Iš penkių puslapių sąrašo išsirenkame dalykus, kuriuos studijuosime.
Mano pasirinkimas – TV žurnalo programos kūrimas, kultūros vadyba, marketingas ir komunikacija, finansai ir kreditas, suomių kalba ir kultūra, radijo programos kūrimas, profesionali anglų kalba. Pasirinkti dalykai – artimiausi tam, ką studijuoju Lietuvoje – teatro vadybai.
Šiek tiek nusivylėm – Stadia per daug dėmesio teatrui neskiria, patys studentai labiausiai domisi televizija ir muzikos prodiusavimu. Teatrą teks „kombinuotis“ patiems. Bet tai jau kita stadija.
Pasirinktų dalykų sąrašas negalutinis, jį leidžiama keisti, jei matai, kad kažko nespėji ar atvirkščiai – nori dar. O dar tikrai norisi. Kad spėčiau pavalgyti, miegoti ir šiaip gyventi, paaukoju tapybą, grafinį dizainą, meninio filmo kūrimą, kažką pavadinimu „Multimedia projektas“, seminarą „Nuo idėjos iki galutinio produkto“, literatūrą.
Pirmoji paskaita – TV žurnalo programa. Dėstytojas – britas Eddy Hawkinsas, daugiau nei dešimtmetį gyvenantis Suomijoje. Eddy – radijo ir televizijos reporteris, dirbęs BBC, didžiausioje Suomijos televizijoje YLE, kompiuterių specialistas. Didžiausia dalis jo reportažų – iš „karštųjų“ taškų – karo zonų.
Kavinė su vegetariškais patiekalais. Autorės nuotraukos |
Kursas truks pusantro mėnesio kasdien nuo 9 valandos ryto iki 16 valandos vakaro. Dar vienas skirtumas nuo lietuviškos sistemos – Stadia mokykloje studentai pasirenka vieną kursą, kuriam skirs visą dėmesį. Toks kursas dažniausiai trunka mėnesį-du, o jo rezultatas – TV laida, trumpas dokumentinis arba vaidybinis filmas (nuo 3 iki 30 minučių). Kursui pasibaigus, studentai pradeda kažką naujo.
Grįžę iš mokyklos prisipažįstame vieni kitiems, kad TV žurnalo programą pasirinkom ne tiek dėl paties kurso, kiek dėl Eddy, labai charizmatiškos ir įdomios asmenybės. Viskas, ką jis pasakoja – iš patirties, pavyzdžiai – jo paties reportažai. Eddy kalba daug ir įdomiai, susidaro įspūdis, kad jis žino jei ne viską, tai beveik viską apie bet ką. Jam negaila dalintis savo patirtimi, profesinėmis paslaptimis ir gudrybėmis. Per vieną paskaitą jis mus moko net šiek tiek „hakeriškų“ triukų, o per pertrauką pasakoja apie savo genealoginį medį, siekiantį Julijaus Cezario laikus.
Į vieną paskaitą Eddy pakvietė garsų amerikiečių dokumentininką Joe Davidową. Jis kuria mažo biudžeto dokumentinius filmus kinui ir televizijai, kuria muziką. Žiūrėjome vieną iš jo pirmųjų filmų apie Niujorką ir vieną vėliausių – apie AIDS. Joe pasakojo, kaip kūrė abu filmus, kaip skyrėsi sąlygos tada ir dabar, „instruktavo“, kaip atlikti tyrimą, daryti interviu, redaguoti medžiagą... Po paskaitos su portugale Lina pasilikom ir padėkojom Joe už įdomią paskaitą. Stebėjomės, kad suomių studentai spruko iš auditorijos vos laikrodžio rodyklė atsidūrė ties 16 valanda. Gal jie turi kokią studentų profsąjungą ir saugo savo teises – nė minutės daugiau nei nurodyta tvarkaraštyje?
TV žurnalo kursas susideda iš dviejų dalių – Eddy paskaitų ir „Self production planning“ – savo laidos kūrimo. Procesas prasideda brainstormingu: siūlome įvairias idėjas – nuo rimto pokalbių šou ( „More than serious talk show“) iki eksperimentinių laidų („Fucked up morning programm“). Sudarome grupes ir gludiname mintis, kuriame koncepcijas, pasiskirstome vaidmenimis – režisierius, reporteris, prodiuseris, operatorius... Procesui vadovauja dėstytoja Ria Karhila, kuri jau daug metų kuria laidas įvairioms Suomijos televizijoms.
Šviesiaplaukė Ria – gyvas mito apie niūrius ir uždarus suomius paneigimas. Per paskaitas ji sėdi ant stalo, šūkčioja, jei susižavi kokia idėja, nuolat juokauja ir šaiposi iš savo anglų kalbos, su studentais bendrauja kaip su draugais – pasisveikindama ir atsisveikindama apkabina ir pabučiuoja.
Išgirdę, kad Ria savo namuose organizuoja vakarėlį savo studentams, apstulbome, o vėliau visiems išdidžiai gyrėmės, kad eisim į vakarėlį PAS DĖSTYTOJĄ. Kiti irgi stebėjosi.
Vakarėlis numatytas nuo 18 iki 23 valandos vakaro. Nukankame apie devintą – gaminome portugališką desertą pavadinimu „Šokoladinis saliami“, kažką panašaus į tinginį. Lietuviškas obuolių pyragas pagamintas jau prieš dieną. Bet ką padarysi su portugalais, atrodo, vėluoti – jų tautos bruožas...
Nedideliame dviejų aukštų mediniame dėstytojos namelyje, tokių pačių namelių rajone, seniai visi susirinkę. Sėdi ant grindų, ragauja savo suneštus patiekalus, geria alų ir bendrauja. Ria prašo jaustis kaip namie ir neduoti jos šuniukui nieko saldaus. Užsibūname iki vidurnakčio, o tada linksmi, jau be dėstytojų, traukiam į centrą. Trumpai tariant – „susicementavom“.
Iki kitų laiškų!