Ramunė Sakalauskaitė
Maskva nuščiuvusi nuo Rimo Tumino. Sekmadienį, pasibaigus premjerai, skirtai Eugenijaus Vachtangovo teatro devyniasdešimtmečiui, publika kelias minutes stovėjo ir plojo. Tiksliau, tai buvo ovacijų lavina, kurią sukėlė ne eilinė publika, o Lietuvai pažįstamas Rusijos kino ir teatro žiedas. Norėdama jį išvardinti, turėčiau tam skirti kelis lapus.
Didžiajame teatre, po didžiojo remonto, rodoma pirmoji premjera - opera „Ruslanas ir Liudmila". Bilietai čia kainuoja tiek daug, jog gimė posakis „Parduok bilietą nusipirk bilietą į Didįjį".
Tačiau auksu išdabinta salė akį traukė labiau nei beskonybė scenoje. Jausmas toks, tarsi dalyvautum revoliucijos krečiamoje šalyje. Publika, kurioje buvo ir sabalais bei deimantais pasipuošusios ponios, ir dzinsuoti studentai, be perstojo šūkavo „gėda", „šalin nuo scenos".
Šokiravimas, kurį pasirinko M. Glinkos operos režisierius Dimitrijus Černiakovas, nepasiteisino. Todėl dažnas dūsavo, snūduriavo, demonstratyviai žvilgčiojo į laikrodį, kad greičiau sulauktų pertraukos.
Tuo tarpu sekmadienį tikro meno elito dėmesį prikausčiusi Vachtangovo teatro scena alsavo pagarba tradicijoms, rafinuotu skoniu ir aukštu meniniu lygiu. „Tai aukščiausios prabos teatras, kuriuo būtų didžiavęsis jo steigėjas Vachtangovas, - choru tvirtino Maskvos meno ekspertai. - R. Tuminas mums parodė, kaip toli gali nužengti fantazija, kiek mene slypi prasmių, simbolių ir metaforų. Atrodo, tarsi pats Vachtangovas būtų jį atsiuntęs".
„Rusijoje įprasta, kad per teatrų jubiliejus pirmojoje salės eilėje sėdi sunkiai judantys veteranai, už jų - vyresnioji karta ir paskutinėje eilėje - jaunimėlis. Tai, ką padarė R. Tuminas, yra genialu", - dalijosi įspūdžiais aktoriai.
Spektaklyje „Prieplauka" vaidina ir 95-eriu Galina Konovalova, ir jaunutė Jevgenija Kregždė. Spektaklyje suklijuotos žymiausių spektaklių ištrauktos, pagrindiniai vaidmenys, kurių tiek, kiek rankų pirštų, patikėtos Lietuvai pažįstamoms Rusijos kino ir teatro legendoms - Etušui, Jakovlevui, Lanavojui.
Spektaklyje „Prieplauka" vaidina kone visa teatro trupė, per aštuoniasdešimt aktorių.
Šiandieniniam Lietuvos žiūrovui iš serialų pažįstamos Rusijos kino žvaigždės vaidina mažučius vaidmenis. „Nors scenoje tik stovime, ir tik kelias minutes, jaudinamės ir ruošiamės tarsi pagrindiniam vaidmeniui", - pasakojo dažnam jaunosios kartos lietuviui pažįstamas Vladimiras Vdovičenkovas.
R. Tuminas subūrė teatrą lyg kumštį, į repeticijas skubama tarsi į šventę.
Atpažįstamą R. Tumino braižą „Prieplaukoje" paryškino subtili Adomo Jacovskio scenografija ir neįtikėta Fausto Latėno muzika. Nenuostabu, kad salė spektaklį žiūrėjo sulaikiusi kvapą, vienam kitam skuostu nuriedėjo ašara.
Garbingo amžiaus sulaukusios Rusijoje žvaigždės retai kada pasirodo scenoje. O čia jos atliko pagrindinius vaidmenis, sujungė Vachtangovo teatro pradžios ir šių dienų spektaklius, yra neįkainojamos vertės. Žiūrėdamas, kaip scenoje vaidina Vladimiras Etušas, Jurijus Jakovlevas, prisimeni geriausią Rusijos kino ir teatro mokyklą, kurią dažnas lietuvis prisimena iš kinų „Kaukazo belaisvė", „Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją", „Likimo ironija arba po pirties".
Tai ištisa kino ir teatro epocha, senieji kino grandai žvilga kaip ištrauktas šeimos sidabras.
R. Tuminas ne tik grąžino teatrą į populiariausių sąrašą, bet ir sulipdė sudetingą kolektyvą. Tie, kas labiausiai priešinosi jo, „atėjūno" atėjimui į Vachtangovo teatrą, tapo didžiausiais jo rėmėjais. Apie teatro repertuarą dabar gali diskutuoti ir su rūbininkėmis, ir vairuotojais, ir grimuotojomis. Jos žino visą aibę lietuviškų teatro didvyrių - Miltinį, Nekrošių, Tuminą.
„Išeiname lyg iš šventovės - pripildyti gerumo, išminties, pagarbos tradicijoms, ir, kas svarbiausia, tikrojo meno, - įspūdžiais dalijosi žiūrovai. Suvokiame, kad galbūt kai kurių aktorių nebematysime, tai tarsi atsisveikinimas su jais, jų gulbės giesmė".
F. Latėno muzika šiemet apdovanota garsiausia Rusijoje Stanislavskio premija. Apie ją, kaip ir apie Maskvą nustebinusią R. Tumino premjerą, Lietuvoje žino nedaugelis.
Lietuvoje svarbiau skęsti kasdienėse smulkmenose nei džiaugtis Lietuvos režisieriaus, kuris vadinamas pasaulio lygio menininku, sėkme. Bet ar tikrai būtina išvykti iš Lietuvos, kad būtum įvertintas ir pripažintas gimtinėje? Kodėl nemokame džiaugtis tautiečių menininkų sėkme?
Sekmadienį visa Maskva atsigręžė į Lietuvą, tačiau čia nebuvo nei Lietuvos amabasadoriaus Rusijoje, nei kultūros atašė. Jie tiesiog nepaskirti... Vidaus rietenos užgožia užsienio politiką. Ačiū Dievui, kad kultūros ministro vizitas sutapo su Maskvoje įvykusiu sutarties pasirašymu.
Menas, galintis būti aukso valiuta, Lietuvoje kažkodėl nukišamas ant tolimiausios lentynos. Ar ilgai busime tokie trumparegiai?
