„Visą laiką leisdama žmonių, kuriančių vaikams, kompanijoje, pradėjau tikėti, kad pasaulis yra gražus ir teisingas“, - padarė išvadą Karolina Žernytė, Pojūčių teatro režisierė, grįžusi iš Keiptauno. Karolina kartu su Violeta Podolskaite, Lietuvos „Asitežo“ prezidente ir su Dalia Mikoliūnaite, „Teatriuko“ aktore ir vadybininke, dalyvavo 19-ajame ASSITEJ pasauliniame kongrese ir spektaklių vaikams festivalyje, vykusiame Pietų Afrikos Respublikoje. Karolina Žernytė ten vedė kūrybines dirbtuves ir dirbo savanore, Dalia Mikoliūnaitė aktyviai dalyvavo kongreso posėdžiuose, kūrybinėse laboratorijose, abi kartu Villiersdorp miestelyje surengė teatro dirbtuves lietuvių šeimoms ir vietos bendruomenei. Kaip sako Dalia, „po 3 metų skrisim į Tokiją, ir būtų gerai daugiau lietuvių paraginti pradėti taupyti, nes verta! Kiekvienas kas domisi teatru, edukacija, integracija, mokymais, tobulėjimu, kontaktais, viskuo, kas susiję su teatru, menu vaikams ir jaunimui, gali dalyvauti kongresuose ir festivaliuose. Aišku, reikia susirasti finansavimą, kainuoja ir dalyvavimo paketas (šiemet - 135 Eur.), ir kelionė, ir apgyvendinimas, viskas, bet labai verta“.
Karolina Žernytė ir Dalia Mikoliūnaitė atsakė į „Menų faktūros“ klausimus.
Kokių vilčių ir tikslų turėjote vykdamos?
Karolina: Didelių vilčių neturėjau, nelabai įsivaizdavau, kaip atrodys visas didelis renginys ir kaip į jį įsiliesiu. Oficialiai mane kvietė pravesti vienas kūrybines dirbtuves teatro profesionalams, bet, kadangi neturėjau finansų nakvynei ir bilietams į spektaklius, mane pakvietė tapti savanore ir padėti viso festivalio metu. Norėjau labiau pažinti tarptautinę teatro bendruomenę, sutikti bendraminčių, pasitikrinti, ar tai, ką darau, įdomu ir pasauliniu mastu.
Dalia: Daug metų „Teatriukas“ yra aktyvus teatro vaikams bendruomenės narys Lietuvoje, nuo 2005 m. stengiuosi sudalyvauti didžiuosiuose Pasaulinės teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos ASSITEJ, kuri vienija apie 80 šalių, kongresuose, kurie vyksta kas treji metai. Teko dalyvauti Montrealyje (Kanada, 2005), Kopenhagoje-Malmėje (Danija-Švedija, 2011), Varšuvoje (Lenkija, 2014). Trejus metus planavau ir taupiau kelionei į PAR, o renginys tikrai pranoko lūkesčius - labai stipru, kuomet susirenka žmonės iš viso pasaulio su savo patirtimis, kultūra, idėjomis, pozityviu nusiteikimu, noru pakeisti pasaulį, atrasti naujus meninės raiškos būdus, kalbant su šiuolaikiniais vaikais. Ir mes tikrai turime kuo pasidalinti - jaučiamės pilnateisiai kūrėjai, esame pasaulinės bendruomenės dalis - mes išgirsti, vertinami, palaikomi. Kartais Lietuvoje to trūksta.
Kas tai buvo? Spektaklių turgus? Posėdžiai? Idėjų generavimas?
Karolina: Radau įkvėpimo katilą. Cradle of creativity - kūrybiškumo lopšys - labai teisingas festivalio pavadinimas. Jau atidarymo metu išgirstos kalbos įkvėpė didžiuotis ir būti tokiais, kokie esame - keistais ir nepritampančiais dėl savo didelių idėjų, skirtų mažiems žmonėms - vaikams, neįgaliesiems, kūdikiams, paaugliams... Toks jausmas išliko visas dvi savaites - tai atvirumo idėjoms, žmonėms, vaikams aplinka. Posėdžiai, teikiantys realius pasikeitimus ir vykdantys pažangą, aštrių temų spektakliai, intensyvios oficialios ir neoficialios diskusijos. Kadangi važiavau kaip individuali kūrėja, neturėjau jokių prievolių bendrauti su vienais ar kitais žmonėmis, todėl sutikau tik tuos, kurie man įdomūs ir artimi. Pavyko pamatyti daugybę spektaklių ir sudalyvauti keliose kūrybinėse dirbtuvėse, diskusijose. Renginių kiekis toks gausus, kad visko pamatyti niekaip nebūtų įmanoma.
Dalia: Tai aktyvių, įvairiausio amžiaus ir patirčių asmenybių susitikimas. Susitikimas su kitomis kultūromis, su kitais požiūriais, su panašiais supratimais, su eksperimentais, su klausimais. Mums, aktyviems kūrėjams, tai galimybė dalintis, ieškoti atsakymų, rasti panašių sielų ateities projektams. Pietų Afrikos Respublika vis dar yra nepažinta, vis dar susiduria su daug kasdienio gyvenimo ir įvairiausių nelygybių iššūkiais, tačiau žiūri pirmyn. Kūrybiškumo lopšys ir humanizmo lopšys - tokie jausmai.
Kaip ten pritaikėte savo žinias, patirtis?
Dalia: Dalinausi patirtimi apie projektus ir veiklas, kurias vykdome Lietuvoje - daug dėmesio susilaukė mūsų tarptautinis festivalis „LABAS“ (organizuojamas su partneriais Acting up!, Airija) patiems mažiausiems. Lietuva yra tikrai įdomi ir daug kam dar neatrasta šalis - visi noriai dalijosi savo spektaklių aprašymais, pasiūlymais, išreiškė norą atvykti. „LABAS“ festivalis jau trejus metus buvo iš dalies remiamas Lietuvos Kultūros ministerijos ir Lietuvos kultūros tarybos bei įvairių ambasadų, kultūros centrų. Susidarė įspūdis, kad tokia palanki situacija kurti ir organizuoti tarptautinius renginius yra gan išskirtinė - daug šalių neturi specialių fondų, ar programų, skatinančių tokią veiklą. Aišku, labiau veikia kiti - mecenavimo, loterijų, aukcionų, labdaros - modeliai. Man, kaip kultūros vadybininkei tai buvo įdomu ir nauja, rūpėjo sužinoti,kaip tai pritaikoma praktiškai.
Karolina: Nuo pat pirmos dienos netikėtai patekau į savo “komforto zoną”. Teko kuruoti grupę aklųjų ir silpnaregių paauglių iš Limpopo provincijos, padėti dirbtuvių vedėjams pritaikyti savo programą. Vaikams viskas patiko, bet jie labiausiai norėjo vaidinti. Manęs tai nenustebino, juk daugelis spektaklių jiems nepritaikyti ir stebėti tikrai buvo sunku. Pirmą dieną jaudinausi dėl tvarkos, nes juk niekur nebuvo numatytas mokinių pasirodymas, bet paskui atsipalaidavau ir tiesiog suorganizavau jiems laiką ir vietą. Tai buvo nepakartojamas džiaugsmas, tikroji integracija. Likusiomis dienomis vedžiau pojūčių teatro dirbtuves Pietų Afrikos Respublikos moksleiviams ir kiek įmanoma padėjau organizatoriams. Pažinau viską iš vidaus, buvo labai įdomu, o organizatoriai liko nuoširdžiai dėkingi. Supratau, kad ten tereikia būti atviram - ir darbai, ir naudingos pažintys patys tave susiras, ir nesunkiai pritapsi.
Kas buvo vertingiausia?
Karolina: Bendra darbinga ir teigiama atmosfera, tikėjimas teatro galiomis, pozityvumas. Taip pat labai svarbi man buvo pažintis su IIAN - International Inclusive Arts Network - Tarptautiniu Įtraukiančio Meno tinklu. Tai gana nauja organizacija, vienijanti menininkus, kurių kūryba susijusi su neįgaliaisiais arba ypatingų poreikių vaikais, garbaus amžiaus žmonėmis, socialinės atskirties grupėmis ir t t. Jų idėja, kad menas turi būti prieinamas visiems, man yra artima ir natūraliai egzistuojanti mano kūryboje. Ketinu prisijungti prie šios bendruomenės su Pojūčių teatru ir apsvarstyti, ką galima šiomis temomis nuveikti mūsų šalyje.
Dalia: Super idėja - projektas Next generation („Kita karta“ arba „Būsima karta“). ASSITEJ skatina kuo daugiau jaunų nepriklausomų žmonių kurti, atrasti teatrą vaikams. Sukurta speciali programa Next generation, kuri neturi pastovaus finansavimo, tad Kongreso metu suorganizuotas aukcionas - įvairių šalių atstovai buvo raginami atvežti kažką specifinio iš savo šalies, o visi dalyviai galėjo įsigyti aukciono principu. Tarkim, Japonijos atstovai atvežė kimono, indai - knygą apie Indijos vaikų teatrą, estai - muzikos instrumentą. „Teatriukas“ nuvežė mūsų legendinio lėlininko Vitalijaus Mazūro lėlę - klouną (iškeliavo į Norvegiją), Lietuvos „Asitežas“ pristatė Saulės Degutytės kinetinę lėlę Laimą (kuri iškeliavo į Čilę) ir t.t. Aukcionas vyko visą vakarą, buvo daug gerų emocijų, azarto, draugiškos konkurencijos, kitų kultūrų pažinimo, o surinktos lėšos paskirtos projektui Next generation - jaunų studijuojančių žmonių iš viso pasaulio kelionių finansavimui! Turime pasimokyti generuoti idėjas, bendravimo formas ir naudingus sprendimus. Ne viskas turi būti patiekta „ant lėkštutės“, bet jei tiki idėja - rasi sprendimą, rasi finansinių išteklių.
Su kuo teko susitaikyti?
Karolina: Užtruko labai neilgai, bet teko susitaikyti su tuo, kad pats turi susiorganizuoti viską, jei nori, kad tavo užsiėmimas įvyktų. Ten tiesiog niekas dėl nieko nesijaudina. Nespėjam tai nespėjam, pamiršom, tai nebus. Kai tą supranti, nebeturi problemų. Ir išmoksti vaikščioti gatvėmis sparčiu žingsniu ir apsikabinusi daiktus. Pati retai jaučiausi nesaugiai, bet nenorėjau atkreipti dėmesio ir atrodyti kaip turistė.
Dalia: Kad pats turi ieškoti kontakto - tik taip būsi įdomus, pastebėtas, įtrauktas į veiklas. Reikia būti aktyviam. Nors Lietuvoje kartais aktyvumas painiojamas su agresyvumu (turiu ir tokią patirtį). Keiptaune dar kartą pasitvirtinau, kad aktyvumas yra teigiamas dalykas!
Ką iš to, ką ten matėte, verta daryti Lietuvoje?
Dalia: Lietuvos teatro vaikams ir jaunimo padangėje reiktų daugiau kaitos, daugiau dominti, įtraukti jaunų žmonių į teatro veiklas, sudaryti sąlygas savanoriavimui, vaikų, moksleivių, studentų dalyvavimui, išmesti iš galvos hierarchinius stereotipus. Būti gyviems ir laisviems - taip natūraliai susikurs ryšys su jaunąja karta. Burti tinklus. Esame Small size (kuriančių 0-6 m.vaikams) tinklo nariai, su šia idėja per festivalius „LABAS“ buriame Baltijos šalių teatralų, kuriančių patiems mažiausiems (kūdikiams, ropliukams, ikimokyklinukams) tinklą.
Karolina: Apsvarstyti neįgaliųjų galimybes dalyvauti teatriniame gyvenime. Žinau, kad yra nemažai kuriančių susivienijimų, bet kol kas jie gana uždari ir netgi neturi galimybės patekti į daugelį teatro pastatų su vežimėliais. Taip pat man paliko didelį įspūdį dokumentinio teatro gausa ir poveikis jauniems žmonėms. Paaugliams turėtų būti įdomios nuoširdžios išpažintys, atvirumas scenoje. Vienas spektaklis ypatingai sužavėjo paprastumu ir atlikimu - tai Johanesburge esančio Hillsbrow teatro projektas, kuriame paaugliai vaidina kartu su senoliais. Manau, mums skausmingai trūksta dialogo tarp kartų. Apskritai norėtųsi pasimokyti iš afrikiečių drąsos būti savimi, kurti tai, ką norisi, nesistengiant kiekviename žingsnyje stebinti ir būtinai sukurti šedevrą. Teatre jie daro tai, kas jiems natūralu - pasakoja apie savo skausmą, šoka ir dainuoja. Žiūrovui tai irgi artima, net jei nesupranti kalbos.
Ką dabar itin malonu atsiminti?
Karolina: Absoliučiai viską - nuo besišypsančių praeivių gatvėse iki aršių pokalbių neoficialiuose susitikimuose. Pačią šalį, jos gamtą. Pietų Afrikos lietuvius, kuriems esame labai dėkingos už rūpestį. Tiesą sakant, visą laiką leisdama žmonių, kuriančių vaikams, kompanijoje, pradėjau tikėti, kad pasaulis yra gražus ir teisingas. Bet, žinoma, toks susitikimas labiausiai reikalingas, kad, grįžusi į savo realybę ir susidurdama su sunkumais, jausčiau tą tarptautinį palaikymą.
Dalia: Malonu, kad ir PAR pavyko įgyvendinti ilgametę „Teatriuko“ misiją - kur bekeliautume, aplankyti su spektakliu ir ten gyvenančius lietuvius. Tad gegužės 26 d. kartu su Karolina surengėme pasirodymą-laboratoriją lietuvių šeimoms ir vietos bendruomenei Villiersdorp miestelyje! Dalyvavo apie 20 šeimų, lietuvių buvo dvi gausios šeimos, įvyko tikri kultūriniai mainai tarp Lietuvos ir Pietų Afrikos Respublikos.
Taip pat malonu prisiminti, kad pasaulinė ASSITEJ asociacija (su dabartine prezidente Yvette Hardie) skleidžia stiprias humanizmo ir tolerancijos idėjas: svarbus ir vertintinas kiekvienas žmogus kaip kurianti asmenybė. Dar labai džiaugiuosi, kad atgijęs Šiaurės ir Baltijos šalių tinklas (Nordic-Baltic), kuriame aktyviai dalyvaujame, surengė prisistatymą - po Kongreso pranešimų vaišinome visus ledais, dalinome kalendorius su Šiaurės ir Baltijos šalių festivalių datomis.
Kas finansavo jūsų kelionę? Kiek teko prisidėti pačioms?
Karolina: Kelionei ir vizai užteko pinigų iš individualios stipendijos, kurią man skyrė Lietuvos kultūros taryba, o apgyvendinimu pasirūpino Pietų Afrikos ASSITEJ ir Pietų Afrikos lietuviai.
Dalia: Aš dėkoju kolegoms - mano lėktuvo bilietą finansavo „Teatriukas“, taip pat buvau susitaupiusi asmeniškai šiai kelionei. Lietuvos ambasada Pietų Afrikos Respublikoje padėjo rūpintis viza, o Villiersdorp gyvenantys lietuviai - Emilijos Du Plessis šeima - pasirūpino mūsų nakvyne.
