Lapkričio 15 d. Varšuvos Naujajame teatre (Nowy teatr) numatyta Krystiano Lupos spektaklio pagal Franzo Kafkos „Procesą“ premjera. Režisierius jį pradėjo statyti Vroclave, Lenkų teatre (Teatr Polski), bet prieš metus nutraukė repeticijas, kai teatrą ištiko krizė, jo direktoriumi paskyrus Cezary Morawskį. Grįžimas prie „Proceso“ tapo įmanomas, kai pastatymui susijungė keturi Varšuvos teatrai (Naujasis, Powszechny, Studio, TR Warszawa) ir Anžė (Prancūzija) „Centre Dramatique national“, finansiškai spektaklį parėmė Varšuvos miestas ir penki prancūzų koprodiuseriai.
1943 m. gimęs Krystianas Lupa - viena svarbiausių šiuolaikinio lenkų teatro asmenybių. Jo specializacija - spektakliai austrų literatūros pagrindu. „Didvyrių aikštę“ pagal vieną mėgstamiausių savo autorių Thomą Bernhardą jis statė ir Nacionaliniame dramos teatre Vilniuje. Pateikiame režisieriaus interviu Witoldui Mrozekui, išspausdinto „Gazeta Wyborcza“, fragmentus.
Turime valdžią, kuri trypia teismus ir kuria fiktyvų teisingumą, tad statome Kafką. Ar tai nėra pernelyg paprasta?
Bijau nueiti pernelyg paviršutiniškų, bet beveik automatiškai kylančių panašumų keliu. Bet bijau ir pasielgti priešingai - neišnaudoti paslaptingos mūsų dabartinės tikrovės diagnozės, glūdinčios Kafkos kūrinyje.
Mąstome apie tai, kas yra už to keisto uzurpacinio teismo, kuris pasmerkia sulaikytą Jozefą K. mirti, nepranešęs kaltės ir jo nenuteisęs. Apie proceso logikos stoką, apie tamsią jėgą, susijusią su valdžios troškimu ir menkybe žmonių, kurie mūsų visuomenėje lemia individo gyvenimą ir mirtį. Apie visų tų, kurie nesugeba pateisinti jiems atitekusios valdžios, manipuliavimą teisingumu. Tokia yra kafkiškoji tikrovė, bet ir šiuolaikinė lenkiška. Beveik kiekviena diena atneša drastiškesnių pavyzdžių nei „Procese“...
Kaip tai?
Kartais man kyla įspūdis, kad Kafkos vizija tampa eufemizmu, palyginus ją su absurdo energija Lenkijoje. Spaudžiamas to absurdo per visas atostogas redagavau scenarijų, norėdamas atverti Kafkos apysaką turiniui iš šalies - iš lenkiškos tikrovės. Man atrodo, kad to negalima apeiti. Prieš dvejus metus, kai nusprendžiau statyti Kafką, situacija buvo kitokia, potenciali grėsmė - lervos stadijoje. Dabartinė situacija Lenkijoje perauga viską. Ši neįtikėtina melo pandemija - naujas reiškinys, bet kokio logiško, taisyklingo fair play griovimas išmuša mus iš vėžių. Tai elementarios prasmės devalvacija.
Turite galvoje tai, ką kalba valdžia?
Galima pažvelgti plačiau. Valdžios kalbėjimo būdas užlieja visą visuomenę. Kokia yra mentalinė dviejų visuomenės pusių situacija? Tai jau ne senamadiškas priešiškumas ir neapykanta, bet visiškas dialogo nebuvimas, nes sunaikinti bendri atramos taškai. Pokalbis ne tik baigiasi blogai, jis visai negali prasidėti. Pradedame kalbėtis ir pirmą minutę prieiname išvados, kad tai beprasmiška.
Tačiau dauguma tam visiškai abejinga. Jozefas K. taip pat iš pradžių mano, kad nevyksta nieko svarbaus.
Jozefui K. atrodo, kad kaltinimo procedūros beprasmiškumas automatiškai naikina proceso veiksmingumą. Viena vertus, šis inteligentų naivumas visada pasmerkia juos pralaimėti... Kita vertus, ieškodami priežasčių, iš kur kyla abejingumas, kai griaunama laisvė ir visuomenės etikos normos, aptinkame tamsiąją dalies visuomenės, nustumtos nuo pilietinio brendimo, apskritai, nuo bet kokio brendimo, sferą. Tai visuomenė frustracijų ir neteisybės pojūčio kokone. Jiems mūsų baimės atrodo abstrakčios ar net bjaurios. Dvasinės raidos poreikio, tolerancijos ir laisvės postulatai (jei apskritai atsiranda žiūros lauke) ten greičiau yra primestos pareigos, mokyklinės užduotys. Tikroji dvasinė erdvė yra frustracijos ir neteisybės religija, į kurią per plyšius skverbiasi katalikiškas Dievas, keršto ir atsako idėja, Smolensko „pasikėsinimas“ arba 500 zlotų išmoka kiekvienam vaikui. Jų mitas tiems žmonėms šimtąkart tikresnis už pilietinius rūpesčius ir baimes. Žmonės kvėpuoja sugedusiu oru, nes yra šilta. Jie nenori atverti langų laisvei, nes tada bus skersvėjis...
Oras, ko gero, gedo ir anksčiau.
Bet ne tokiu lygiu! Kritiškai vertinau partijos „Piliečių platforma“ valdymą, nes ji, pavyzdžiui, visiškai ignoravo kultūros klausimus. Tačiau ši partija kultūros taip neideologizavo, kaip kad dabar „Teisė ir teisingumas“...
Bet Bažnyčiai nusileisdavo.
Tačiau tai tilpo į priimtinas normas. Jaučiau, kad gyvenu šalyje, kurioje galiu šį tą pasakyti - kaip menininkas ar pilietis - ir tai turi prasmę. Dabar tai šalis, iš kurios reikia bėgti, ir ne todėl, kad kažkam dega žemė po kojomis ar kad neturi ko valgyti. Iš šios šalies reikia bėgti, nes gėda, nes gyvenimas čia neturi prasmės. Tai, ką kiekvienas pilietis galėtų sukurti šioje šalyje, atsidurs šiukšlių dėžėje. Neegzistuos.
Netikite šviečiamuoju darbu? (žurnalisto klausime nuskambėjęs „praca u podstaw“ - viena svarbiausių lenkų pozityvizmo sąvokų, naudota kovos su germanizacija ir rusifikacija laikais, kai inteligentai buvo skatinami švietėjišku darbu kelti pirmiausia lenkų valstiečių sąmoningumo lygį, - red. past.)
Ko gero, vis dėlto dar tikiu. Visuomenė po truputį bunda, ypač jauni žmonės - tai labai svarbu. Tačiau valdžia skuba viskuo pasinaudoti. Man atrodo, kad ji greitesnė. Kažkuriuo momentu žmonių energija ir valia priešintis gali būti sustabdytos būtent pojūčio, kad nedalyvaujama priežasties ir pasekmės procese. Tomas Bernhardas yra genialiai pasakęs, kad labai keista ir paslaptinga, kai žmogus, kuris visą gyvenimą kažką daro aistringai, kovoja, staiga liaujasi. Be jokių racionalių priežasčių.
Jums daug metų buvo lipdoma eskapisto etiketė...
Daug žmonių vartoja šį žodį norėdami apibūdinti tą, kuris nekalba jų kalba. Tą, kuris, pavyzdžiui, neužsiima politine kova, atitinkančia sezono madų dvasią. Niekad nebėgau nuo tikrovės, stengiausi ją stebėti, o šio stebėjimo vaisius mesti žiūrovams su visu man prieinamu radikalumu, nefalsifikuodamas ir nemanierizuodamas aštrumo, su kuriuo stebėjau šią tikrovę.
Ne vienerius metus Jūs daug kalbėjote apie austrų literatūrą - Bernhardą, Kubiną ar Brochą. Bet Kafka, didžiąją gyvenimo dalį buvęs Austrijos-Vengrijos imperijos gyventoju, visada likdavo pakraštyje.
Kafka man buvo stiprus trauminis jaunystės išgyvenimas. Vėliau prie jo negrįžau. Nemanau, kad tai literatūra, kurią galima skaityti be perstojo. Be to, egzistuoja prietaras, kad Kafkos neįmanoma gerai pastatyti. Kažkas tame yra. Dar nemačiau spektaklio, kuris užčiuoptų tą kafkišką paslaptį. Problemų turi net tie, kurie kaip skaitytojai puikiai supranta Kafką, pavyzdžiui, Jerzy Jarockis savo „Procese“ (pastatymas Krokuvos Senajame teatre 1973 m., - red. past.). Kažkuriuo momentu tikras Kafkos kūrinio grėsminingumas išnyksta. Lengva paversti jo naraciją banalia istorija. Tad dar ir todėl noriu pakeisti scenarijų, kuris gimė repetuojant Vroclave. Jis buvo beveik baigtas. Tačiau gal likimas norėjo, kad būtų sustabdytas „Proceso“ procesas? Ketinu išklausyti, ką kalba šis atsitiktinumas, ir nesugadinti šanso.
Ar dirbate su tais pačiais aktoriais kaip ir Vroclave?
Tik su jais. Buvo siūlymų ką nors įvesti. Bet negaliu to padaryti žmonėms, su kuriais pradėjau šį darbą. Jau Vroclave jaučiau, kad gimsta šešių valandų molochas. Paskui buvau priverstas atsisakyti keturių tos trupės aktorių...
Kodėl?
Kad neišplaučiau naracijos aštrumo, pajutau būtinybę ekstremaliai įsigilinti į vienus motyvus kitų kaina - tai negali būti pasyvi knygos iliustracija. Šiame procese pora personažų išnyko arba susitraukė. Jaučiu, kad kiekvienam aktoriui turiu suteikti buvimo „Procese“ prasmę, neduodu jiems epizodinių vaidmenų. Jei jau buvau priverstas redukuoti, tai dabar man negalima priimti kitų.
Dar neseniai atrodė, kad Morawskiui sunaikinus Lenkų teatrą Vroclave ir Markui Mikosui perėmus Krokuvos Senąjį teatrą, neturėsite Lenkijoje kur dirbti. Kaip jaučiatės grįžęs į Varšuvą?
Varšuvos vis dar nevaldo „Teisė ir teisingumas“. Jei valdytų, tokių teatrų kaip „Naujasis“, „Powszechny“ ar TR (Teatr Rozmaitości) likimas būtų nulemtas. Kaip jaučiuosi? Dar nežinau. Tai nauja situacija. Džiugu, kad prie projekto prisijungė prancūzų partneriai su rimtais finansiniais indėliais, tarp jų Odeono teatras Paryžiuje ir festivalis Briuselyje.
Parengė K. R.
