Zane Kreicberga
Šio straipsnio kontekste kritiniu mąstymu vadinsime menininko norą ir gebėjimą kritiškai apmąstyti naujausias aktualias politines ir socialines problemas ir reikšti abejones dėl vyraujančių ideologinių konstruktų.
Latvijos teatro kūrėjai savo spektakliuose gana retai tiesiogiai užsiima politinėmis problemomis. Tai tikriausiai galima paaiškinti nesąmoningu užsitęsusiu protestu prieš prievartinį meno ideologizavimą tarybiniais metais (lygiai dėl tos pačios priežasties Latvijoje nesivysto stipri kairioji arba postmarksistinė mintis). Posovietinėse šalyse Ezopo kalbos terminas dažnai vartojamas aptariant tarybinio laikotarpio teatrą: turima omenyje, kad kai kuriuose pastatymuose būta užslėptų reikšmių, tam tikro teksto „tarp eilučių", prieštaraujančio oficialiajai ideologijai ir puikiai suprantamo didžiajai daliai žiūrovų. Man atrodo, kad šis „metaforinės intencijos" požiūris, kai meno kūrinys netiesiogiai išsako užslėptą mintį per interpretaciją, vis dar tebėra aukštai vertinamas tiek žiūrovų, tiek teatro kritikų. Kai praėjusio šimtmečio 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių sandūrose senoji socialinė-politinė sistema žlugo, kartu sugriaudama ir senąją tarybinę ideologiją, teatras sutriko, nes lyg ir nebeliko jokių reikalavimų dėl to, ką kalbėti ir kaip kalbėti, ir (bent jau taip atrodė) nebeliko prieš ką protestuoti. Naujosios ideologijos pagrindiniai šaltiniai buvo du: 1) spartus neoliberalizmo rinkos ekonomikos vertybių, eksportuotų iš Vakarų, prigijimas ir 2) tautos valstybės[1] hegemonijos idėja. Pirmasis šaltinis, neoliberalizmo ideologija, Latvijos teatre nebuvo nei diskutuojama, nei svarstoma, išskyrus du naujus spektaklius: dramaturgo Janio Balodžio ir režisieriaus Valterio Silio „Marupytė" ir „Nacionalinis vystymosi planas", pastatytus Dirty Deal Teatro 2012 metais. Kita vertus, nepasakyčiau, kad neoliberalizmo ideologija būtų apskritai aptarinėjama Latvijos viešajame diskurse. Antrasis šaltinis, nacionalizmo tema, reiškiasi teatre, nes kultūrinės politikos požiūriu, teatras yra vienas iš kanalų, puoselėjančių tautinę tapatybę (t. y. etninės Latvijos tautinę tapatybę); kritinis mąstymas spektakliuose pasireiškia kaip nacionalinių mitų, sąvokų ir išankstinių nusistatymų pervertinimas ar kritika, taip pat įvairių nuomonių ir požiūrių pateikimas - kaip, pavyzdžiui, Alvio Hermano spektaklyje „Senelis" Naujajame Rygos teatre arba Valterio Silio „Legionieriuose" Gertrūdos gatvės teatre (Ģertrūdes ielas teātris).
Įdomu, kad šiuolaikinėje Latvijos dramaturgijoje beveik visiškai nesama kritinio mąstymo. Tie keli šiuolaikiniai spektakliai, kurie dabar rodomi scenose, tik įtvirtina nekaltą tradicinę nuomonę, kad menas privalo spręsti savo nuosavas menines problemas, žadinti emocinius potyrius individo lygmenyje ir kalbėti apie bendrąsias žmogiškąsias vertybes. Įdomia išimtimi tapo Aleksejaus Ščerbako „Atminimo diena", šį pavasarį Mihailo Gruzdovo pastatyta Latvijos nacionalinio teatro Naujojoje (Mažojoje) scenoje. Spektaklis gana tradicinis, analizuojantis žmogiškuosius santykius, tačiau ypatingas tuo, kad veiksmas vyksta Latvijos legionierių atminimo dienos išvakarėse; kasmet ši diena sukelia konfliktą mūsų visuomenėje dėl skirtingų Antrojo pasaulinio karo istorijos interpretacijų. Realistinė šios pjesės prieiga - labai politizuoto klausimo „humanizavimo" strategija ir bandymas žmogišku balsu prabilti iš skirtingų ir prieštaringų pozicijų; todėl, manyčiau, kad šis spektaklis atstovauja kritiniam mąstymui. Tai bent jau kitoks balsas, nedažnai girdimas mūsų scenoje - pjesės autorius yra rusas. Vis dėlto prireikė kelerių metų, kad pjesė, sėkmingai debiutavusi Londono Karališkajame rūmų teatre 2011 metais, būtų pastatyta Latvijoje.
Pamėginsiu įvardyti ir sugrupuoti spektaklius, kuriuose, mano manymu, daugiau ar mažiau reiškiasi kritinis mąstymas:
1. Tradiciniai klasikinių pjesių pastatymai
Šioje srityje daugiausia dirba vyresnioji režisierių karta, iš tikrųjų tęsianti „metaforinės intencijos" liniją, kai klasikiniuose tekstuose randamas pagrindas šiuolaikinių problemų aptarimui. Naujausias pavyzdys - Latvijos kultūros akademijos vaidybos studentų diplominis spektaklis „Hetera iš Parventos", pastatytas režisierės Maros Kimelės. Ši pjesė - kelių Gunaro Priedės, žymaus latvių dramaturgo, pjesių koliažas. Priedė pradėjo rašyti praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje ir reformavo (tarybinę) latviškąją dramą, naujai kurdamas charakterius ir prasmingai naudodamas nacionalinius simbolius. Šis spektaklis - kritiškas žvilgsnis į latviškosios tapatybės paieškas. Veiksmas vyksta mažo miestelio neįgaliųjų slaugos namuose, šaliai rengiantis tautinei dainų ir šokių šventei. Spektaklio reklamoje sakoma: „Pastatymas rodo gilų Latvijos žmonių prigimties supratimą, būdingą Gunaro Priedės pjesėms: baimė viskam, kas nepažįstama ir kitoniška, užkoduota pasąmonėje, darbštumas, sąžiningumas, o kartu - patiklumas ir naivumas bei jautrumas demagogijai." Spektaklyje mėginama aptarti supaprastintą tautinės tapatybės sąvoką, išgirstant daugybę balsų bei nuomonių, ir kartu sulaukiant ilgai trokšto (ir bent kiek iracionalaus) nacionalinės vienybės pojūčio baigiamojoje scenoje.
Kitas pavyzdys - mūsų tarptautiniu mastu pripažinto režisieriaus Alvio Hermanio pastatymas Naujajame Rygos teatre. Visiškai netikėtai 2013 m. gegužės mėnesį Alvis Hermanis pasiskelbė steigiąs pirmąjį politinį teatrą Latvijoje ir statąs Henriko Ibseno „Visuomenės priešą". Šio žingsnio priežastis buvo savivaldybių rinkimai ir Hermanio reakcija į didžiulį populizmą priešrinkiminėse kampanijose bei aiškiai prognozuojamą balsų daugumą Latvijos sostinėje Rygoje. Nors tai ir nebuvo pirmasis politinis spektaklis Latvijoje, jo novatoriškumas pasireiškė tuo, kad ir spektaklio rinkodaros kampanija, ir Hermanio duotieji interviu tapo viso projekto dalimi, ir pats Hermanis vėliau prisipažino: „Mažai kas suprato, kad pats spektaklis ir jo paskelbimas (interviu forma) buvo visuma, suvokiama kaip bendra meninė koncepcija. Net jei „Visuomenės priešo" faktas sukėlė labai aktyvią rašančiųjų (politologų, „blogelių", interneto komentatorių, Twitterio vartotojų) reakciją, turėtume pripažinti, kad politinis teatras kaip žanras mūsų teritorijoje patyrė pralaimėjimą. Nepaisant ažiotažo, nebuvo realios diskusijos; ji net neprasidėjo. Problemos esmė ta, kad šiuolaikinės demokratijos sąlygomis daugumos priimami sprendimai veikia prieš tos pačios daugumos interesus. Užuot aptarę šį klausimą, politologai susivienijo teigdami, kad menininkai neturi teisės reikšti nuomonės visuomenei aktualiais klausimais."[2] Šiuo atveju pats spektaklis (į kurį pateko tik labai mažas žiūrovų skaičius) buvo mažiau svarbus nei diskusijos jo tema, kurios įtraukė daugybę žmonių ir paveikė bent dalies iš jų balsus rinkimuose. Kad ir kaip būtų, spektaklis tebėra įtrauktas į Naujojo Rygos teatro repertuarą.
2. Šiuolaikinės užsienio pjesės
Tie keli atvejai, kai užsieninė pjesė pateikia politiškai aktyvią kritinę poziciją, vėlgi kelia klausimą: o kodėl neturime tokios pačios savo naujosios dramos? Neseniai režisieriai ir Latvijos kultūros akademijos profesoriai Mihails Gruzdovs ir Indra Roga pastatė dar vieną vaidybos studentų diplominį spektaklį - lenkų autoriaus Przemyslawo Wojcieszeko pjesę „Bogušas (Pagaminta Lenkijoje)". Latviškojo teatro kontekste ši pjesė - netipiškai tiesioginė ir aistringa antikapitalistinė kritika, parodanti jaunus maištininkus iš didelio miesto priemiesčių. Tačiau po spektaklio manęs neapleido nuotolio pojūtis, tikinęs, kad tos problemos buvo „ne mūsų", kad tai buvo puikus spektaklis „apie juos". Vėlgi kalbėjome kitų balsais - „metaforiškai".
2014 m. pradžioje Oskaras Koršunovas Dailės teatre statys Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymą", adaptuotą latviškajam kontekstui.
3. Nauji kolektyvinės kūrybos spektaklių tipai
Galime iš tikrųjų kalbėti apie kritinį mąstymą Latvijos teatre, turėdami omenyje kelis režisierių Alvio Hermanio ir Valterio Silio spektaklius, pagrįstus pačių teatralų kūrybiniais ieškojimais ir pastatytus kolektyvinės kūrybos teatro metodika. Santykinai galime juos sugrupuoti į dvi temas. Pirmoji - bandymas naujai įvertinti Latvijos istoriją ir mūsų suvokimą apie ją, ypač tos sudėtingos situacijos Antrojo pasaulinio karo metais, kai latviai kovėsi abiejose fronto pusėse, o Latvijos daliniai buvo Vokietijos armijos SS dalinių sudėtyje. Antroji - šiuolaikinių socialinių-politinių reiškinių ir procesų kritinis aptarimas. Trumpai pristatysiu kelis spektaklius.
„Senelis", režisierius Alvis Hermanis, Naujasis Rygos teatras, 2008 m.
Šis dokumentinis spektaklis prasidėjo nuo aktoriaus Vilio Daudzinšo pasiryžimo rasti savo senelį, po Antrojo pasaulinio karo paskelbtą dingusiu be žinios. Spektaklį, kuriame vaidina pats Vilis Daudzinšas, sudaro trys monologai: kalba trys žmonės, kariavę Antrajame pasauliniame kare labai skirtingose pozicijose, o jų pasakojimai pinasi su Vilio asmeniniais komentarais ir prisiminimais. Vienas iš spektaklio herojų karo metu tarnavo SS daliniuose ir vis dar tebeskleidžia antisemitinę propagandą; antrasis kovėsi Raudonosios armijos gretose; o trečiasis, vienintelis pasižymintis sveika gyvenimo filosofija, sugebėjo pakariauti abiejose pusėse. Nors spektaklis pasižymi aiškia dramaturgine struktūra, tai autentiška dokumentinė medžiaga, atskleidžianti istorijos polifoniškumą ir sudėtingumą. Tai viena iš tikrai retų progų, kai skirtingi balsai ir skirtingos „tiesos" skamba lygiomis teisėmis, o žiūrovui leidžiama vertinti ir pasirinkti savo poziciją.
„Legionieriai", režisierius Valters Sīlis, Ģertrūdos gatvės teatras, 2011 m.
Šmaikščiai įvardytas kaip „diskusija su peštynėmis", šis spektaklis - gyvas dialogas tarp dviejų jaunų aktorių, Carlo Almo iš Suomijos ir Karlio Kruminšo iš Latvijos, atskleidžiantis istorinį įvykį: 1946 m. Švedijos vyriausybės įvykdytą Vermachto kareivių iš Baltijos šalių ekstradiciją į Tarybų Sąjungą. Spektaklyje pateikiami ne vien istoriniai faktai, bet ir jų interpretacijos bei komentarai. Įvairiais būdais, kartais įtraukdami žiūrovų auditoriją į praeities įvykių vertinimą, aktoriai teikia svarstymui aukos sindromą ir aiškiai parodo, kad nėra vienos tiesos, lygiai kaip nėra ir vienos istorijos.
„Visi mano prezidentai", režisierius Valters Sīlis, Dirty Deal Teatro, 2011 m.
„Visi mano prezidentai" - spektaklis apie tris nepriklausomos Latvijos prezidentus nuo 1993 iki 2011 metų: Guntį Ulmanį, Vairą Vykę-Freibergą ir Valdį Zatlerį. Jį pastatė jauni, trečią dešimtį einantys Latvijos teatralai - režisierius Valters Silis, dramaturgas Janis Balodis ir trys jauni aktoriai - tais metais, kai prezidentas Zatleris paleido Parlamentą, o naujasis Parlamentas nubalsavo už naują prezidentą kitai ketverių metų kadencijai. Pradžioje spektaklis buvo sumanytas kaip dokumentinis, tačiau, laimė, buvo rastas įtaigesnis ir įdomesnis sprendimas. Serijoje scenų fantazuojama, kaip prezidentai būtų elgęsi įvairiose įsivaizduojamose situacijose. Apskritai spektaklis yra ne tiek apie prezidentus, kiek apie visuomenę ir jos lūkesčius.
„Marupytė", režisieriai Valters Sīlis ir Jānis Balodis, Dirty Deal Teatro, 2012 m.
Tai spektaklis po atviru dangumi - pasivaikščiojimas palei Rygoje esančią upę Marupytę, siaubingai užterštą po nelaimingo atsitikimo chemikalų sandėlyje. Siužete pinasi asmeniniai prisiminimai ir istorijos, politiniai ir viešieji diskursai bei analogiški įvykiai pasaulyje (Bhopalo ekologinė katastrofa Indijoje ir The Yes Men akcija). Kūrybinė komanda tyrė atvejį, bandydama išsiaiškinti, kas turėtų prisiimti atsakomybę ir kokios yra šios katastrofos pasekmės, atskleisdama politinio ir pilietinio (ne)atsakingumo įvairiuose lygmenyse problemą.
„Nacionalinis vystymosi planas", režisieriai Valters Sīlis ir Jānis Balodis, Dirty Deal Teatro, 2012 m.
Tai Janio Balodžio monospektaklis-paskaita, analizuojanti autentišką politinį dokumentą - Latvijos vyriausybės patvirtintą strateginį kadencijos vidurio 2014-2020 metų planą su „ekonominio proveržio" lozungu. Autorius pateikia potencialios ekonomiškai sėkmingos ateities paveikslą, numatytą Latvijos nacionalinio vystymosi plane, ir užduoda klausimą: o kokia bus šio projekto įgyvendinimo kaina globaliu mastu, atsižvelgiant į ekologines grėsmes ir socialinį neteisingumą? Spektaklį įkvėpė Didžiosios Britanijos Naujosios ekonomikos fondo ataskaitos „Didysis Pokytis" idėjos.
Šiuos stiprius, bet labai retus spektaklius puikiai priėmė žiūrovai tiek Latvijoje, tiek užsienyje. Esu tikra, kad daugiau kritinio mąstymo mene yra būtinybė. Viena „ekstremistinė" nuomonė šiuo klausimu priklauso Johnui Jordanui, britų teatralui ir visuomenės veikėjui, pasakiusiam, kad šiandieniniam teatrui jau nebedera užsiimti estetinėmis problemomis, jam metas susirūpinti planetos išlikimu. Be abejo, negalima tikėtis, kad visi menininkai užsiims vien socialiniais, politiniais ar gamtos apsaugos klausimais, bet galime pageidauti, kad teatras dažniau taptų platforma, įtraukiančia visuomenę į diskusijas jai aktualiais klausimais. Ką galime padaryti? Kaip mums įveikti prietarus ir baimę tapti politiškais?
Vienu iš būtinų sprendimų būtų tarpdisciplininių diskusijų ir pasikeitimo žiniomis bei patirtimi platformų skatinimas: jos suburtų įvairias visuomenines profesines ir interesų grupes. Aktoriai diskutuotų su mokslininkais, aplinkosaugininkais, ekonomistais, antropologais... ir savo vaidybinę praktiką praplėstų jų žiniomis ir įžvalgomis. Aktoriai galėtų tapti žinių ir idėjų sklaidos tarpininkais ir paverstų jas suprantamesnėmis ir emociškai įtraukiančiomis platesnius visuomenės sluoksnius. Tarpsektorinis bendravimas turi milžinišką užslėptą potencialą. Pavyzdžiui, Naujasis Latvijos teatro institutas Europos projekto „IMAGINE 2020: menas ir klimato kaita" rėmuose drauge su kitomis devyniomis Europos atlikėjiškų menų organizacijomis dalyvauja jungtiniame projekte su Londono Naujosios ekonomikos fondu, pavadintame „Įsivaizduokime Didįjį Pokytį". Tai serija užsakytų trumpametražių filmų ir paskaitų-spektaklių, viešų renginių ir kūrybinių dirbtuvių, vykstančių devyniose Europos šalyse nuo 2013 m. birželio iki 2014 m. gruodžio. Aktoriams siūloma susimąstyti apie Naujosios ekonomikos fondo ataskaitą „Didysis Pokytis", kurioje teigiama, kad „verslas kaip paprastai" rimtų finansinių, ekonominių ir visuomeninių krizių kontekste nebegali egzistuoti, pribrendo metas pokyčiams; septyniuose ataskaitos skyriuose išdėstoma, kaip įgyvendinti labai reikalingą Didįjį Pokytį. Lapkričio mėnesį Rygoje vyks idėjų festivalis - paskaitos, diskusijos, spektakliai, filmai ir politinis karaokė. Latvių aktorių grupė pakvies į užsakyto spektaklio „Permainų testas" premjerą: spektaklis atvaizduos jų šią vasarą atliktą eksperimentą - suvaidintą situaciją, kai po finansinės apokalipsės jie, likę be pinigų, gyvena kaime ir maino savo vaidybinius įgūdžius į maistą. Tikimės, kad idėjų festivalis taps tolesnių tarpdisciplininių diskusijų ir bendradarbiavimo platforma.
[1] Latvijoje šis terminas vartojamas, norint parodyti, kad Latvija yra nacionalinė valstybė, pirmiausia tarnaujanti latvių tautybės piliečių interesams (žr. teisės mokslų daktaro Egilio Levito komentarą [žiūrėta 2013-09-30]).
