Penktadienį, lapkričio 6 d. Prahoje mirė Čekijos ir Europos teatro legenda, kadaise po visą pasaulį skambėjusio Prahos teatro „Divadlo za branou" įkūrėjas ir vadovas, puikus aktorius ir režisierius, 87 metų Otomaras Krejča.
Jeigu kas išdrįstų moksliškai tirti šiuolaikinio lietuvių teatro genetiką, tai jo geriausių šiuolaikinių apraiškų chromosomose neabejotinai aptiktų ir čeko Otomaro Krejčos kūrybos pėdsakų. To iškiliausio mūsų teatro, kuris vis dar nepaliauja gilintis į esmingiausias žmogaus būties problemas, mokytojai, pavyzdžiai ir įkvėpėjai tarsi yra aiškūs (nepulsim dabar čia jų vardinti). Bet ir tie ryškūs dvidešimto amžiaus antros pusės Rytų Europos teatro meno reiškiniai savo ruožtu neišvengė įtakos iš svetur, ir Otomaro Kreičos bei jo teatro „Divadlo za branou" iš Prahos įtaka buvo išties nemenka.
Antai ko verti kad ir jau tik vyresnių teatralų atminty išlikę Krejčos statyto Antono Čechovo „Ivanovo", 7-jame dešimtmetyje rodyto gastrolėse, neišdildomi sceniniai įspūdžiai: lig tol dar neregėta tikroviškų humanistinių aistrų prigimtis, kryptinga ir minties gilumu pavergianti aktorių vaidyba, kvapą gniaužiančios mobilios mizanscenos. Po likimo smūgiais scenoje besiblaškančios juodai rengtos vyrų ir moterų figūros - tikras „baletas su žodžiais"; siūbuojantys jiems virš galvų, grėsmingai žvangantys krištoliniai sietynai; nebyli neįvardinto personažo figūra, savo egzaltuotu elgesiu komentuojanti Ivanovo sielos kančias...
Jeigu prisiminsime mūsų teatro vieno gyvo klasiko teiginį, kad režisūra yra kultūringa vagystė, tai Krejčos kūryba buvo toji atvira ir dosni lentyna, iš kurios buvo daug, ilgai ir vaisingai vagiama. Krejčos šešėlis, regis, lig šiol sklando virš visos europinės Čechovo pastatymų tradicijos - taip pat ir mūsų.
Tas „šiurkštusis Čechovas", kurį anuomet atrado Krejča ir kuo nustebino teatrinį pasaulį (ir kuris, anot čekų, pagimdė „sprogusios bombos" efektą jų teatre), pasak teoretikų, yra jo svarbiausias indėlis į pasaulinę Čechovo dramaturgijos sceninę praktiką. Gal todėl dabar jau kitokio Čechovo, ne „šiurkštaus", mes jau neberegime ir nepripažįstame (nepulsime čia vardinti pavyzdžių). Kito iškilaus Čekijos menininko, kartu su Krejča kūrusio šį fenomeną, dailininko struktūralisto Jozefo Svobodos indėlis drauge lėmė, kad dabar čekai su kartėliu, bet ir išdidžiai pripažįsta: tokios viršūnės jų teatre ligi tol nebuvo ir daugiau nebebus. „Krejča išėjo, mes likome jam skolingi", - skelbia laikraščių gedulingos antraštės.
Išėjusiojo gyvenimas buvo stebėtinai kryptingas ir gausus kardinalių potyrių. Savo teatrinę karjerą jis pradėjo itin sėkmingai, kaip populiarus teatro ir kino aktorius. Netrukus jis savo asmeniu papuošė Čekijos Nacionalinio teatro trupę kaip herojinio amplua aktorius (pvz., Don Žuanas Moliere´o pjesėje), ir kaip režisierius bei vadovas. Bet 1966 m. jis netikėtai paliko šį „auksinį narvelį" ir drauge su keliais ištikimais aktoriais (tarp jų ir Čekijos scenos žvaigžde, jo žmona Marija Tomašova) Prahos centre, visuomeninio pastato užkaboriuose, įsteigė teatrą „Divadlo za branou" (Teatras už vartų arba Teatras „bromoje"). Šiam tarpuvartėje besiglaudžiančiam kameriniam teatriukui buvo lemta tapti, kaip pripažįstama, ryškiausiu to meto Čekijos kultūros reiškiniu.
 |
| Rūmai „Adria", kur buvo įsikūręs teatras „Divadlo za branou". Dešinėje - ta pati „broma". Konstantyno Borkowskio nuotrauka |
Svarbiausi spektakliai, pelnę Krejčai ir jo teatrui šlovę, buvo Čechovo trilogija „Trys seserys", „Žuvėdra", „Ivanovas", taip pat Sofoklio „Oidipas - Antigonė", Musset „Lorencačas" ir kt.
1968 m. rugpjūčio 21 d. Varšuvos pakto šalių kariuomenių invazija į Čekoslovakiją sužlugdė ir Krejčos likimą. Jis buvo vienas tų, kas dar „Prahos pavasario" įkarštyje pasirašė garsųjį laišką „2000 žodžių", remiantį demokratines permainas. Todėl okupacinė ir kolaborantų valdžia jam už tai kerštavo ir jį ujo. 1972 m. teatras „Divadlo za branou" buvo uždarytas - nepaisant to, kad jį viešai gynė tokie autoritetai, kaip Friedrichas Dürrenmattas, Arthuras Milleris ir Ingmaras Bergmanas. Krejčai buvo uždrausta statyti spektaklius Čekoslovakijos teatruose. Jis vertėsi vienkartiniais pastatymais užsienyje - Švedijoje, Austrijoje, Belgijoje, Kuboje ir kitur.
Po „aksominės revoliucijos" 1989 m. lapkritį Krejča vėl atgavo teisę dirbti tėvynėje. 1990 m. jis Prahoje vėl įsteigė teatrą „Divadlo za branou II". Tačiau tuomet ir Čekijoje siautėjusi teatrinė krizė sužlugdė šį „projektą". Paskutinis jo pastatymas čia buvo Pirandello „Kalnų milžinai". Teatras, kaip pridera, buvo uždarytas „dėl priešgaisrinės tvarkos pažeidimų".
Gyvenimo pabaigoje Otomaras Krejča buvo vėl maloningai priimtas į Nacionalinį teatrą vadovo pareigoms, jo vienas paskutinių pastatymų čia buvo Goethe´s „Faustas".
... Ilgokai teko paklaidžioti, kol nupasakotoje „bromoje" pavyko įžvelgti kažką panašaus į teatro prieigas. Beskubanti užrakinti antikvarinės parduotuvytės duris nesena inteligentiška ponia ilgai mirkčiojo, ką atsakyti į klausimą „Kur čia buvo teatras „Divadlo za branou", kur dirbo režisierius Otomaras Krejča, kuris mirė vakar?" Po to bakstelėjo pirštu: „Gal čia?". Ir pridūrė su atodūsiu: „Tai buvo taip seniai..." Ir išties - čia pat žibėjo išpuoštas lemputėmis įėjimas į „Divadlo bez zabradli" (Teatras be uždangos) - kabaretinis teatriukas prie restorano „Adria".
Ilgai ir viltingai žvalgytasi išorinių požymių, kad Čekijos teatro legendą menančioje scenoje dabar puotauja ne „striptizo ereliai" ar panašūs pramogų verslo maitvanagiai...
