Šokio kritikės Ingridos GERBUTAVIČIŪTĖS straipsnyje apie šiuolaikinį Vokietijos šokį pristatoma Vokietijos iškiliausios šokio kūrėjų pavardės ir skirtingi šokio meno žanrai. Čia aptariamas vokiečių šokio teatras (Pinos Bausch, Sashos Waltz, Toulos Lomnaios kūryba), socialinis ir politinis šokis (Helenos Waldmann ir Christopherio Winklerio spektakliai), eksperimentinė kūnų leksika (Williamo Forsythe´o baleto dekonstrukcija ir Meg Stuart kūno tikai), kūno archyvai (Martino Nachbaro istorinis šokio tyrimas), filosofinė judesių koduotė (Laurent´o Chétouane´o požiūris į šokio meną) ir inovatyvios skirtingų meno formų jungtys (aktorių grupės Nico & The Navigators bei kompozitoriaus Christopho Hagelio darbai). Nors Vokietijos šiuolaikinio šokio kryptį istoriškai nulėmė vokiečių menininkai, tačiau šalis, tapusi šiuolaikinio šokio menininkų traukos centru, „savais“ laiko daugelį čia gyvenančių ir kuriančių kitų tautybių šokio kūrėjų ir atlikėjų.
Ar įmanoma pristatyti šokį šalies, turinčios ryškius šokio istorijos pėdsakus ir įvairiaspalves šiandienos stilių kryptis? Ir taip, ir ne. Renkantis teigiamą atsakymą dažniausiai tereikia prisiminti ir įvardyti garsiausios, iškiliausios asmenybės (ar asmenybių) vardą ir pavardę, ir šitaip šalies meninė vizitinė kortelė „suformatuojama“ kone savaime. Neigiamą atsakymą sufleruoja tautinės ir geografinės priklausomybės dvejonės, neleidžiančios vieną ar kitą šokio kūrėją tiesiogiai priskirti tai ar kitai šaliai ir pagal to menininko/-ės kūrybos ypatybes apibūdinti šalies šokio peizažą. Nors Vokietijoje kuriančių menininkų apstu, o norint apžvelgti juos visus, tikrai prireiktų ne vieno Vokietijos šokio enciklopedijos tomo, vis dėlto paminėkime bent kelias populiariausias pavardes ir apibūdinkime kūrėjų meninį kelią. Taigi straipsnį daliju į „Taip“ pagal tautinę priklausomybę ir šokio teatro estetiką, „Ne“ - pagal geografines platumas bei filosofinę, konstruktyvią kūrybą ir į „Jein“ (žodis, vokiečių šnekamojoje kalboje reiškiantis ir taip, ir ne) pagal senų bei naujų formų jungtis.
TAIP: šokio teatras, socialinis ir politinis šokis
Kalbant apie Vokietijos šokį neginčijama čia yra Pinos Bausch pavardė. Ji praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje, sukūrusi atskirą šokio žanrą Tanztheater (liet. - šokio teatrą), ėmė keisti ne tik Vokietijos šokį, bet ir bendrą Europos šokio vaizdą. 1973 metais pradėjusi eiti Vupertalio (Wuppertal) šokio teatro baleto trupės meno vadovės pareigas, Pina Bausch padarė perversmą tuometinio Vokietijos baleto scenoje. Psichologinį aspektą laikiusi spektaklių pagrindu, Bausch savo šokėjams leido ne tik šokti, bet ir kalbėti, vaidinti, dainuoti ne vien tariamas tiesas, ji leido į sceną perkelti tikrus išgyvenimus ir patirtis. Šokius poromis ar grupėje, vaikų žaidimus ar ratelius, folklorines dainas ar džiazo melodijas, anekdotus, traumuojančius prisiminimus, ketinimus, svajones ir viltis - viską Bausch supynė į aiškią dramaturginę nuotaikų kaitą ir, nebijodama drastiškų momentų, komiškų situacijų fone aiškiai kritikavo tuometinę visuomenę. Nenuostabu, kad „taurių jausmų“ vedami tuometiniai baleto gerbėjai su trenksmu palikdavo Vupertalio miesto teatro salę, o šokio kritikai naujo šokio stiliaus užuomazgas vertino su tam tikru žodinės agresijos atsaku. Tačiau talentingi menininkai dažnai pranoksta savo gyvenamąjį metą, o visuotinį pripažinimą pelno gerokai vėliau. Taip nutiko ir vokiečių šokio teatro grande dame vadinamai Pinai Bausch, be kurios pavardės dabar neįsivaizduojamas šios šalies šokis ir šokio meno galia kritikuoti visuomeninę politinę bei socialinę situaciją.
Vis dėlto žvelgiant į Vokietijos šokio istoriją garsi čia ne tik Pinos Bausch pavardė. Istorinės svarbos atspaudus palikusių pavardžių sąraše rasime ir Rudolfą von Labaną, Mary Wigman, Gretą Paluccą, Kurtą Joossą, Johanną Kresniką, Susanne Linke, Reinhildą Hoffmann ir dar daugelį kitų. Rudolfas von Labanas, išraiškos šokio (Ausdruckstanz) pradininkas, sukūrė vadinamąją žmogaus judesio valentingumo ir esmės teoriją, žmogišką judesį ar gestą laikančią universalia kalba. Neginčijamai svarbi ir jo sukurta šokio užrašymo sistema labanotacija, kurios pagrindų iki šiol mokoma daugumoje aukštųjų šokio mokyklų. Šiek tiek kitokiu keliu pasuko von Labano mokinė Mary Wigman, šokį laikiusi dvasine išraiška, o publiką žavėjusi mistifikuotų šokių jėga ir veržlumu. Choreografas Kurtas Joossas išgarsėjo savo spektakliuose kritikuodamas pasaulio politinę ir socialinę sistemą, o Folkwango aukštosios mokyklos auklėtinė Susanne Linke scenoje tiesiogiai eksponavo kūną, nepaprastai jautrų emocijoms ir išgyvenimams.
Svarbių meninių laimėjimų sąrašą galėtume tęsti ilgai, tačiau, sudėję nedidelius istorinius taškus ant i, verčiau pereikime prie šiandienos aktualijų ir garbiausių Vokietijos šokio meno kūrėjų vardų, nauja leksika keičiančių egzistuojančias šokio praktikas.
2009 metais netikėtai nuo vėžio mirus Pinai Bausch, pasaulio šokio bendruomenė žvelgė į Vokietijos šokio pasaulį nebyliai klausdama, kuri pavardė dabar lygiaverčiai svariai reprezentuos Vokietijos šokį. Visų akys nukrypo į jau gerokai anksčiau išgarsėjusią ir savo aiškiu meniniu keliu einančią Berlyno choreografę Sashą Waltz. Savita choreografine leksika apie žmogų ir jį supančių erdvių santykį išgarsėjusi Waltz sukūrė nemažai siurrealių šokio novelių, eksperimentinių šokio instaliacijų, muzikinių choreografinių projektų ir šokio operų. Šokėjų kūnais atgaivinusi sustabarėjusias muziejų, teatrų ir vienuolynų sienas (architektūros genijaus Danielio Libeskindo Žydų muziejų Berlyne, Ericho Mendelsohno suprojektuotą Berlyno teatrą Schaubühne, Berlyno Šv. Elizabetos bažnyčią, Monpeljė (Montpellier) viduramžių vienuolyną, Bordo (Bordeaux) operos teatrą, nacionalinį Romos XXI amžiaus meno muziejų, jau nugriautus Berlyno socialistinius Respublikos rūmus ir po 60 metų neveiklos vėl atidarytą Naująjį Berlyno muziejų), Waltz išgarsėjo kaip neginčytina šokio architektė, skulptūriškai pateikianti tuščios erdvės ir šokio leksikos dialogus. Panašią turinio paralelę choreografė sukūrė šokio bei muzikos dialogais - choreografinėmis arba šokio operomis vadinamuose spektakliuose „Didonė ir Enėjas“, „Medėja“, „Romeo ir Džuljeta“, „Medžioklės ir formos“, „Continu“, „Pasija“, „Metamorfozės“ ir no operoje „Matsukaze“ Sasha Waltz eksperimentavo skirtingų meninių žanrų subtilybėmis, pabrėždama ir vienos, ir kitos meno formos svarbą.
Vokietijos šokio žemėlapyje Sasha Waltz svarbi ne tik kūrybine menine raiška, bet ir šokio infrastruktūros plėtra. 1993 metais įkūrusi savo trupę Sasha Waltz & Guests, choreografė Berlyno miesto centre suremontavo buvusius kultūros namus ir čia įkūrė teatrą Sophiensæle - vieną reikšmingiausių erdvių nepriklausomiems šokio menininkams. 2000-aisiais kartu su įžymiuoju vokiečių teatro režisieriumi Thomu Ostermeieriu Waltz ėmėsi vadovauti buržuaziniam teatrui Schaubühne am Lehniner Platz ir radikaliai pakeitė šio teatro meninę kryptį, o 2006-aisiais naujai restauruotą Berlyno siurblinę Radialsystem V ji kartu su savo vyru prodiuseriu, komercijos direktoriumi ir meno vadovu Jochenu Sandigu pavertė inovatyviu kultūros centru, po vienu stogu jungiančiu meno, verslo ir politikos renginius. Pernai mūsų šalies žiūrovai turėjo puikią progą gyvai susipažinti su vienu ryškiausių choreografės darbų - 2000-aisiais sukurtu spektakliu „Kūnai“ („Körper“). Spektaklyje šoko ir buvęs Kauno šokio teatro „Aura“ šokėjas lietuvis Virgis Puodžiūnas, Waltz trupėje sėkmingai dirbantis jau daugiau nei penkiolika metų.
Šokio teatro keliu nuosekliai eina buvusi Pinos Bausch mokinė, graikų kilmės choreografė Toula Limnaios. 2003 metais restauravusi buvusią daugiau nei šimto metų senumo Berlyno policijos nuovadą ir šokiui skirtą erdvę pavadinusi HALLE-TanzBühne, Limnaios čia sėkmingai dirba, išsikovojusi tęstinį Berlyno kultūros senato finansavimą ir taip įrodžiusi savo meninę vertę Berlyno šokio žemėlapyje. Bendradarbiaudama su kompozitoriumi Ralfu R. Ollertzu choreografė kuria koliažinius, asociacijomis paremtus spektaklius, nemaloniai apnuoginančius žmogaus sielą. Ekspresyvia šokio kalba Limnaios perteikia filosofines, utopines ir absurdo kupinas mintis, todėl jos spektakliuose „pasaulis yra gražus“ („life is perfect“, 2007), „skaitant toską“ („reading tosca“, 2008), „demonai“ („les possédés“, 2009), „žaizda“ („wound“, 2009), „kiekvieną mielą dieną“ („every single day“, 2011), „kita šalis“ („anderland“, 2011) ir t. t. susipina realybės ir sapno pasauliai, žiūrovą panardindami į fantazijos, poezijos ir siurrealių vaizdų jūrą. Choreografė Lietuvoje viešėjo net du kartu - tarptautiniame festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ 2008 ir 2012 metais, o jos mokytoja - pati Bausch - Lietuvos publiką sužavėjo 2001-aisiais Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre rodytu spektakliu „Langų plovėjas“ („Fensterputzer“, 1997).
Toliau žvalgantis po Vokietijos šokio teatro kraštovaizdį verta paminėti ir choreografo Raimundo Hoghe´s kūrybą. Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje Hoghe dirbo ne tik žurnalistu, bet ir Vupertalio miesto teatro dramaturgu, o vėliau ir pats ėmėsi choreografinės kūrybos bei atlikimo. Savo darbuose choreografas aiškina teatrinio kūno sąvoką, o perdėm pabrėžtinai scenoje eksponuodamas save - trumpų galūnių, nedidelio ūgio su kuprele atlikėją, garsiai polemizuoja apie šokėjo išvaizdą. Raimondo Hoghe´s spektakliuose sustoja laikas, o bjaurumo estetika čia perauga į egzistencialistinį grožį. Įdomu, jog užsienyje - Prancūzijoje, Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kt. - choreografo kūryba vertinama kur kas palankiau nei gimtojoje Vokietijoje.
Kūną scenoje eksponuoja ir choreografas Martinas Nachbaras, tačiau kiek kitaip. Jaučiantis ir mąstantis kūnas Nachbaro spektakliuose tampa prisiminimų ir išgyventų būsenų saugykla - vadinamuoju kūno potyrių archyvu. Kadangi choreografas yra baigęs eksperimentinę Amsterdamo šokio mokyklą SNDO (School for New Dance Development), jo darbuose jaučiama ryški eksperimentinė dvasia, tačiau kartu ir labai aiškus meninis konceptas. Vienas pirmųjų Nachbaro darbų - paskaita demonstracija „Urheben Aufheben“ (2000) apie vokiečių išraiškos šokio atstovės Dore Hoyer jausmų ciklą „Affectos Humanos“ (1962) - atvertė naują šokio teorijos lapą. Šokio bendruomenės atstovai - teoretikai, praktikai, tyrėjai, ieškodami būdų, kaip archyvuoti praktines šokio istorijos žinias, priėjo prie išvados, jog šokį geriausiai archyvuoja ne knygos ar videosaugyklos, o pats kūnas. Martinas Nachbaras savo darbe „Urheben Aufheben“ parodė šių dienų kūną, galintį archyvuoti ir eksponuoti šokio istorijos žinias, ir davė pradžią spektakliams, vadinamiems „kūno archyvais“.
Šokio teatras, atvertęs naują šokio istorijos lapą, Vokietijoje suaktyvino socialinio bei politinio šokio raidą. Choreografai Helena Waldmann ir Christophas Winkleris scenoje atvirai kalba apie juos jaudinančias sociopolitines problemas, o kūnas čia tampa pasakotoju arba pasakojamos istorijos instrumentu. Choreografė Helena Waldmann, iš pradžių dirbusi dramos teatro režisiere, pasaulinės sėkmės susilaukė tuomet, kai 2005-aisiais pastatė spektaklį „Grąžinti siuntėjui - Laiškai iš Palapinių šalies“ (Return to Sender - Letters from Tentland) su Vokietijon pabėgusiomis šešiomis Irano moterimis. Choreografės sociopolitinė kritika veržėsi su kaupu - Irane šiuolaikinis šokis laviruoja ant plonytės draudimo ribos, o moterys negali viešai pasirodyti kaip atlikėjos ir juo labiau negali viešai diskutuoti su vyrais. Kritikuodama musulmonų (religijos ir moralės) tradicijas Waldmann čia stojo už moterų teises, o vėlesniame spektaklyje „BurkaBondage“ (2009), kuriame subtiliai erotiškai supinta japoniško rišimo technika ir moteriškumo slėpimas islamiškose skraistėse, choreografė smerkė prievartą visuomenėje ir moters įkalinimą tarp tradicijų ir modernios gyvensenos apraiškų.
Choreografas Christophas Winkleris taip pat deklaruoja aiškias politines pažiūras, į sceną tiesiogiai perkeldamas istorinius politinius įvykius. Spektakliuose „Baader - radikalumo choreografija“ („Baader - Choreographie der Radikalisierung“, 2011), „RadikalūsDešinieji“ („RechtsRadikal“, 2013), „Tikrasis veidas - Dance Is Not Enough“ („Das wahre Gesicht - Dance Is Not Enough“, 2013) Winkleris nagrinėja sociopolitines duotybes, o spektaklių temas nuspalvina tokiomis spalvomis, jog diskusija (politinė) žiūrovą nuveda prie platesnio diskurso, kuriame neretai komiškai prasilenkia verbalinė ir kūno kalba.
NE: phatos, affectos, philosophos
Kalbant apie Vokietijos šokį niekaip neapeitina čia ir Williamo Forsythe´o pavardė. Nors choreografas gimė ir baleto išsilavinimą įgijo Jungtinėse Amerikos Valstijose, tačiau garsiojo choreografo Johno Cranco pakviestas, 1973 metais tapo Štutgarto miesto teatro baleto trupės šokėju, po trejų metų - trupės choreografu, 1984 - ir Frankfurto miesto baleto trupės meno vadovu, o nuo 2005-ųjų įkūrė savo trupę ir toliau sėkmingai dirba Vokietijoje. Labiausiai Forsythe´as vertinamas už jo inovatyvų požiūrį į klasikinį baletą - klasikinio baleto leksikos dekonstrukciją. Dekonstravęs klasikinio šokio žodyną, choreografas ankstyvuosiuose darbuose „Artefaktas“ („Artifact“, 1984), „Roberto Scotto apklausa“ („Die Befragung des Robert Scott“, 1986), „Viduryje, kažkas kyla“ („In the Middle, Somewhat Elevated“, 1987), „Mažos detalės prapultis“ („The Loss of Small Detail“, 1987), „Eidos: Telos“ (1995) ir kt. baleto kalbą skaidė į morfemas ir fonemas ir iš naujo kūrė baleto gramatiką. Forsythe´as savo darbuose tyrė ir baleto leksikos nesatį: šokėjai, scenoje tik užsimindami apie tam tikrus baleto judesius ir pozicijas, artėjo prie idealaus arabesque´o ar kitų aiškiai apibrėžtų klasikinio baleto pozų, tačiau niekad jų nesubrandino iki galo. Naujas raiškos galimybes choreografas atvėrė ir eksperimentuodamas šokėjų mąstymu - daugelyje jo darbų šokėjai paskutinius nurodymus, kaip ir kokius keisti judesius, gaudavo prieš pat išeidami į sceną arba čia pat scenoje turėjo priimti kinestetinius sprendimus, kai Williamas Forsythe´as kiekvienam jų per ausines pranešdavo apie naujas užduotis.
Vėlesni choreografo darbai pasižymi dar aiškesne eksperimentine dvasia: performatyvioje instaliacijoje „Žmogaus įrašai“ („Human Writes“, 2005) Forsythe´as, į instaliacinį vyksmą aktyviai įtraukęs žiūrovus, tyrė, kaip šiandien vis dar tebesiaiškinami Pasaulinės žmogaus teisių deklaracijos straipsniai; nufilmavęs spektaklį „Vienas plokščias daiktas, perdirbta“ („One Flat Thing, reproduced“, 2000 / 2006), choreografas paprašė architektus, kompiuterinės grafikos, vizualaus dizaino bei kt. sričių atstovus choreografinę filmo medžiagą paversti grafiniais, architektūriniais, virtualaus dizaino ir kt. vaizdais („Synchronous Objects for One Flat Thing, reproduced“, 2009); o instaliacijoje „Esminis faktas“ („The Fact of Matter“, 2009) eksponuojami daiktai tapo choreografiniai - juos išbandydami lankytojai galėjo įvertinti šių daiktų masės ir jėgos parametrus bei patikrinti savo koordinacijos įgūdžius.
Kita amerikiečių choreografė - Meg Stuart, reziduojanti Berlyne ir Briuselyje, scenoje pasakoja istorijas, įsikūnijusias mūsų kūnuose. Į savo spektaklius dažnai įvesdama krūpčiojimus ir tiką, choreografė ne kuria judesius, o įvairiais judesiais sužadina ir modeliuoja tam tikras kūno būsenas. Šį analitinį požiūrį į kūną Meg Stuart sustiprina bendradarbiaudama su kitų sričių - teatro, filmų, muzikos ir vizualiųjų menų - atstovais.
Į eksperimentus linkęs ir prancūzų choreografas Xavieras Le Roy´us, intensyviai dirbantis ir Vokietijoje, ir Prancūzijoje. Vienas pirmųjų jo darbų - „Aplinkybių produktas“ („Product of Circumstances“, 1999) - prisidėjo prie paskaitos demonstracijos (angl. lecture demonstration) žanro plėtotės šiuolaikiniame šokyje, o nagrinėdamas žiūrovo, atlikėjo ir spektaklio santykius ir būsenas bei kūno reprezentavimo galimybes Le Roy´us kritikavo nusistovėjusius choreografijos kūrybos konceptus bei pastūmėjo šokio ir performanso meno įtvirtinimą meno istoriografijoje. Lietuvoje šis choreografas viešėjo 2003-iaisiais - tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ metu jis atliko monospektaklį „Self Unfinished“ (1998).
Kitas prancūzų kilmės choreografas - Laurent´as Chétouane´as - taip pat energingai kuria Vokietijoje, šokį naudodamas kaip filosofavimo procesams skirtą instrumentą. Cikle „Šokio spektaklis #1-4: ...“ („Tanzstück #1-4: ...“, 2007-2009) Chétouane´as ieško atsakymų į klausimus, ar gali šokis žymėti dabarties parametrus be pridėtinės praeities ir ateities vertės, o vėlesniuose darbuose - „horizontas(-i)“ („horizon(s)“, 2001), „Šventasis šventasis pavasaris“ („Sacré Sacre du Printemps“, 2012), „M!M“ (2013) ir kt. - tyrinėja svetimumo, draugystės, galingo visuomenės konstrukto, laiko, chaoso ir kitas panašias temas.
Vokietijoje gyvenančių ir kuriančių kitų tautybių šokio menininkų sąrašą galėtume tęsti be pabaigos: Simone Aughterlony iš Naujosios Zelandijos, Samiras Akika iš Alžyro / Prancūzijos, Antony Rizzi iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Kat Válastur iš Graikijos, Christine Borch iš Danijos, Malgvena Gerber iš Prancūzijos, Orlando Rodriguezas iš Venesuelos, Caroline Simon iš Belgijos, Lucas Dunberry iš Kanados, Yuko Kaseki iš Japonijos, Maya Lipsker iš Izraelio, Morgan Nardi iš Italijos ir begalės kitų. Įdomu, jog šokio kūrėjui priskyrus vieną ar kitą meninės rezidencijos vietą, ši kaipmat pasikeičia. Šis procesas leidžia fundamentaliai apibrėžti ir šokio meną, ir šokio menininkų gyvenimo būdą kaip lankstų, netvarų ir greitai besikeičiantį. Kita vertus, tokia tautinė menininkų gausa rodo ir dar vieną svarbų faktą - Vokietijos šokio infrastruktūra (nors pastaraisiais metais subsidijos šokio menui mažinamos) turi stiprų pagrindą ir funkcionuoja taip, jog dauguma į Vokietiją plūstančių šokio menininkų čia randa savirealizacijos nišą ir net išgarsėja.
JEIN: žinomos formos, naujos jungtys
Ieškant kitokių, nei įprasta, meno formų jungčių verta paminėti teatro režisierę Nicolą Hümpel ir muzikinio teatro trupę Nico & The Navigators, glaudžiai dirbančias su Berlyne gyvenančia ir dirbančia šokėja bei choreografe Yui Kawaguchi iš Japonijos. Lanksčiai jungdama šokio, muzikos, vaidybos, pantomimos, pasakojimų ir dainų elementus Hümpel kuria kokybišką šiuolaikinį vaizdų teatrą, netelpantį į griežtus šokio, teatro ar operos rėmus. Režisierės inscenizuotoje Georgo Friedricho Händelio pastišo operoje „Anestezija“ („Anæsthesia“, 2009), kūnų koncerte „Mažosios iškilmingos mišios“ („Ma petite solennelle“, 2011) pagal Gioachino Rossini to paties pavadinimo kūrinį, spektaklyje „Cantatatanz“ (2011) pagal Johanno Sebastiano Bacho muziką ir kt. pastatymuose teatro trupės atlikėjai kuria neįprastus komiškus ir tragikomiškus vaizdinius, hiperbolizuotas istorinio vyksmo scenas, metaforiškus sapnus ir slapstiko estetikos kupinus gyvenimo atspindžius.
Su šokėjos ir choreografės Yui Kawaguchi vardu siejamas ir kitas neįprasto žanro projektas - „Skraidantis Bachas“ („Flying Bach“, 2010). Dirigentas ir režisierius Christophas Hagelis šiame spektaklyje suliejo baroko muziką, išskirtinį pasisekimą turinčios Berlyno break´o grupės Flying Steps atlikimą ir Kawaguchi šiuolaikinio šokio judesių junginius, o patį spektaklį perkėlė į Naująją Berlyno nacionalinę galeriją. Furoro susilaukęs projektas tais pačiais metais buvo apdovanotas ypatingu Vokietijos klasikinės muzikos prizu ECHO ir vis dar sėkmingai gastroliuoja Vokietijoje bei svetur.
* * *
„Man svarbu sujaudinti ir sukelti sumaištį. Sujaudinti suvokimą ir mintis. Sukelti jutimų, kūno, proto ir tapatumo sumaištį“, - sako vokiečių choreografas Benas J. Riepe[1]. Šiuo sakiniu jis netiesiogiai apibūdina ir visą Vokietijos šiuolaikinį šokį: šokio teatras jaudina suvokimą, sociopolitinė kritika - mintis; jutimų ir kūno sumaištį sukelia kūnuose įkūnytos istorijos ir būsenos, proto sumaištį - filosofinis šokio gylis, o tautinė kūrėjų paletė ir geografinis netvarumas detonuoja tapatumo laikyseną.
[1] 50 Choreografen des zeitgenössischen Tanzes in Deutschland // Goethe Institut [interaktyvus]. [Žiūrėta 2014, rugpjūčio 18] Prieiga per internetą.
