Lapkričio 27-30 d. Berlyno teatras „Schaubühne“ transliuos britų režisierės Katie Mitchell (g. 1964) spektaklį „Orlando“ pagal Virginios Woolf romaną (premjera 2019 m. rugsėjo 5 d.). Šį kūrinį jau buvo galima pamatyti per pirmąjį karantiną. 2015 m. festivalyje „Sirenos“ dalyvavo Mitchell spektaklis „Plaučiai“ („Schaubühne“, 2013), kuriame mindami dviračius aktoriai patys gamino scenai reikalingą elektrą ir diskutavo apie asmenines bei globalias problemas. Nors šis spektaklis ne geriausiai reprezentuoja režisierės kūrybą, racionali jo koncepcija rodo, kad ji kuria teatrą protui, pirmiausia skatindama ir aktorius, ir žiūrovus mąstyti, o ne jausti.
Mitchell žinoma radikaliomis klasikos (graikų tragedijų, Antono Čechovo, Augusto Strindbergo pjesių ir kt.) interpretacijomis, šiuolaikinių autorių, tarp jų Martino Crimpo, W. G. Sebaldo, kūrinių bei operų pastatymais ir savo feministiniu požiūriu. 2007 m. statydama Woolf romaną „Bangos“ ji pasitelkė kitų medijų - radijo teatro ir kino - priemones. Spektaklis „Orlando“ taip pat sukurtas režisierės braižui būdingu multimedijinio teatro principu, tačiau, kaip klasikinis tekstas, šis Woolf romanas išvengia radikalios interpretacijos, nes šį kartą režisierės požiūris panašus kaip rašytojos.
1928 m. išleistame Woolf romane, pralenkusiame laiką, pasakojama Orlando biografija. Jis ne tik gyvena daugiau nei tris šimtus metų (pasakojimas prasideda karalienės Elžbietos I laikais, o baigiasi XX a. pirmoje pusėje), bet ir, iki trisdešimties metų buvęs vyru, vieną rytą pabunda moterimi. Ši kelionė laiku, supažindinanti su skirtingomis epochomis, kultūromis ir tuo, ką šiandien vadintume socialine lytimi (gender), taip pat pasakoja tapimo rašytoja istoriją. Orlando vidinius virsmus lemia jo(s) santykis su kūryba, rašymu. Iš pradžių rašyti jam kliudė aukšta kilmė, vėliau jos lytis. Woolf romanas parašytas kaip biografija, jame ryškus ir pačios biografės-pasakotojos balsas, jos požiūris.
Perkeldama į sceną dramaturgės Alice Birch romano versiją su dramaturgo Nilso Haarmanno pagalba Mitchell išlaiko kūrinio struktūrą, tačiau pasirenka kitokį toną. Spektaklyje Orlando gyvenimo įvykiai ir susitikimai tarsi nužymimi punktyru, pabrėžiant komiškumą. Aktoriai vaidina šaržuodami personažus, o tai nuvainikuoja Woolf kūrinio poetiškumą ir melancholiją, suteikia jam dinamiško, postmodernaus pastišo atspalvį. Įspūdingi dizainerės Sussie Juhlin-Wallen kostiumai, menantys skirtingas epochas, kartu su scenografija suteikia vizualinio reginio ir kokybės įspūdį, bet ir čia nevengiama ironiško žvilgsnio. Šis gimsta iš erudicijos, leidžiančios sąmojingai išryškinti pagrindines kūrinio temas, tačiau gilių personažų jausmų ir psichologinių išgyvenimų niuansų čia nėra.
Spektaklyje viskas supaprastinama, paverčiama savotiškais ženklais, schemomis. Tarkim, visi su meile susiję Orlando išgyvenimai be užuolankų vaizduojami sekso scenomis, o veikėjo(s) nuostabą ir sutrikimą aktorė parodo išpūsdama akis. Trupės nariai tiksliai ir meistriškai brėžia personažų schemas, brechtiškai papasakodami Orlando istoriją, kad būtų aiškios aplinkybės ir veiksmai. O šaržuotas emocijų ir jausmų vaizdavimas ne tik sukelia komišką efektą, bet ir trukdo žiūrovui susitapatinti su personažais, leidžia matyti juos iš šalies.
Scenografas Alexas Eales´as sceną paverčia filmavimo aikštele: per visą jos ilgį ištiesti kameros bėgiai, už jų - į kelias dalis pertvaromis suskirstyta erdvė: vienoje nišoje - valgomasis, kitoje - miegamas; prireikus veiksmo vietos greitai transformuojamos. Reikšmingą scenos dalį užima virš filmavimo paviljono esantis ekranas. Šalia jo kabo nedidelė būdelė, iš kurios su ausinėmis tarsi sinchroninė vertėja kalba biografė (Cathlen Gawlich) - jos pasakojantis „viršbalsas“ itin svarbus. Ji matoma iš toli ir tik retkarčiais parodoma ekrane, tad pagrindinė jos išraiškos priemonė - balsas. Palyginti su retomis aktorių frazėmis ir fragmentiškų scenų dialogais, jis skamba nuolatos.
Pagrindinis spektaklio veiksmas vyksta ekrane, jame susipina iš anksto nufilmuoti kadrai ir čia pat filmuojami vaizdai (videomenininkai Grantas Gee, Ingi Bekk ir Ellie Thompson). Tobulai iliuzijai ekrane kurti pasitelkiama kokybiška scenografija, butaforija ir kostiumai, menantys vaizduojamas epochas. Ekrane išryškėja filmuojamų audinių faktūros, spalvos, daiktų formos, keliančios estetinį pasitenkinimą. Dalis kadrų primena Sally Potter filmo „Orlando“ (1992) vizualinę prabangą. Nors filmo ir spektaklio romano traktuotės skiriasi, jiems bendras yra dėmesys estetiniam istorinės aplinkos ir kostiumų atkūrimui, taip pabrėžiant laiko ir kultūros normų slinktį.
Anot režisierės Mitchell, didžiausias Woolf kūrinio iššūkis - dinamiška kelionė laiku, būtent tam scenoje reikalingi ekranai ir kino medija. Nors pamažu artėjama prie dabarties, laikas čia niekada nevirsta linijiniu, jis susipina ir egzistuoja greta, tarkim, kai lėktuve šalia šiuolaikiška suknele vilkinčios Orlando sėdi XVIII a. peruku ir kostiumu vilkintis keleivis arba Orlando vairuoja šiuolaikinio miesto gatvėmis su praėjusių amžių šukuosena, arba pagal šiuolaikinę muziką tarsi teminiame vakarėlyje šoka istoriniais kostiumais vilkinčios merginos.
Aktorė Jenny König (vaidinusi ir „Plaučiuose“) įtaigiai kuria naivų ir įvairioms savo tapatybės versijoms atvirą Orlando, išpūstomis akimis žvelgiantį į pasaulį. Tarp kitų aktorių, meistriškai kuriančių daugybę vaidmenų, labiausiai įsimena aktorius Konradas Singeris, vaidinantis erchercogienę transvestitą bei kitus vyriškus vaidmenis: įkyrų Orlando gerbėją, lordą mizoginą ir kt. Iš atskirų dinamiškų scenų sudarytame spektaklyje aktoriai kuria daug skirtingų personažų, kuriuos labiausiai apibūdina išoriniai požymiai: kostiumas, mimika, socialiniai gestai, bet ne psichologinė vaidyba.
Visi meistriško Katie Mitchell spektaklio „Orlando“ elementai veikia tiksliai, istorija pasakojama dinamiškai, siekiant pasakyti esmę. Nepriklausomai nuo lyties ir epochos Orlando stebi(si), mąsto ir rašo, kaskart viena(s) sugrįždama(s) po ąžuolu apsvarstyti savo takios tapatybės. Rašymui simpatizuoja ir biografė, emocingai nuspalvindama vietas apie Orlando kūrybiškumą. Orlando susipažįsta su pasauliu atvirai, išbando viską, ką jis siūlo, bet nieko pernelyg nesureikšmina, visus pokyčius priima nedramatizuodama(s). Tačiau įsisąmonina, kokias kliūtis kuria socialinės ir kultūrinės normos, kaip jos formuoja patį individą ir kada jį apriboja. O apie tai mąstyti kartu su žiūrovais ir rūpi spektaklio kūrėjams.
