Islandijos Reikjaviko teatre Oskaro Koršunovo pastatyta Williamo Shakespeare´o „Audra" susilaukė vietos kritikų recenzijų. Spausdiname Bryndís Schram, aktorės, rašytojos ir buvusio Islandijos užsienio reikalų ministro Jono Badvino Hanibalssono žmonos straipsnį naujienų agentūrai „Pressan", 2011 sausio 2 d.
Tik įsivaizduokite, į mūsų miestą atvyko Shakespeare´as pačiame savo jėgų žydėjime - po keturių šimtų metų. Kaip kadaise pasakė Tomas Lehreris (amerikiečių matematikas ir ironiškai nusiteikęs aštrialiežuvis) - „When Mozart was my age he had been dead for ten years." Mozartas mirė būdamas trisdešimt šešerių! Bet ko gi būtų vertas tasai visų minimas ilgaamžiškumas, jei tie, kurie dar gulėdami lopšyje buvo apdovanoti savo genialiais talentais, grąžintų savo „gyvenimo džiaugsmo grūdą" dar beveik vaikystėje nespėję pasinaudoti metų teikiama patirtimi?
Per tą pusę išgyvento amžiaus Shakespeare´as sukūrė 36 pjeses! Tais laikais krizė buvo nuolatinis reiškinys, ir teatras buvo tam tikras būdas pabėgti nuo tikrovės - o gal net terapija (kaip dabar). Paklausa buvo milžiniška, o konkurencija žiauri. Kas vakarą jaunuoliai vaidindavo pilnai salei (be abejo, tik vaikinai), o Shakespeare´as turėjo susitaikyti su tuo, kad reikalui prispyrus per mėnesį reikėtų parašyti iškart du kūrinius. Žinoma, Shakespeare´o laikais į pjeses nebuvo žiūrima kaip į literatūrą, jos veikiau buvo vertinamos kaip kažkoks nusiraminimas, gyvuojantis lygiai tiek, kiek scenoje trunka vaidinimas. Bet kūrėjui tai buvo pragyvenimo šaltinis. Būtent tada Shakespeare´o mokiniai ir aktoriai pasirūpino, kad jo kūriniai būtų išsaugoti.
Ir štai dabar jis, kaip įprastai gyvai mojuojantis rankomis ir kojomis, nušluoja į šoną visus šiuolaikinius artistus, popkultūros dievaičius, visus juokdarius ir net Kalėdų Senelius.
Tik tai priklauso nuo jūsų nuotaikos. Ar labiau norėtumėt pamatyti farsą, virstantį kruvina tragedija, kurios pabaigoje visi guli negyvi, ar pasitenkinti įspūdingai išsiskleidžiančiu grožiu, leisti, kad patiriamas malonumas kutentų jūsų padus, o gal pasiduoti netikėtiems meilės žaidimams ir tuo pačiu metu patirti atgailą, atleidimą ir meilę? Kurio norite, Nacionalinio teatro ar Miesto teatro?
Miesto teatre pasirodė Prosperas (Ingvaras Sigurdssonas), teisėtai išrinktas Milano hercogas, išduotas savo brolio ir nušalintas nuo valdžios. Dabar jis gyvena atokioje negyvenamoje saloje - „prarasta šlovė, prarasta siela". Jis neturi nieko, tik savo jaunutę kaip vaikas ir nepaprastai gražią dukterį Mirandą (Laura Johana Jonsdottir), kuri išties ir nepaprastai graži, ir jauna. Ji lydi savo tėvą tarsi praeities šešėlis ir svajonė apie kažką, ko niekada nebus.
Ingvaro vaidinamas Prosperas yra tikrai patrauklus vyras, meilikaudamas ir juokaudamas jis įsitaiso scenoje. Ir žino jis tai, ko kiti nė neįsivaizduoja. Jis slapta saugo giliai rankovėje įsikišęs kelias geras kortas, tik klausimas, kada jis jas mes. Jis valdo dvasią Arielį (Kristin Tora Haraldsdottir) - žavingą merginą užburiančiu balsu, taip pat Kalibaną, gaurais apžėlusį niekadėją (Hilmiras Snairas Gudnasonas). Tikra sensacija - paversti Hilmirą Snairą tokiu atstumiančiu padaru, bet, dievaži, kartais jis tiesiog išsigimėliškas (labai atsiprašau), beveik paties nelabojo įsikūnijimas.
Taigi, likimas tai, ar dar kažkas - galbūt dvasia su savo burtų lazdele, - bet visa Milano aukštuomenė - manyčiau, kad taip pat ir Neapolio, t.y. senieji Prospero draugai ir priešai, sudužus laivui išsilaipina jo saloje. Staiga Prospero rankose atsiduria visų jo priešų gyvybė. Ir kas tada? Prasideda dar vienas dramatiškas kraujo praliejimas Shakespeare´o tragedijos stiliumi? O gal atsiranda kitas būdas nubausti kaltuosius ir suvesti sąskaitas? Kad tai sužinotumėt, turėsite patys nukeliauti į teatrą; patikėkite, jūsų kelionė to verta.
Kaip jau supratote, „Audros" siužetas paprastas ir neįmantrus, bet tuo pačiu metu jis suteikia režisieriui Oskarui Koršunovui galimybę pažaisti, atsiradus progai išspręsti reikalą savaip, pauzes užpildyti eilėmis, sumaišyti priedainio variacijas, kurios slepiasi visame spalvų spektre, tačiau kurių neįmanoma pamatyti iš pirmo žvilgsnio.
Be kita ko, jis leidžia sau iš vieno vaidybos stiliaus pereiti į kitą; įvykių eiga darosi gyva, netikėta ir intriguojanti, prieš akis plėtojasi daug istorijų skirtingais stiliais. Stabtelime XVI amžiuje susitikus Ferdinandui (Jorunduras Ragnarssonas), šauniam vaikinui, tikram vyrui tikrąja šio žodžio prasme, ir gražiajai Mirandai. Tikra commedia dell´arte - trūko tik kaukių ir pasikartojimų.
Kitoje vietoje Oskaras įmeta trupę į visišką absurdą (théatre de l´absurde), kai lyg iš dangaus nukritusi italų mafija stovi nepažįstamoje negyvenamoje saloje, apsirengusi „Armani" ir „Gucci", tokia pažeidžiama, nes jos buvimas čia betikslis. Puiki kvinteto vaidyba primena gerai surepetuotą kamerinės muzikos atlikimą, kai instrumentai šliejasi vienas prie kito ir skamba tarsi vienas balsas. Tikrai neįprastai įdomi scena, atliekama Johano Sigurdarsono, Sigrunos Edos Bjornsdottir, Haldoro Gylfasono, Hanos Marijos Karlsdottir ir Johanos Vigdis Arnadottir.
Farsas savo viršūnę pagaliau pasiekia kartu vaidinant Kalibanui, Trinkului (Hilmaras Gudjonssonas) ir Stefanui (Gudjonas Davidas Karlssonas); pastarieji du visai netyčia (ir, aišku, visai nereikalingai) išgyveno laivo katastrofą ir užtiko bei suvartojo visas laive buvusias degtinės atsargas. Vaikinai ne tik vaidina farsą, kuris kartais tampa toks beprotiškas, kad pranoksta pats save, bet ir šlaistosi girti ir jiems viskas leidžiama (na, ir ką jūs apie tai pasakysit?). Jie taip karališkai pasilinksmino, kad savo linksmumu užkrėtė ir žiūrovų salę.
Taip pat ir dvasios, elfai bei fėjos scenoje gyvena savo ypatingą gyvenimą, yra lygiaverčiai dalyviai kaip ir visi kiti, nors neprataria nė žodžio. Jie tiesiog ten yra, lėtai juda, užpildo vaizdą: tykūs, ramūs ir susikaupę. Akivaizdu, kad Katrin Hall ir jaunasis Hognis Egilssonas gerai atliko savo darbą, nes muzika ir šokis tarsi raudona gija driekiasi per visą spektaklį. Hognio muzika paslaptinga, nepavaldi nei laikui, nei vietai. Ji maloni ausiai ir dera prie Prospero išvaizdos, kuris spektaklio pradžioje nusimeta mantiją ir pasirodo mums vilkintis džinsus.
Dar vienas žmogus, susijęs su visa šia istorija, yra pats pjesės vertėjas Solvi Bjornas Sigurdssonas. Palyginti su kiek iškilmingu ir be galo gražiu Helgio Halfdanarsono vertimu, Solvio vertimas skamba labai šiuolaikiškai. Jis nesikuklina vartoti slengo ar jūreivių žargono. Tačiau kiek toli reikia eiti norint pasitikti SMS kartą, kalbančią ir mąstančią raktažodžiais? Pats vertėjas, turint omenyje jo amžių, vargu ar yra užaugęs kartu su šia karta, tačiau jis kalbą moka paaštrinti gerai suprantamais palyginimais ir simboliais.
Laukiau progos galų gale paminėti du vardus, kurie man pirmiausia ateina į galvą po teatre praleistos neįtikėtinos valandos: tai Vytautas Narbutas ir Filippia Eliasdottir. Ir kalbu apie juos abu iš karto, nes jųdviejų bendros pastangos darsyk sukūrė originalų, tačiau kartu ir tradicinį šurmulį, kuris laiko apėmęs žiūrovą dar ilgai po spektaklio pabaigos. Negalima pamiršti paminėti ir šviesų meistro Bjorno Bergsteino Gudmundssono - be tinkamo apšvietimo vaizdas būtų neišbaigtas, o Vytas su Filipija savo darbe nebūtų pasiekę tokio susižavėjimo verto tikslo.
Prieš žiūrovo akis atsiveriantis vaizdas yra toks neįtikėtinai gražus, kad man staiga pasirodė, jog atsidūriau magiškame Rytų pasaulyje, užburta jausmų ir kvapų. Po spektaklio nenorėjau niekur eiti: daug mieliau būčiau likusi sėdėti savo vietoje.
Vertė Jurgita Marija Abraitytė
