Peterburgo teatro festivalis „Raduga“
 |
| „Sandoris“, rež. Dmitrijus Krymovas |
Rimas Tuminas dar tik sprendžia išvykimo į Maskvos J. Vachtangovo teatrą galimybes, o Maskvoje ir Peterburge apie tai jau kalba visi. Naujieną sužinojau tik atvykusi į Peterburgą – aštuntą tarptautinį jaunimui skirtų spektaklių festivalį „Raduga“ („Vaivorykštė“), organizuojamą Peterburgo jaunojo žiūrovo teatro ir savaitei čia sukviečiantį ne tik įvairias Rusijos bei užsienio trupes, bet ir būrį Maskvos ir Peterburgo kritikų. Jiems Tumino sprendimas sutikti vadovauti Vachtangovo teatrui – savižudybė, nes kažin ar mūsų režisieriui pavyks įveikti teatrą apnikusias problemas, juolab grakščiai apeiti visas Maskvos teatro pasaulyje verdančias intrigas... Nežinojau, kad pats režisierius dar nėra galutinai apsisprendęs.
Tiems, kurie savo teatro viziją ar pamatus kūrė pažindami gerą rusų teatrą, naujo susitikimo su juo galima būtų tik pavydėti. Nepaisant ir mums žinomų teatro finansavimo problemų, valstybės savivalės taikant teatrams ekonominių sandorių modelius, žlugdant menines iniciatyvas ar baudžiant už kūrybines „prastovas“, rusų scenos meno tradicija šiandien atrodo kaip niekad gyvybinga. Palaikoma ypač vyresniosios teatro kartos režisierių bei vyresnių ir jaunesnių teoretikų, ji, berods, įgauna naują kvėpavimą. Dinamišką, konfliktišką, dar aštriau visas žmogaus gyvenimo sritis išklibinantį šiandienos kvėpavimą, kuris priverčia kitaip suskambėti klasikos kūrinius ir iš naujo įvertinti tas režisūros bei vaidybos pamokas, kurias dabartiniai kūrėjai kaip palikimą gavo iš savo mokytojų. Mokytojas, mokykla, profesinis pasirengimas ir profesiniai įgūdžiai – ne tušti žodžiai; rusų kolegų lūpose po scenos išbandymo naujomis ir dažnai marginalinėmis formomis visą ligšiolinį dešimtmetį jie vėl įgyja ypatingą svarbą ir reikšmę. Kaip ir pagarba tiems, nesvarbu, jaunesniems ar vyresniems menininkams, kurie užgriuvus visuotinės komercializacijos ir greito pripažinimo ar įvertinimo laikui „neparsidavė“ nei valdžiai, nei žiūrovams, išliko atsparūs trumpalaikėms madoms ir išsaugojo kūrybinę autonomiją. Pavydėti rusų aktoriams, režisieriams, kritikams galima būtų ir išsaugotos meilės teatrui – tokios, dėl kurios scenoje įmanoma viskas, o gyvenime vis dar verda ginčai ir diskusijos, kuri verčia prisiminti jau legendomis tapusias asmenybes ir savo darbus vertinti ne iš šios dienos, bet iš dešimtmečių perspektyvos.
Turbūt todėl, kad čia vis dar nepaprastai svarbi teatro, kaip meno, samprata, o kiekvienas teatro renginys yra nesiliaujantis dabarties ir praeities, naujovių ir tradicijos dialogas, iš pirmo žvilgsnio periferinis Peterburgo festivalis, vykęs gegužės 31 – birželio 6 d. ir sutapęs su Maskvoje beprasidedančiu A. Čechovo festivaliu, suviliojo gausią Maskvos ir Peterburgo kritikų delegaciją. Pasidaliję į dvi – oficialios festivalio ir nepriklausomų kritikų – komisijas, kritikai, atrodo, ne tik dar kartą tikrino savo nuojautas: festivalyje rodyti rusų spektakliai suteikė galimybę pažinti ir palyginti vieno režisieriaus darbus sostinėje ir tolimuose Rusijos miestuose arba pamatyti, kuo gyvena vienas ar kitas Maskvos ir Peterburgo teatras, pagaliau tiesiog susitikti ir pasidalyti įspūdžiais. Festivalio „Raduga“ direktorės Svetlanos Lavrecovos ir oficialios festivalio žiuri pirmininko profesoriaus Levo Gitelmano dėka prie vieno stalo galėjo susėsti šekspyrologas, Maskvos valstybinio teatro instituto profesorius Aleksejus Bartoševičius ir Rusijos ASSITEŽ centro prezidentas, režisierius Adolfas Šapiro, dramaturgas, kritikas, žurnalo „Teatr“ vyriausiasis redaktorius Valerijus Semenovskis ir teatrologė, „Peterburgo teatro žurnalo“ redaktorė Jevgenija Tropp, baleto tyrinėtojas, teatrologas, profesorius Vadimas Gajevskis ir šių eilučių autorė, teatro teoretikas, Peterburgo teatro ir kino akademijos teatrologijos katedros vedėjas Jurijus Barbojus ir teatro istorikė, teoretikė Natalija Kazmina, vadovaujanti Valstybinio menotyros instituto Maskvoje leidiniui „Proscenium – Voprosy teatra“, daugelis žinomų Teatro veikėjų sąjungos Maskvos ir Peterburgo skyrių atstovų, dramaturgė Ksenija Dragunskaja bei šiuolaikinės dramaturgijos tyrinėtojai Olegas Lojevskis ir Michailas Bartenevas, festivalio metu vedę dramaturgų seminarą. Tai, kad į kai kuriuos spektaklius netilpo ne tik žiūrovai, bet ir viso festivalio metu kolegų darbus stebėję peterburgiečiai scenos praktikai, irgi kėlė nuostabą – vadinasi, jiems rūpi, kuo gyvena, ką nauja sukūrė, kaip vertinamas jų cecho atstovo darbas...
Šiųmetė „Raduga“ pasirinko „Klasikos begalybės“ pavadinimą. Iš 11 festivalyje rodytų dramos, šokio ar lėlių spektaklių penki buvo kurti pagal rusų bei užsienio klasikų kūrinius ir tik du spektaklius – belgo José Besprosvany „Apie Baterflai“ bei Gintaro Varno ir Gabrielės Labanauskaitės „Žvaigždžių krušą“ – galima vadinti šiuolaikinių aktualių temų interpretacija. „Apie Baterflai“ (premjera 2004 m.) – tai asmeniški menininko vietos, kūrybos ir apskritai meno kūrinio formos bei temų šiandienos pasaulyje svarstymai pasitelkiant videomeną ir šokį. Tik pradėjęs repetuoti, choreografas atliko apklausą, ką žmonės žino apie šiuolaikinį šokį ir kokią vietą jis užima tarp kitų menų (nufilmuota medžiaga tapo vienu iš vaizdinių spektaklio sluoksnių); pasirinkęs „Madam Baterflai“ siužetą, ėmėsi modeliuoti jį kaip neįmanomų sutaikyti dviejų kultūrų ir dviejų tradicijų istoriją – juodaodis Pinkertonas dėl šviesiaplaukės „barbiškos“ amerikietės palieka gražuolę Baterflai, o ši iš nevilties pasirenka charakirį. Baterflai „sušokama“ kaip Bunraku lėlė, kurią vedžioja kitas šokėjas, tuo tarpu pats choreografas, visą laiką būdamas scenoje ir stebėdamas atlikėjus, videovaizdais pristato ne tik garsiąją Puccini operą, bet ir supriešina vakarietiškas ir rytietiškas vertybes, varijuodamas amerikietiškos ir japoniškos meilės ir mirties modelius ir vis užduodamas sau klausimą – ką reiškia šiandien kurti šią istoriją, ką reiškia šiandien apskritai kurti meną... Besprosvany, slavų žydų kilmės 1959 m. Mechike gimęs choreografas, baigęs Jacques’o Lecoqo ir Maurice’o Bejart’o mokyklas, nuo 1991 m. gyvena Briuselyje ir pastarąjį dešimtmetį vadovauja savo vardo trupei. Eksperimentuodamas šokio ir kino srityse, bandydamas jungti skirtingų šalių šokio stilius, jis ir „Apie Baterflai“ panaudojo hip-hopo ir tradicinio japonų šokio plastinę sintezę, kur šiuolaikinės muzikos įrašai sluoksniuojami su Puccinio operos Baterflai arijomis, įdainuotomis garsiosios Maria Callas.
Skaidrus, lakoniškas, nepaprasto grožio spektaklis, sužavėjęs pačios Baterflai „partijos“ atlikimu (šokėja Daniela Lucą) ir itin subtiliu meninio bei socialinio sluoksnių supynimu, Peterburgo festivalyje pelnė ir žiūrovų simpatijų, ir oficialiosios žiuri „Naujų formų“ nominacijos prizus. Ir savaip „pakišo koją“ šiandien vienam įdomiausių maskviškių kūrėjų – režisieriaus Anatolijaus Efroso ir teatrologės Nataljos Krymovos sūnui – scenografui ir režisieriui Dmitrijui Krymovui, kuris savo spektakliais, kurtais kartu su studentais, būsimais teatro dailininkais, stebina Maskvą jau ne pirmą sezoną.
 |
| „Sandoris“: varijuojama didžiulės idėjos netekties būsena. Nuotraukos iš festivalio archyvo |
Čia reikėtų stabtelėti ir priminti, kad Krymovas, kaip ir daugelis festivalyje dalyvavusių bei įvertintų režisierių, priklauso vyresniajai kartai, ir būtent jie savo teatro samprata bei modeliais gerokai lenkia „išsisėmusius“ jaunesniuosius. Žinoma, kad ne vien Efroso spektakliai, kuriems Krymovas kūrė scenovaizdžius nuo 1976 m., formavo scenografo asmenybę ir vertybinius kriterijus. Į šį laiką atsinešęs ankstesnio teatro idealus, Krymovas sugeba puikiai suderinti savo patirtį su naujojo sceninio vizualumo reikalavimais, paversdamas savo spektaklius-performansus gyvu ir aktualiu, žiūrovų akyse gimstančio dailininko teatro dialogu su aplinka. Rusijos teatro akademijoje (GITIS) dėstęs Sceninės erdvės kompoziciją, dailininkas su studentais ryžosi praktiškai išbandyti teatro galimybes ir kiekvienu spektakliu atskleisti vieną ar kitą darbo su daiktais, tekstais ar muzika scenos erdvėje aspektą.
„Kūrybinė Dmitrijaus Krymovo laboratorija“ – taip vadinasi trečius metus veikiantis „organizmas“, pastatęs 5 spektaklius (2005 m. pasirodę „Nedoskazki“ apdovanotas „Auksine kauke“ „Novacijos“ nominacijoje, po metų pagal Cervanteso, Charmso ir Gogolio tekstus sukurtas „Donkij Chod“ pristatytas „Auksinei kaukei“), kuriuos iki šiol grupė vaidino Anatolijaus Vasiljevo Šiuolaikinio meno mokyklos pastate, Povarskaja gatvėje 20. Peterburgo festivalyje rodytas Krymovo spektaklis „Sandoris“ („Torgi“) pirmą kartą buvo pristatytas 2006 m. gegužę, beveik tą pačią dieną, kai šis pastatas buvo atimtas ne tik iš Vasiljevo, bet ir iš daugelio čia besiglaudusių kūrybinių grupių.
Nežinant spektaklio gimimo istorijos, „Sandoris“ gali pasirodyti keistas, labiau užsitęsusį teatralizuotą vyksmą primenantis reginys, kuriame trys merginos ir du vaikinai „žaidžia“ vaikystės prisiminimus. Tačiau įsižiūrėjus į baltų sienų erdvę, kur ant juodu polietilenu uždengtų ir remonto darbams paruoštų grindų dar iki prasidedant spektakliui jaunuoliai iš smėlio stato „pilis“ (tai ir keliaaukštis pastatas su lentele „Povarskaja 20“, ir cerkvė, ir Kremlius, greta – kalvelė su baltais žiedais pasipuošusiais stagarėliais), išgirdus Čechovo pjesių „Žuvėdra“, „Dėdė Vania“, „Trys seserys“, „Vyšnių sodas“ replikų nuotrupas, pradėjus ant vieno siūlo verti pasikartojantį „atidavimo“, praradimo ritualą, išdainuotą, sugiedotą ir surepuotą iš absurdiškiausių Čechovo veikėjų frazių, supranti, kad varijuojama ne tik konkrečios erdvės, bet ir kažkokios didžiulės idėjos netekties būsena.
Krymovas „dirba“ vaizdinių blyksniais. Štai iš paslaptingos angos grindyse ištraukiamos trijų seserų ir brolio didžiulės figūros, medžiaginės lėlės, ir aktoriai leidžiasi su jomis šokti; tereikia nusimauti batą, kad ant kojinės pado pamatytum Maskvos dailės teatro žuvėdrą, tokią pat aptriušusią ir gerokai „numindžiotą“, kaip ir iš angos ištraukta jos „antrininkė“ – viena merginų užsideda ant galvos žuvėdros iškamšą, kalba Irinos žodžius apie darbą, o atsukta užpakaliu žuvėdra „šlapina“ srovele aktorės kaktą ir lūpas. Du sykius scenoje pasirodo kareivis, primenantis prašantį pinigų praeivį iš „Vyšnių sodo“, – jaunuoliai jam viską atiduoda, neša įvairiausius popierius, didžiules banknotų kupiūras, šapelius ir sulūžusių plastmasinių lėlių (Bobiko ir Sofočkos iš „Trijų seserų“) dalis, kol nuščiūva, supratę, kad nieko nebeturi, net pastato su lentele „Povarskaja 20“... Nepaklausė pragmatiškų ir įžvalgių Lopachino – vieno iš jaunuolių, bandžiusio paprotinti tai somnambuliškus, tai ekstatiškai džiaugsmingus partnerius, – žodžių... Ginčijasi, kol pradeda dainuoti – taip, kaip Vasiljevo aktoriai, paėmę žvakes į rankas ir tol varijuodami „kaip mane sutiko Charkove“, kol sustoja į vieną eilę ir beveik maldaudami sugieda: „Anatolijau Aleksandrovičiau, leiskit kreiptis. Jei vėl važiuosit į Paryžių, paimkit mus kartu...“ Ne tik vaizdiniai, bet ir replikos, Čechovo tekstų nuotrupos, muzika ir judesiai, nepaprasto skaidrumo jaunuolių balsai ir nuolat besikeičianti nuotaika tai išsidėlioja į nenutrūkstantį atsisveikinimo ritualą, tai pabyra į alogiškus, beveik charmsiškus „palyginimus“, kai lyg dovana Irinai prie Kremliaus sienos pastatomas didžiulis virdulys, o į jį atremiama Putino nuotrauka, arba kai vis bandę išeiti ir vis sugrįžę pagaliau atsisveikina pionieriško optimizmo kupina vaikiška dainele...
Čechovo tekstas spektaklyje – tai kontekstas, žinomos, nebereikalaujančios komentarų replikos, ištartos priešinga, nei įprasta girdėti scenoje, intonacija; tekstas – kaip kodas jaunuoliams vienas kitą suprasti, ginčytis, apibūdinti būseną, arba – nuoroda žiūrovams: kur jie, kokiu laiku gyvena, kokį laiką prarado, kokį tiesiog ištrynė, sugriovė, pardavė... „Yra puikus dailininkas Konstantinas Chudiakovas. Jis man padovanojo savo katalogą – iš pradžių nufotografavo šešis šimtus žmonių, paskui – stambiu planu jų veidus bei jų dalis, o vėliau kompiuteriu taip viską sumontavo, kad atsirado trisdešimties biblinių personažų portretų serija, kurių kiekvieno veidas sudarytas iš daugybės kitų veidų. Atsirado keisti personažai – karščiuojančiomis akimis, tarsi bepročiai, apsėsti aistrų. Ir aš norėjau sukurti kažką panašaus“, – sako Krymovas apie savo spektaklį.
B. d.
