 |
| Rusijos nacionalinio UNIMA centro prezidentas, režisierius, Riazanės valstybinio lėlių teatro meno vadovas Valerijus Šadskis |
III tarptautiniame lėlių teatrų festivalyje „Maskvietiškos atostogos“ susipažinau su Rusijos nacionalinio UNIMA centro prezidentu, režisieriumi, Riazanės valstybinio lėlių teatro meno vadovu Valerijumi Šadskiu. Lietuvos nacionalinio UNIMA centro veikla, sakyčiau, tik mezgasi, todėl palyginimo dėlei Šadskio paprašiau papasakoti, kaip veikia Rusijos nacionalinis UNIMA centras, ir, be abejo, kas vertinga lėlių teatre atrodo pačiam režisieriui.
Rusijos nacionalinio UNIMA centro veikla remiasi šios organizacijos nuostatais. Pagrindinės mūsų veiklos kryptys – Rusijos ir užsienio lėlių teatro populiarinimas, informacijos sklaida, profesinių problemų sprendimas, lėlių teatro, kaip žmonių ir tautų bendravimo būdo, propagavimas. Stengiamės lėlininkus informuoti, kas vyksta pas mus ir užsienyje, padedame užmegzti ryšius, organizuoti festivalius. Festivalių Rusijoje – daugybė. Vienu metu vienoj vietoj surinkti visus mūsų lėlininkus neįmanoma. Taigi, kad lėlininkai geriau save įvertintų, siekiame, kad jie galėtų save palyginti su užsienio kolegų darbais.
Rusijos nacionalinis UNIMA centras glaudžiai dirba su Rusijos Federacijos Teatro veikėjų sąjunga. Mūsų biudžetas – sudėtinė Teatro veikėjų sąjungos biudžeto dalis. Teatro veikėjų sąjunga pagal sutartį suteikė mums patalpas Maskvoje, ryšio priemones ir du etatus: atsakingo sekretoriaus ir vertėjo, kuris verčia dokumentus, laiškus iš anglų ir vokiečių kalbų. (Lietuvos nacionalinis UNIMA centras etatinių darbuotojų, patalpų neturi – aut. past.)
Mano, kaip organizacijos prezidento, misija – visuomeninė. Šias pareigas einu trečius metus. Žodis „prezidentas“ skamba gražiai, bet realiai jokių galių, išskyrus asmeninį autoritetą, neturiu. Galiu tik patarti, pasufleruoti ką nors. Mūsų biudžetas – nedidelis. Šiemet – apie 100 000 rublių (apie 10 000 Lt – aut. past.). Tad svarbu, kiek lėšų organizacijai ar patiems lėlininkams pavyksta savarankiškai pritraukti. Bet pinigai lemia ne viską. Svarbu – asmenybė, jos noras ką nors padaryti. Kai yra asmenybė, valingas jos nusiteikimas, randasi ir pinigų, ir kūrybinių idėjų.
Aš, kaip prezidentas, neišgyvenu papildomų stresų, rūpesčių, nes ligi tol bemaž dešimtmetį buvau viceprezidentas, tad „virtuvę“ žinau gerai. Mūsų organizacija, pirmiausia, – tarpusavio pagalbos organizacija. Man dažniausiai tenka ginti teatrus – rašyti laiškus apskričių, respublikų valdžioms, kad neuždarytų, neskriaustų teatrų. Pasirašai „prezidentas“ – skamba! – ir valdžios požiūris į problemą keičiasi...
Į festivalius stengiamės kviestis įdomias asmenybes, kurios supažindintų mūsų lėlininkus su įvairiomis darbo metodikomis. Neseniai Abakano festivalyje viešėjo vienas kinų lėlininkas. Buvome sužavėti! Pasirodo, mes, lėlininkai, nežinome visų lėlės galimybių. Dabar siekiu, kad į Maskvą atvažiuotų daugiau kinų lėlininkų, kurie supažindintų mus su savo marionečių, šešėlių teatru. Taip pat mezgu ryšius su vienu bulgarų lėlių meistru, kad atskleistų savo darbo paslaptis.
Lėlių teatre, kaip bet kuriame kitame, reikalingas vienas žmogus su savo idėja, kuris apie save it Saulės sistemoje „užsuktų“ bendraautorius, aktorius, sukurtų spektaklį – sistemą. Nesvarbu, valstybiniame ar privačiame teatre. Tiesa, valstybiniame teatre darbo sąlygos geresnės. Dabar mūsų valstybė tarsi atsiriboja nuo teatro. Mes jaučiamės nelabai patogiai ir saugiai. Prastėjantys finansiniai reikalai atspindi valstybės lyderių požiūrį į teatrą, jų supratimą, kiek teatras reikalingas visuomenei, kokia teatro kūrybinė ir dvasinė misija. Kai teatras suvokiamas tik kaip laisvalaikio praleidimo būdas, viena iš daugybės pramogų, tuomet, suprantama, teatras „atiduodamas“ rinkai („kaip norite, taip plaukite, ką norite, tą darykite“).
Lėlių teatras skirtas ne vien vaikams. Bet taip jau istoriškai susiklostė, kad XX a. lėlių teatras tapo teatro vaikams dalimi. Tiesa, bene 50 procentų Rusijos lėlių teatrų bandė ar bando kurti ir suaugusiems. Bet tai – išskirtiniai atvejai.
Buvo metas, kai ir aš kiekvienais metais sukurdavau po vieną spektaklį suaugusiems (Jevgenijaus Švarco „Drakonas“, Bertoldo Brechto „Arturo Ui karjera“, improvizacija pagal Bokaccio „Dekameroną“ „Meilė meilė“, Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“, Aleksandro Puškino „Puota maro metu“, Willimo Shakespeare’o „Hamletas“, Nikolajaus Gogolio „Mirusios sielos“ ir kiti). Dabar dėl įvairių priežasčių tai darau rečiau.
Kiekvienas spektaklis – nauja lėlių vedžiojimo technika, kiti aktoriaus ir lėlės, aktorių ir publikos santykiai. Aktoriams naujoves įsisavinti reikia laiko. Pastaruoju metu aš dar ir vadovauju savo teatrui – taigi tenka galvoti, iš kur gauti pinigų, kaip įvykdyti planą (reikia, kaip mes sakome, „aptarnauti regioną, kaimo žiūrovus“). Šitaip atsiranda daugiau tradicinių (lazdelinių, pirštininių lėlių) spektaklių, kuriuos nesunku vežioti, vaidinti teatrui nepritaikytose patalpose.
Daugiausiai dirbu su vienu (etatiniu) dailininku. Kartais kviečiu ir kitus, kad keistųsi spektaklių forma. Antraip kūryba virstų įpročiu, pareiga. Repetuoti su aktoriais pradedu, kai 90 procentų dailininko darbo baigta. Ypač gaminant lėles. Nėra prasmės repetuoti su aktoriais be lėlių. Prifantazuoti gali, bet paskui fantazijos nesutaps su konkrečia lėlių plastika. Kartais lėles tobuliname ir per repeticijas. Štai statėme „Raudonkepuraitę“. Negalėjome pateisinti, kodėl Raudonkepuraitė iš karto neatpažįsta Vilko. Pagalvojome, gal Raudonkepuraitė blogai mato? Sugalvojome lėlei didelius akinius, ir ši detalė padėjo aktorei surasti lėlės plastiką, charakterį...
Spektaklio kūrimas – kaip atskiro pasaulio tvėrimas. Štai Vilniaus „Lėlės“ spektaklio „Muzikinė dėžutė“ pasaulį, kurį matėme festivalyje, sugalvojo dailininkė Julija Skuratova. Ir jos sugalvotas savitas pasaulis paskui save „patraukė“ ir aktorius, ir režisierių Rimą Driežį. Manau, šiame spektaklyje daug kas rasta improvizuojant aikštelėje.
Repertuarą renkuosi pagal temos poreikį konkrečiu metu. O kūrinio autorius, jo kilmė man yra antriniai dalykai. Socialinės aktualijos man neįdomios, tuo minta laikraščiai. Tiesa, a.a. režisierius Valerijus Valchovskis buvo socialinių lėlių spektaklių lyderis, jis propagavo šią kryptį. Bet savo geriausiuose spektakliuose jis to nedarė atvirai. Dabar Mytiščių lėlių teatras „Ognivo“ vaidina Gogolio „Revizorių“, šį spektaklį galima vadinti „socialiniu“. Daugiau pavyzdžių neprisimenu...
Šiuo metu mūsų trupėje 17 aktorių. Iš jų tik 2 baigė dramos teatro mokyklą, visi kiti – lėlių teatro aktoriaus studijas. Lėlių teatro padėtis, lyginant jį su dramos teatru aktoriaus amplua aspektu, geresnė. Dramos aktorius turi individualią faktūrą, plastiką, spalvą, – tai ir išnaudoja dramos režisieriai. O lėlių teatre konkreti aktoriaus plastika ne tiek svarbi. Čia svarbiausias lėlių, materijos pagalba kuriamas konkretus vaizdinys. Aktoriaus balsą lengviau pakeisti negu jo kūno plastiką. Žinoma, balsų „paletė“ trupėje labai svarbi. Trupei reikia ir boso, ir soprano... Bet svarbiausios lėlių aktoriaus savybės – gebėjimas improvizuoti, temperamentas, muzikalumas... Įdomiausia, kai konkretus aktorius–asmenybė taip veikia su lėle, kad jo beveik neatpažįsti. Aktoriaus ir lėlės sąveika tarsi pagimdo „trečią būtybę“, kartais net nenuspėjamą! Kai tai įvyksta (deja, ne taip dažnai) – tampame atradimo liudininkais...
