 |
| Šokoladinių zuikių ir karamelinių viščiukų vitrinos |
Trečioji
Pirmoji ryto valanda prabėgo Vassiliko hole žiūrint Brigittos Kramer filmą „Žemiškųjų malonumų sodas“ apie vokiečių choreografę Sashą Waltz. Labiau pristatančiame nei tiriančiame filme visgi ryškėjo keletas momentų, leidžiančių atsekti choreografės kūrybos ištakas. Vienas jų – sugebėjimas įsiklausyti į aplinką, pajusti konkrečią erdvę, iš kurios architektūrinės duotybės ir kultūrinės atminties išrutuliojama vienokia ar choreografinė materija (beje, Waltz – architekto dukra). Antras – susitikimai su žmonėmis. Waltz trupėje šoka daug užsieniečių, kai kurie jų beveik nekalba vokiškai, tačiau atvažiavo į Vokietiją ir liko ilgam, nes darbas trupėje tapo daugiau negu darbu, o bendravimas su choreografe praaugo profesinių santykių pragmatiką, tapo nepakeičiama asmenybės augimo dalimi. Apie abipusiai maitinančią gyvenimo ir kūrybos apykaitą bylojo ir Sashos Waltz vyro pastebėjimas, kad žmonos menas stipriai pakito po dviejų jos gyvenimo įvykių – pirmojo vaiko gimimo ir po motinos mirties. Anot jo, darbai, sukurti po šių įvykių – gilesni, brandesni. O pati Waltz, kūrusi šokio kompozicijas, tiriančias įvairius žmogaus kūniškojo buvimo aspektus, gilinusis į holokausto aukų jauseną, kalba apie tai, kaip kasdienybės išgyvenimai keičia profesinį žvilgsnį: „Kai pirmą kartą iš taip arti susiduri su mirtim, tiksliau, kai išgyveni visą atsisveikinimo su artimu žmogum procesą, pats klausimas, kaip suteikti tiems išgyvenimams meninę formą, įgyja visai kitą prasmę“. Gražiausias filmo momentas – Sashos Waltz solinis šokis atidarant naujausią jos teatro erdvę: ji šoko pilname į iškilmingą atidarymą susirinkusių žmonių hole. Šoko lyg būtų visiškai viena kokioj negyvenamoj tik vėjo prapučiamoj saloj, visiškai panirus į save ir į šokį, o paskui netikėtai ir su absoliučiu pasitikėjimu krisdama į glėbius jos šokį stebintiems svečiams. O gal draugams, ar net trupės partneriams, ne tai svarbiausia; svarbiausia – šokis ir pasitikėjimas.
Rimini Protokoll į konferenciją ir susitikimą atsivežė kelis „ekspertus“ – taip jie vadina savo spektaklių vaidintojus, tam tikros gyvenimo srities žinovus. Nesusodino į eilutę mandagiam patylėjimui, o skyrė laiko atskirai susitikti su kiekvienu jų. Sritys, pasirodo, gali būti patys įvairiausios. Pirmoji buvo „širdies ekspertė“ – pusamžė moteris buvo išgyvenusi širdies persodinimo operaciją ir įsimylėjimą. Kalbinama apie tai, kaip jautėsi, kai matė transplantacijai gabenamą donoro širdį, ji sakė, kad teko susidoroti su kamuojančiu klausimu, ar ji turi teisę į tą širdį, o gal jos laukia labiau vertas ar tiesiog jaunesnis žmogus. Į namų šeimininkę ar prekybos centro kasininkę panaši moteris, kalbinama priešais Premio Europa publiką, niekuo nepriminė tūlos „bėdų turgaus“ dalyvės: į klausimus atsakinėjo be varžymosi ar egzaltacijos, oriai ir ramiai. Jos sugebėjimas adekvačiai elgtis prieš publiką savaime kėlė pasitikėjimą riminiais.
Kitas „ekspertas“ prie publikos buvo įpratęs iš profesijos: mokslininkas, buvęs universiteto dėstytojas, profesorius, Marxo specialistas. Garbaus amžiaus vyriškis šypsojosi ir tiesiog vaikiškai džiūgavo pasakodamas apie savo dalyvavimą spektaklyje „Karlo Marxo „Kapitalas“. I tomas“ kaip apie žavų gyvenimo nuotykį. Klausiamas, ar dalyvavimas spektaklyje nepakenkė jo, kaip mokslininko, karjerai, jis tik šelmiškai nusikvatojo ir atsakė: kai tau devyniasdešimt, universitetai seniai tavim nebesidomi, o čia galėjau bendrauti su publika apie tai, kas man įdomiausia – apie skirtingas „Kapitalo“ leidimų redakcijas ir tikrąsias autoriaus intencijas.
Trečiojo „eksperto“, pietietiško gymio berniuko, prieš keletą metų dalyvavusio spektaklyje apie paauglių aistrą šaudymui „Shooting Bourbaki“ , žvilgsnis į projektą buvo iš visai kitos perspektyvos: linksmas, spontaniškas paauglys sakė, kad pusantrų metų su spektakliu – patys geriausi jo gyvenimo metai iki šiol. Dabar jis groja alternatyvios muzikos grupėje ir jam patinka būti „kitokiam“ – šito išmokęs iš riminių. Ir, galiausiai, Vilniaus „Sirenose“ matytas aviacijos inžinierius iš belgų skrydžių bendrovės „Sabena“, išmintingas ir kiek poetiškas (tai jis spektaklyje kviečia paklausyti vėjo, švilpiančio pro lėktuvo sparnus), kurio beišsipildančią vaikystės svajonę tapti pilotu sužlugdė bendrovės bankrotas, kalbėjo, kad teatras įsiveržė į gyvenimą staiga ir tada, kai buvo sunkiausia: „jie padėjo mums išreikšti tai, ką jautėm. Jie geriau žinojo, kaip tai padaryti. O šiandien gyvenimas tęsiasi. Išskyrus tai, kad aš neberuošiu lėktuvų skrydžiams.“
Tai, kaip kalbėjo ir prieš publiką jautėsi šitie į Salonikus atvežti „Naujosios teatro realybės“ prizininkų Rimini Protokoll bendrakūrėjai, vertė beprasmiu klausimą, ar teatralai savo tikslams neišnaudoja kasdienybės „ekspertų“. Buvo akivaizdu, kad ryšys abipusis – tiek vieni, tiek kiti yra reikalingi vieni kitų .
Popiet knygą apie trečiąjį Europos prizo laimėtoją „Giorgio Strehleris arba aistra teatrui“ turėjo pristatyti režisierius Anatolijus Vasiljevas, bet jis kažkodėl neatvyko ir vėl buvo pereita prie kalbėjimo apie Patrice‘ą Chéreau. Dar vienas būrelis teoretikų ir praktikų, dirbusių su juo ar sekusių ir vertinusių jo darbus. Vis sunkiau išlaikyti dėmesį – aptarinėjami spektakliai nematyti, kūrybos partnerių pavardės nepažįstamos, o pats Chéreau nesirodo – repetuoja. Ir kuo ilgiau nesirodo, tuo labiau stiprėja nekantrus įspūdis, kad esu ne ten, kur vyksta įdomiausi dalykai ir kad režisierius tiesiog išsprūs, paspruks išsinešdamas visą savo paslaptį, dėl kurios (argi ne?) visi čia ir susirinko. Užtat priartėjus laikui, skirtam Marguerite‘os Duras teksto „La Douleur“ („Sielvartas“) skaitymui, kaip niekad iš anksto sėdėjau Vassiliko teatro salėje. Skaitė dviese: Chéreau ir aktorė Dominique Blanc, režisavo Thierry Thieû Niang (azijietiškos išvaizdos keturiasdešimtmetis, matytas viename iš Chéreau aptarimų). Tekstas buvo apie tai, kaip moteris laukia iš koncentracijos stovyklos grįžtančio mylimojo, politinio kalinio, Prancūzijai išgyvenant paskutines karo dienas, aplink tvyrant sutankintai iš paskutiniųjų jėgų išgyvenamos vilties ir nusivylimo, skausmo, fizinio ir dvasinio nuovargio atmosferai, kai nežinia, kas sunkiau, tikėtis ar nebesitikėti. Chéreau skaitė vaidmenį moterį palaikančio bičiulio, vėliau važiuojančio atvežti merdėjančio jos mylimojo iš sąjungininkų užimto konclagerio ir stebinčio nepakeliamai lėtą jo suniokoto kūno grįžimą į gyvenimą. Žmogaus buvimo kūniškumas, jo balansavimas ant gyvybės ir mirties ribos, ištikimybė mylimajam kaip įsipareigojimas jo kūniškumui, kūniškos užuojautos ir artumo gelmėje glūdintis moralinis ir dvasinis mylimųjų ir draugų susietumas – Chéreau atsivežtos temos, jo „arkliukai“. Panašios intonacijos bus ir rytdienos „monoskaitymas“, kurį jis paruošė specialiai Europos teatro prizo teikimo iškilmių pabaigai.
 |
| Patrice‘as Chéreau: „Tikiuosi, kada nors suprasiu, kodėl darau tai, ką darau.“ Nuotrauka: Nontas Stylianidis, photoreportage.gr |
Ar bereikia sakyti, kad devintą valandą vakaro prasidėjusio dar vieno trijų su pusės valandų, trijų dalių baltarusių „Laisvojo teatro“ spektaklio teištvėrėm penkiolika minučių? „Tylos zona“ (autoriai Nikolajus Chalezinas, Natalija Koliada ir Vladimiras Ščerbanas) irgi buvo sukurta specialiai Salonikų forumui. Pirmoji dalis buvo skirta vaikystei: skurdžios praeities realijomis grįstas eskiziškas veiksmas, būdingas aktorių buvimas vienoje scenoje neužmezgant jokio tarpusavio ryšio, vienišų, įbaugintų, agresyvių personažų atsitiktinis buvimas vienoje „zonoje“. Atrodo, dar prireiks laiko, kol jie atras vienas kitą ir energiją bei dramaturgiją, slypinčius ne tik priespaudoje ir skriaudoje, bet ir tarpusavio santykiuose.
Smagiausia keliaujant ilga Monastiriou gatve (tai dar vienas būdas pareiti iš teatro į viešbutį) kirsti įvairiausias kvapų zonas. Panerti ir išnerti į kavinių, barų, picerijų, konditerijų pilnomis šokoladinių zuikių ir karamelinių viščiukų vitrinomis (artėjo stačiatikių Velykos) skleidžiamus kvapus. Visiškai neįtikėtinas buvo beveik puskilometrio ilgio šviežiai sumaltos kavos kvapo ruožas, kurio epicentras – nedidukė parduotuvėlė, jau seniai uždaryta nakčiai, pro kurios grotuotus langus matėsi ant grindų pūpsantys didžiuliai ir kažkodėl plačiai atlapoti maišai, pilni skirtingų spalvų kavos pupelių. Prie pat viešbučio pasitiko kepamų bandelių aromatas.
Ketvirtoji
Pusryčiauti į viešbučio restoraną nusileidau gerokai pavargusi ir nesiteikiau atsakyti į viešbučio restorano padavėjo, išlakaus graiko išpuoselėtomis žandenomis, mirktelėjimą. Užtai kavinuką ant mano stalelio jis atnešė nukreipęs nuo manęs žvilgsnį ir atsukęs savo graikišką profilį. Paskui įgudusiu judesiu supylė kavą puodelin, taip ir neatsisukęs nei į puodelį, nei į mane. Po akimirkos restorano tarpdury pasirodė Warlikowskio aktorė Renate Jett, mandagi, miela ir švytinti kaip pats rytas ir padavėjas oriai nunešė savo išdidžią povyzą link jos.
Pasukau pakrante, šįryt apgaubta tiršto rūko. Betoninė pakrantės riba buvo gerokai aptirpusi, o brūkšnio tarp jūros ir dangaus neliko išvis. Pirmąkart per šias dienas kilo noras fotografuoti: gavosi keletas išplaukusių kadrų. Bet nebuvo kada atsidėti fotografavimo malonumams – negalima buvo pavėluoti į dar vieną konferenciją, o gal simpoziumą apie Chéreau, kuriame, skirtingai nei lig šiol vykusiuose, dalyvaus ir jis pats. Ir tikrai, publiką kiek apšildžius kitiems kalbėtojams, jis įsitaisė į kėdę priešais ir nepamesdamas iš veido kažin kokio tik jam vienam žinomo rūpesčio, ir kalbėjo, kalbėjo. Eilinį kartą pakartojau sau, kad būtina mokytis prancūziškai, nes angliško vertimo ausinėse tarpais nesigirdėdavo – dažniausiai tada, kai išgirdusi ką smagaus labiau išsilavinusi (ar iš prigimties prancūzakalbė) publika imdavo juoktis ar ploti. Belieka tikėtis, kad išgirdau kas svarbiausia.
„Tikiuosi, kada nors suprasiu, kodėl darau tai, ką darau,“ – tai buvo bene labiausiai guodžianti Chéreau frazė. Klausiamas apie savo santykį su teatru: „Man niekada nebuvo nuobodu šioje profesijoje. Manau, kad čia galiu stebėti žmones, galiu mokytis juos stebėti, nes mes tai darom visiškai nepakankamai.“ „Metams bėgant matau, kad daug ką prarandu. Tik kai kurie žmonės iš mano sutiktųjų išsaugojo gebėjimą mylėti nesistengdami pakeisti. Kai nebesi jaunas, tampi žiaurus, spaudi žmones – o neturėtume to daryti.“ „Myliu savo personažus, kartais iki išsekimo.“ „Mane vadina perfekcionistu, bet tai tik todėl, kad kiti nėra pakankami perfekcionistai. Jei galėčiau, dirbčiau mažiau, bet nemanau, kad tai įmanoma.“ „Kita vertus, kiekvienas spektaklis, kiekvienas projektas atneša ir dozę nusivylimo. Štai „Fedra“ (2003) yra turbūt geriausias mano projektas, bet tai dar nėra tai, kas būtų tobula. Tačiau keičiuosi, ir tai yra puiku. Mėgstu permainas, mokytis to, ko dar nemoku.“
Kai susitikimą vedęs anksčiau minėtas kritikas, profesorius Georges‘as Banu nukreipė kalbą į sceninius skaitymus, siūlydamas apibrėžimą „skaitymas – tai teatro pažadas“, Chéreau nesutiko: „skaitymas – tai teatras“. Jo sugestijos ir puikaus vakarykščio Duras skaitymo veikiama niekaip negalėjau sugalvoti nė vieno Banu palaikančio argumento. (O sugestija, matyt, buvo išties stipri, nes kai kitą rytą lėktuve į Vilnių papasakojau apie šitą ginčą Oskarui Koršunovui, o jis palaikė Banu versiją – visi O.K. argumentai negrįžtamai išsitrynė iš atminties.)
Baigiant apie Chéreau belieka pasakyti, kad jis liko ištikimas savo teatrinėms preferencijoms iki galo: Pierre‘o Guyotat tekstą „Koma“ apie depresijos ir vienatvės kankinamą rašytoją vargiai galėtum pavadinti tinkamiausiu Europos teatro prizo šventei užbaigti. Bet Chéreau pasirinko būtent jį ir ištvermingai perskaitė basomis vaikštinėdamas po vienam žmogui gerokai per didelę Vassiliko sceną (dalis publikos snaudė, ypač tie, kuriems teko sekti sudėtingo teksto vertimą titruose.)
 |
| Betoninė pakrantės riba buvo gerokai aptirpusi, o brūkšnio tarp jūros ir dangaus neliko išvis. Autorės nuotraukos |
Bet tai buvo jau vakare, o dieną buvo parodytas naujas Rimini Protokoll filmas „Wahl Kampf Wallenstein“: Friedricho Schillerio trilogija apie Valenštainą buvo interpretuojama pasitelkiant realias amžininkų išgyventas situacijas: filme dalyvavo kariai, nuo profesionalų iki buvusių Vietnamo karo karių, šiandien pacifistų, ir partijos draugų išdavystę patyręs buvęs politikas.
Paskutinis programos punktas prieš festivalio apdovanojimų teikimą buvo Oskaro Koršunovo repetuojamo „Hamleto“ peržiūra Makedonijos studijų draugijos teatre. Prie durų į salę – jau pažįstama grūstis ir griausmingi plojimai bei „bravo“ šūksniai, „užkloję“ paskutinės mizanscenos pabaigą. Bet daugiau apie sėkmingą OKT „Hamleto“ pasirodymą šiame svarbiausiame Europos teatro forume skaitykite nesuinteresuotų autorių rašiniuose.
Alma Braškytė, kritikė,
OKT/Vilniaus miesto teatro
literatūros skyriaus vedėja
