Pirmoji
 |
| Rimini Protokoll „Mnemoparkas” |
Vėlyvą ketvirtadienio rytą, po naktį pasibaigusios dvylikos valandų kelionės Vilnius – Praha – Salonikai, iš kurių pusė prabėgo klajojant po vakaro metamorfozes išgyvenančią, realumą visiškai prarandančią besimainančių šviesų ir šešėlių Prahą, – pažadino remontuojančio gatvę statybinio grąžto riaumojimas ir pro užuolaidų plyšį pralindusi visiškai plokščia šiaurės Graikijos miesto šviesa. Tas agresyvaus miesto triukšmo ir bukinantis paslapties nebuvimo įspūdis neapleido visą pirmąją dieną. Jūra glaudėsi už kilometrinės betoninės pakrantės, aplink miesto simbolį, Baltąjį bokštą plakėsi kelios puokštės klaikių oro balionų, pagamintų iš medžiagos, panašios į kepimo skardų foliją, o išraustą ir nebaigus remontuoti paliktą šaligatvį, vedantį į Vassiliko teatrą, buvo užgriozdinęs stendelis su vargana bižuterija.
Pagrindinėje festivalio aikštelėje, Vassiliko teatro pastate su didžiuliais holais buvo įsikūręs pressofisas, rūbinėje glaudėsi kažkas panašaus į informacinį ir gal kiek organizacinį štabą. Be šitų štabų darbuotojų, užsiraususių popieriuose ir kompiuteriuose, daugiau žmonių nesimatė. Pirmasis festivalio renginys – koliokviumas kosminio pločio tema „Teatras ir įvairovė“, organizuotas tituluotų graikiškų ir tarptautinių teatro institucijų, galėjo patraukti nebent pagrindinio dalyvio Richardo Schechnerio pavarde. Bet jos, matyt, neužteko, nes netrukus susivokiau beesanti lauke įstrigusi kelkraštyje plačios gatvės, užtvindytos didžiuliu greičiu lekiančių automobiliukų ir kaukiančių motociklų (viename jų važiavo didžiulis juodas šuo, kažkaip įsispraudęs prie vairuotojos kojų).
Kitoj gatvės pusėj buvo antroji festivalio „aikštelė“ – Makedonijos studijų draugijos teatras. Šalia jo jau stovėjo sunkvežimis išrašytu graudoku lietuvišku pavadinimu „Vilktukas“, atvežęs keletą baltų grimo kambario stalų-spintelių, baltų plastmasinių vazų ir krūvą baltų ilgakočių gėlių, – tai, ką ketvirtąją festivalio dieną pamatysim kaip Oskaro Koršunovo spektaklio „Hamletas“ scenovaizdį. Pati OKT trupė jau buvo scenoje, ruošdamasi pirmajai repeticijai. (Jie festivalio beveik nematys – reikės ne tik adaptuoti „Hamletą“ Makedonijos teatro scenoje, bet ir sutrumpinti atsivežtą dviejų su puse valandos spektaklio eskizą, work in progress, iki valandos). Kolkas neatrodė, kad čia bus greitai repetuojama: derybos su graikais buvo pačiame įkarštyje, graikiškai-angliškai-lietuviškų pokalbių reziumė būtų maždaug tokia: „ar būtų galima?“ – „negalima“, „bet gal būtų įmanoma?“ – „nieko nebus“, „o jeigu mes..“ – „nėra jokios galimybės“. Repeticijai persirengusių aktorių veiduose brėžėsi nuovargis. Teatras čia irgi dar nebuvo prasidėjęs. Išėjau lauk.
Po poros valandų šalia Vassiliko išsirikiavo keletas autobusų, aplink juos prisirinko būrys žmonių su mėlynom festivalio dalyvių kortelėm ant kaklo – teatro kritikai, teoretikai, operatoriai, adminstratoriai etc.. Per vakarėjančius Salonikus autobusų vilkstinė patraukė daug žadančia Lazaristes Monastery kryptim. Išlipus pasirodė, kad vienuolyno čia tik pavadinimas, o veiksmas vyks šiuolaikiniame pastate, berods, teatro mokykloje. (Kad tai teatro mokykla – tik spėjimas, būrimas iš graikiškų ir lotyniškų raidelių eilutės, strykčiojančios kampuotomis nestabiliomis kojelėmis ant pastato sienos.) Scenoje jau laukė didžiulė stalinėmis lempomis apšviesta konstrukcija, primenanti žaislinį geležinkelį. Iš dalies tai ir buvo geležinkelis, fantastinio dydžio – per visą normalaus dydžio sceną. Vingiavo jis per kruopščiai sumeistrautą šveicarišką gamtovaizdį su kalnais, giraitėm, kaimeliais ir miestukais, fermomis, aikštėmis ir šviečiančiais žibintais. Visa tai vadinosi „Mnemopark“. Šitą atminties parką atsivežė trupė iš Bazelio Rimini Protokoll, viena iš trijų šių metų Europos teatro naujosios realybės prizo laimėtojų. (Tai jie prieš trejus metus į „Sirenas“ atvežė buvusius subankrutavusių Belgijos avialinijų darbuotojus spektaklyje „Sabenation. Eikite namo ir sekite žinias.“) Keturiasdešimtmečių vokiečių trejetukas vis dar neprarado susidomėjimo tuo, kas vyksta „sekuliariame“, t.y., ne teatro pasaulyje, tačiau, regis, suabejojo to pasaulio savaimine verte, o gal pamiršo pradinį impulsą, kadaise paskatinusį tą pasaulį užkelti ant scenos, apšviesti prožektoriais ir išstatyti prieš žiūrovų akis, kad iš naujo būtų priminta individualaus likimo nepamainoma vertė. Gal todėl šįkart jie griebėsi kinematografo priemonių. Į natūralistiškai atkurtą gamtovaizdį, kuriuo, perkeldama į ekraną vaizdo projekcijas, keliauja filmavimo kamera, įterpia guliveriais tampančius spektaklio dalyvius (guvią merginą, užaugusią tėvo fermerio ūkyje, o dabar studijuojančią menus artimiausiame mieste, ir du vyresnio amžiaus vyriškius ir moterį), vaizdo technikos pagalba „skraidina“ juos laiko mašina. Visą šią kelionę atminties parkais papuošia zongais - Bolivudo filmų intarpais (kaip paaiškėjo iš vėliau vykusio susitikimo su „riminiais“, indiški filmai dabar itin mėgiami vokiečių publikos). Kad smagumo būtų daugiau, spektaklio dalyviai net gauna padainuoti ir pašokti tarp nežemiškų indų gražuolių. Į pabaigą „Mnemoparkas“ darėsi vis labiau dekoratyvus ir vis mažiau... būtinas.
Autobusai pasuko atgal į Vassiliko teatrą, kur netrukus turėjo prasidėti antrojo Naujosios realybės prizo laimėtojo, Krzysztofo Warlikowskio spektaklis Saros Kane „Apvalytieji“ (2001). (Tiesa, trečioji Naujosios realybės prizininkė, vokiečių choreografė Sasha Waltz dėl ligos į Salonikus neatvyko. Kadangi įstatuose numatyta, jog prizas gali būti įteikiamas tik „į rankas“, Waltz išsaugos prizininkės titulą, tačiau trečdalio už Naująją realybę skiriamų 20 000 eurų negaus – jie bus padalinti kitiems dviem laureatams). Prie durų į „Apvalytuosius“ susidarė nemenka grūstis. Miniai suplūdus į salę tarpdurius užtvėrė negavusiųjų atsisėsti nugaros. Perspektyva stačiomis ištverti dar vieną (pirmoji buvo 2004-ųjų „Sirenose“) beveik trijų valandų akistatą su Kane ir Warlikowskio radikalumu po naktinės kelionės pasirodė nepakeliama. Teatras priartėjo, bet jėgų su juo susitikti nebeliko. Pusvalandis jūros pakrante iki viešbučio ir palaimingas nusileidimas į patalą. Jokių sapnų, tik miegas.
Antroji
 |
| Grzegorzas Niziolekas, Krzysztofas Warlikowskis ir Jacekas Poniedzialekas konferencijoje |
Ryte, kai beveik dešimčia minučių vėluodama nusileidau į Vassiliko holą nuliniame aukšte, kuriame vyks visi festivalio susitikimai, koliokviumai ir videoperžiūros, Warlikowskis ir kompanija jau sėdėjo savo vietose, ant pakylos priešais išrikiuotas klausytojų kėdžių eiles, į kurias solidžiai vėluodama rinkosi vakarykštė publika. Tarptautinės kritikų asociacijos garbės prezidentas Georges‘as Banu, apžvelgęs po truputį užimamas kėdes, padėkojo sėdintiesiems ant pakylos už punktualumą ir tai, kas vadinosi „Konferencija ir susitikimas su Krysztofu Warlikowskiu“ prasidėjo. Kalbėjo aktoriai Jacekas Poniedzialekas, Andrzejus Chyra – jaudindamiesi, pernelyg atvirai, žvilgsniais ir gestais stengdamiesi palaikyti vienas kitą, Renate Jett – nuoširdžias padėkas įpakuodama į žaismingai koketišką intonaciją („Tuos aštuonerius metus nuo mūsų susitikimo aš augau kaip pamišusi.“). Jaudulys, padėkos žodžiai režisieriui už tai, kad, anot Jett, „pasiėmė mane į savo širdį“ – visa tai liudijo, kad už šios „Naujosios teatrinės realybės“, ar, tiksliau jos ištakose – intensyvi ir gyva gyvenimiškoji kūrėjų komandos realybė ir kad Warlikowskio spektaklių veikėjų neįmanoma tiesiog pakeisti kitais, taip kaip vienas draugas negali atstoti kito. Šitoj kibirkščiuojančioj jauduliu atmosferoj pats Warlikowskis, pasodintas į pakylos vidurį, pradžioje muistėsi kėdėje, kartais dirsčiojo į kalbančiuosius, kartais slėpdavo žvilgsnį po kepurės snapeliu, bet po truputį rimo, žvilgsnis darėsi vis mandagesnis ir abejingesnis, o į pabaigą akivaizdžiai pavargo. Kalbėtojų buvo daug: nuolatinė scenografė Malgorzata Szczęsniak, su kuria kadaise Krokuvoj kartu studijavo filosofiją ir su kuria jiedu iki šiol lengvai gali rasti bendrą kalbą, teoretikų būrelis, išvertę aktorių žodžius į mažiau pavojingas teorines formuluotes. Banu išskyrė Warlikowskio spektaklių aktorystę, ypatingą lyrinį jos pobūdį spektakliuose, kuriuose kalbama apie žiaurius dalykus. Piotras Gruszcszynskis pasakojo apie nelengvą Warlikowskio pradžią operoje ir sėkmingą teatrališkumo kūrimą konvencijų ir klišių varžomame žanre. Kritikas Grzegorzas Niziolekas reziumavo, kad „Warlikowskis – tai mes“ ir priminė, kad nors Lenkijoje šis režisierius laikomas provokatorium, bet pats tokio vaidmens neprisiima. Kai antrajai susitikimo valandai baigiantis žodis buvo suteiktas pačiam konferencijos „objektui“, jis puikia prancūzų kalba pasakė keletą mandagių frazių ir susitikimo laikas baigėsi.
 |
| Patrice‘as Chéreau. Nuotraukos iš www.photo2310.gr |
Holą teko užleisti centrinei šio forumo figūrai – dvyliktosios Europos teatro premijos laimėtojui prancūzų teatro (ir operos bei kino) režisieriui Patrice‘ui Chéreau. Pirmiausiai vyko jo režisuotos Leošo Janáčeko operos „Mirusiųjų namai“ pagal Fiodorą Dostojevskį videoperžiūra. Nepaisant to, kad hole nebuvo pakilimo ir tam, kad pamatytum titrus su vertimu (dainuojama buvo čekiškai) reikėjo visaip lankstytis, pusantros valandos prabėgo nepastebimai ir baigėsi ovacijomis. Lakoniškame scenovaizdyje būrelis operos solistų vaidino gyvenimo areštantus, dostojevskiškai susiduriančius su savo sąžine, išgyvenančius kaltę, atgailą, draugystę, meilę. Vaidino kaip aukščiausios prabos dramos aktoriai, taip įtraukdami į preciziškai išrašytą ir niuansuotą charakterių ir santykių dramą, jog pamiršdavai, kad žiūri ne gyvą dramos spektaklį, o įrašytą operą. Beje, pats Chéreau pirmą kartą pasirodė publikai prieš videoperžiūros pradžią: negailestingai išbarė tuos, „kam reikėtų padėkoti už baisias peržiūros sąlygas“. Tie rūstūs priekaištai labai derėjo prie jo kiek gunktelėjusios, įtampos persmelktos povyzos, nervingų rankų ir tragiškąją kaukę primenančio veido. (Jau kitą dieną buvo galima įsitikinti, kad visa ši „psichofizika“ puikiai, magnetizuojančiai veikia scenoje.)
Bet iki kitos dienos dar reikėjo išgyventi, t.y. pažiūrėti Nacionalinio Šiaurės Graikijos teatro spektaklį Euripido „Bakchantes“ ir du baltarusių Laisvojo teatro spektaklius: jau Lietuvoje matytą „Džinsų generaciją“ ir prieš metus sukurtą „Būti Haroldu Pinteriu“. Folklorinė „Bakchančių“ pradžia su eitynėm, dainom ir medinėm vežėčiom priminė Panevėžio spektaklį „Kaukazo kreidos ratas“, sugalvotą kaip klojimo teatro vaidinimas. (Nors į pabaigą, kai „bakchantės“ subėgo į sceną apnuogintomis ir spalvotais dažais ištapytomis krūtimis, suabejojau, ar mano palyginimas teisingas). Kaip bebūtų, „Bakchantės“ iš žiūrovų irgi sulaukė gausių plojimų, kuris, atrodo, liudijo deramą svečių mandagumą šeimininkų atžvilgiu.
Su baltarusiais viskas buvo daug nemaloniau. Nuoširdumu ir naivumu jų niekaip nepateisinsi. Nikolajaus Chalezino „Džinsų generacijoje“, jau matytame Lietuvoje spektaklyje apie džinsus kaip laivės simbolį, mėgėjiška vaidyba (prasta sceninė kalba, nesugebėjimas užmegzti kontakto su publika beveik pusę spektaklio), blogas skonis ir nepakenčiamas aktoriaus familiarumas (rauginto agurko pjaustymas siūlu ir vaišinimas juo pirmoje eilėje sėdinčių žiūrovų, galiausiai nusimautos džinsų poros sukarpymas juostelėmis ir dalijimas publikai) sklido nuo scenos kartu su perdėtu pasitikėjimu savimi ir įsitikinimu neabejotinu savo pranašumu publikos atžvilgiu. Agurkais ir džinsų juostelėmis viskas nesibaigė. Spektaklio metu buvo uždegtos šviesos ir visiems liepta garsiai šaukti „I am free“. Ir visi šaukė. Nors kalbinami po spektaklio daug kas raukė nosį, visgi politinio režimo Baltarusijoje realybė privertė forumo dalyvius užsimerkti prieš meninę Laisvojo teatro kokybę. Ir dar pagalvojau, kad mums, grupelei lietuvių, stebėjusių baltarusius Salonikuose, jų laikysena buvo sunkiausiai pakenčiama dėl to, kad nemaloniai priminė kažką iš netolimos mūsų pačių praeities: gal tą abejotiną pranašumo prieš „sočius ir bejausmius“ vakariečius jausmą? Taip pat nemaloniai pažįstama (ne tiek iš teatro, kiek iš gyvenimo) buvo visa persmelkianti agresija antrajame spektaklyje „Būti Haroldu Pinteriu“, vedančiame paraleles tarp asmeninio gyvenimo, politikos ir meno – dramaturgiškai pasklidame etiudų rinkinyje, kurio centre – emociškai nestabilų smurtininką recidyvistą primenantis dramaturgo Pinterio paveikslas. Kita vertus, mūsų karštas noras nubrėžti liniją „čia mes, ten – baltarusiai“ turbūt liudija, jog dar netoli tenubėgome ir tai, kas erzina baltarusių Laisvajame teatre, dar tebekvėpuoja mums į nugaras.
B.d.
