Gegužės 24 dieną Rygoje atšvenčiau Josifo Brodskio septyniasdešimt penktąjį gimtadienį. Tokią galimybę mums, 58 teatralams iš dešimties Europos šalių dovanojo Latvijos Naujojo teatro institutas, kasmet pavasarį rengiantis Latvių teatro vitriną. Per trejetą dienų Rygoje turėjome galimybę pamatyti dešimt 2015 metų geriausių spektaklių.
Režisieriaus Alvio Hermanio Naujajame Rygos teatre sukurtas spektaklis „Brodskis/Baryšnikovas“ tapo aukščiausia, švariausia menine nata, pradėjusia preciziškai atrinktą ir griežtai struktūruotą programą. Šiemet latviams galima tik pavydėti laisvės dosniai dalintis tuo, ką turi geriausio, neįkyraus svetingumo, ramios atidos, kantrybės įsižiūrėti į žmogų. Ir tai buvo tik viena šio paslaptingų šešėlių, skaidrių atspindžių ir totalios gyvenimo estetikos kupino miesto staigmenų. Mes, teatro žmonės, per retai būname Rygoje. Juk ranka pasiekiamas miestas gali akimirksniu katapultuoti į Alvio Hermanio, Vladislavo Nastavševo arba Valterio Silio kuriamo teatro oazes. Bet ar lengva šiuolaikiniam žmogui leistis į tokį nuotykį - pažintį su kaimyninės šalies teatro menu, identifikuojant išskirtinumą, unikalumą ir kitoniškumą? Gal tokios kultūrinės ekspedicijos net savotiškai pavojingos, po jų dažnokai lieka per daug klausimų ir pagiežos savo teatro ir šalies realybei.
Milijoninė Ryga išties labai kompaktiškas ir pėsčiomis pažinus miestas. Išlipus Centrinėje autobusų stotyje, tereikia susirasti Mokyklos gatvę - Skolas iela, o ten aidžiuse XX amžiaus pradžios daugiaaukščių namų kiemuose-šuliniuose bus pasislėpęs viešbutis meno galerija. Ką tai reiškia? Kad kas rytą į tavo omleto lėkštę nuo sienos vėpsos juodų, sodrių, gaivališkos ekspresijos priepuolyje nutapytų tulpių puokštės akutės. Tai taip latviška: patyliukais apgyvendinti nacionalinio teatro vitrinos svečius pačioje secesinės Rygos širdyje, nepamirštamos latviškos tapybos apsuptyje ir dar toje pačioje gatvėje, kurioje užaugo tikras rygietis Michailas Baryšnikovas. Prieš šešiasdešimt septynerius metus didysis baleto artistas gimė sovietų armijos karininko šeimoje, augo komunaliniame bute Rygos centre ir puikiai išmoko latvių kalbą: sūnų karštai mylėjusi rusė mama versdavo jam gausiai lankytų Latvijos nacionalinio teatro spektaklių tekstus. Moteris su sūnumi nuo rūsčios šeiminės realybės slėpdavosi operos ir teatro pasauliuose.
Prieš premjerinį Hermanio spektaklį Baryšnikovas sakė: „Niekada nesijaučiau čia kaip namuose. Ryga man nebuvo patogi, lengva ar maloni vieta. Čia gerai jaučiausi tik būdamas operos teatre ir choreografijos mokykloje. Buvau apžavėtas atmosferos, tvyrojusios teatre. Čia buvo aiškios taisyklės, visi buvo lygūs, draugiški, nebuvo apkalbų ir pavydo. Mes bendravome latviškai ir rusiškai. Buvau tuo metu dar vaikas, bet supratau, kad tai buvo man artima, tai buvo mano pasaulis. Ryga tampa vis gražesnė. Aš vaikštau po ją, šypsausi, prisimenu kalbą, bandau susišnekėti latviškai restoranuose. Labai miela. Bet vienintelė vieta, kur mano širdis ima iš tiesų plakti, yra motinos kapas“.
Michailo Baryšnikovo motina nusižudė, kai jam buvo 11 metų. Tai radikaliai pakeitė viską ir iki šiol ataidi menininko gyvenime ir kūryboje. Neregima ir neapleidžianti, nuolat šalia ant suoliuko sėdinti, pro stiklo langelius, iš užkulisių į savo numylėtinį žiūrinti Mirtis. Dar vienas personažas, Hermanio įvesdintas į spektaklio „Brodskis/Baryšnikovas“ prasminį audinį. Trečias pagrindinis. Šalia Michailo - skaitančio arba šokančio Josifo eiles. Ir greta Josifo - sodriu, apčiuopiamai rupiu balsu, aidinčiu iš garsiakalbių, atgyjančio tarpuose tarp ištartų žodžių, šviesos raibuliavime, net siera padvelkiančiuose, staiga vis užsidegančiuose laidų raizgalynėse.
Scenografė Kristina Jurjanė Naujojo Rygos teatro scenoje atkūrė prašmatniai sudūlėjusią medinę senosios Rygos verandą. Ji apraizgyta sutrūkinėjusių laidų gniutulais, pasidengusi eižėjančiais dažais, bet tokia švari ir išlaikyta, tobulų proporcijų. Įėjimo duris įrėmina du angeliukai, viena rankute parėmę balkį. Kita rankutė sukišta už strėnjuostės. Josifo ir Michailo bruožai iškalti jų veideliuose. Smulkmena, bet visi, matę bent vieną Hermanio spektaklį, manau, niekada nepamirš jo unikalios estetikos, to latviško grožio gniutulo, talpinančio ir atmintį, ir emocines diagramas, ir gyvastį. Veikianti, kvėpuojanti, veiksme aktyviai dalyvaujanti scenografija yra ir „Brodskio/Baryshnikovo“ išskirtinis reiškinys. Galima nujausti, kad statydamas spektaklį prieš totalinę rekonstrukciją, gresiančią legendiniam Rygos Naujojo teatro pastatui, režisierius savotiškai ir atsisveikina su ta atmintimi, kuri begaliniais dažų sluoksniais nugulė jo teatro koridorių sienas. Su lakuoto medžio balkonu, menančiu viską, salės kėdėmis kurios verčia intymiai liestis alkūnėmis santūriuosius latviško teatro adoruotojus.
Publika, ta ypatinga Naujojo Rygos teatro publika moka žiūrėti pusantros valandos spektaklį, kvėpuodama bendru ritmu. Jie net ploja visiškai kita tonacija. Ir per pertrauką spėja gausiai prisikirsti teatro bufete, ir romiai slinkti palei sienas, akims čiupinėjant dešimtmetį menančias nuotraukas, užrašus ant sienų, bylojančius: „sudaužykite simbolius Imperijos vardan... ot ir Niekieno vardan, kad tik širdis DŽIAUGTŲSI“.
Gegužės 25 dieną Ryga pavaišino mane teatro menu, kurį pavadinčiau savu, taikliausiai prabilusiu į mano gero teatro alkstančią širdį ir smegenis. Trisdešimt šešerių metų režisierius Vladislavas Nastavševas formaliai gali būti priskirtas naujajai latviško teatro režisierių bangai. Čia minėtini jaunieji režisieriai Valteris Silis, Elmaras Senkovas - jų spektakliai, rodyti šių metų Latvių teatro vitrinoje, nepaisant begalinės mano pagarbos jauniesiems kūrėjams, priminė tokį pakylėtą, visaapimantį, į save nugrimzdusį utėlinėjimo, t.y. įvairių gyvių rankiojimo iš nuosavo kailio aktą. Malonu, kad analogišką kūrybinio brendimo etapą jau senokai išgyvenęs Nestavševas nedraudžia sau būti unikaliu visų pirma per asmeninį santykį, atidą, subtilų įsiklausymą į savo kūrybos taikinį - Kitokį žmogų, grimztantį, skandinamą, žūstantį dabartyje.
Vaidybos ir režisūros studijas Sankt Peterburge baigęs Vladislavas Nastavševas turi ir Londono Central Saint Martins menų ir dizaino koledžo diplomą. Be to, Vladislavas yra vietinis - Rygos rusas. Gal tai šiek tiek paaiškina jo stulbinantį gebėjimą scenoje kurti minimalizmu ir estetine švara išsiskiriančius erdvinius emocijų ir atminties konstruktus, kuriuose žiūrovas gali pasijusti inkliuzu, savotišku režisūrinės vizijos kaliniu, įkliuvusiu ir nebenorinčiu ištrūkti iš klampaus režisieriaus vaizduotės kambario. Šį jausmą išgyvenau du kartus. Visų pirma, Naujajame Rygos teatre žiūrėdama Nastavševo „Vilties ežerą“. Spektaklį, sukurtą, kai du menininkai - režisierius Nastavševas ir Naujojo Rygos teatro aktorė Guna Zarinia - nusprendė prisiliesti prie rusiškos temos Latvijos teatre.
„Visi žino, kad rusai Latvijoje yra problema, tik niekas nenori apie tai kalbėti. Rusai nenori tapti Lavijos sociumo dalimi, latviai jų nepriima dėl įvairiausių priežasčių. Didelė rusų grupė čia iš tiesų yra „ateiviai“ - „aliens“ rašoma jų latviškuose pasuose. Šiuo spektakliu norime pasakyti, kad jie tokie patys žmonės, kaip ir mes. Jie egzistuoja ir su tuo nieko negalima padaryti.“ - teigia režisierius, tapęs „Vilties ežero“ autoriumi, režisieriumi ir scenografu. Guna Zarinia padėjo jam rašyti scenarijų, spektaklyje sukūrė fantastišką pagrindinės herojės - režisieriaus motinos Nadeždos - vaidmenį ir pasufleravo siužetinį karkasą: režisieriaus su motina labai sunkiai išgyventą kapitalinį buto, esančio viename iš naujųjų Rygos rajonų, remontą. Sukurtas virtuoziškas spektaklis, verčiantis naują puslapį Hermanio išpuoselėtamė Naujajame Rygos teatre, tikras „Vilties ežeras“, į kurį latviško teatro gurmanai neria stačia galva. Bilietai čia visada išparduoti.
Gegužės 26 dieną Latvių teatro vitrinos organizatoriai svečiams nusprendė suplanuoti penkių spektaklių peržiūras. Buvo gera įsitikinti, kad prieš daugiau nei penkmetį veiklą pradėjusios dvi pagrindinės Rygos alternatyvios nepriklausomos scenos Dirty Deal teatras ir Gertrūdos gatvės teatras sėkmingai tebegyvuoja. Teko matyti šios alternatyvos pradžią, susijusią su dabartinės naujosios latvių teatro bangos gaivališku įsiveržimu į sostinės teatrinį pasaulį. Ką tik baigę studijas, jaunieji režisieriai norėjo kurti ir egzistuoti meninėje terpėje kitaip. Dirty Deal įsisteigė kaip alternatyvus muzikinis klubas-baras, kurio palėpėje asketiškomis sąlygomis įvyko mažoji Rygos teatrinė revoliucija. Šiuo metu Dirty Deal teatro repertuare - išimtinai jaunosios latvių dramaturgijos pagrindu sukurti projektai, keletas puikių pastatymų vaikams, jokio baro ir naujasis Genocido muziejus kaimynystėje.
Įdomiausi alternatyvūs teatro procesai vyksta Gertrūdos gatvės teatre. Būtent čia galiausiai 2015 atėjo režisierius Vladislavas Nastavševas su visų valstybinių teatrų atmestu tekstu „Juodoji sperma“. Valstybiniai teatrai bijojo sutepti tokiu spektaklio pavadinimu savo repertuarą, o savo homoseksualios orientacijos neslepiantis režisierius turėjo viziją. Ji mane įtikino. Tai pirmas kitokios orientacijos žmonių istorijomis grįstas spektaklis, kuris yra visiškai priimtinas ir palieka totalų empatijos pojūtį. Spektaklis įtvirtina Žmogaus teisę į kitoniškumą, jis - apie kitonikumo kelius, kančias. „Juodoje spermoje“ penki jauni aktoriai, aprengti išaugtinėmis pradinukų uniformomis, virpa prigimtiniu smalsumu pasauliui. Vaikystė čia modeliuojama kaip pats pavojingiausias žmogaus nuotykis ir žiauriausia gyvenimo pamoka, o vaikas, paauglys tampa trapia naivumo, švelnumo ir bundančio seksualumo bomba.
Grįžtant į Vilnių naktiniu autobusu, keturias valandas galvoje sukosi dieną matyto šiuolaikinio šokio spektaklio „Sukūrys“ muzikinė tema. Šokėjų latvio Krišjanio Sants ir švedo Eriko Erikssono duetas valandą basomis sukosi ant betoninių grindų buvusioje gamykloje, kuri greitai taps komfortiška nauja scenos menų erdve. Latvių liaudies muzikos motyvas ir visoms tautoms atpažįstama dviejų alkūnėmis susirakinusių žmonių sukinio metafizika. Du kūnai, vaikantys vienas kitą postindustrinėje erdvėje, kad nugrimztų į palaipsniui auginamą judesio ekstazę. Dulkės ir dvi prakaito dėmės, likusios nuo šokėjų kūnų, pabaigoje parkritusių ant betono. Tokios man brangiausios ir vertingiausios iš didžiojo Rygos miesto parsivežtos lauktuvės.
