Jei trečiojo Keðja suvažiavimo, nagrinėjusio šiuolaikinį šokį vaikams ir jaunimui, dalyviai, nenusėdintys vietoje tarsi energijos pertekę paaugliai, per pertraukėles judino kojas, tempė nugaras ar išbandė vaikams skirtus „prielinksnių ir judesio" žaidimus, tai ketvirtajame Šiaurės ir Baltijos šalių šokio organizacijų suvažiavime Osle, skirtame šokio ir naujosios medijos temai, sėdėjo apsiginklavę nešiojamais kompiuteriais, iPodais, iPhone´ais ar Blackberry´iais, čia pat jungėsi prie internetinių tinklalapių, rodė skaitmeninius video bei specialiai šokiui sukurtas programines įrangas. Pasigirti techninėmis naujovėmis, deja, galėjo ne kiekvienas; tačiau mintis, jog šokis bando žygiuoti koja kojon su technologijų eros išradimais į Nobelio taikos premijos miestą, priviliojo ne mažą skaičių kultūros bei meno atstovų: choreografų, šokėjų, šokio teoretikų, prodiuserių, scenografų, šviesų dizainerių, videomenininkų, instaliacijų bei performansų kūrėjų. Tris dienas trukusiuose plenariniuose posėdžiuose, pranešimuose, paskaitose bei visuotinėse diskusijose buvo nagrinėjamas tiek aukštųjų (high-tech) tiek ir žemųjų (low-tech) technologijų naudojimas šiuolaikinio šokio spektakliuose, aptarta jų meninė vertė, naujų estetinių atspalvių išgavimas ir meno bei technologijų simbiozės svarba šiuolaikinėje visuomenėje. Šiuos teoriškai svarstytus vizualaus meno ir techninių galimybių susikirtimo taškus gyvai iliustravo šeštasis tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis CODA, parinkęs rodyti kinestetinio intelekto ir kompiuterinių projekcijų samplaiką siurrealistiniuose spektakliuose.
Kūno galimybės vs techninės inovacijos
Ne vieną menininką apėmusi destrukcijos ir tradicijų laužymo mada šiuolaikinio šokio raidai yra atnešusi dvejopų padarinių. Ieškodami naujų šiuolaikinį estetinį skonį atitinkančių erdvių vieni choreografai palieka įprastas teatrų sales ir šokį tarsi hepeningą perkelia į atviras ar netradicines vietas, kurių meninis vyksmas sutelkia ne vien žiūrovų dėmesį, bet ir verčia jame aktyviai dalyvauti; kiti, dažnai prisipažįstantys esą pavargę nuo tradicinės scenos, imasi ją dekonstruoti, senuose rėmuose kurti naujus „technologiškai atnaujintus" teatrus. Tačiau tiek pirmi, tiek antri neapsieina be techninių naujovių, lengvinančių ne tik kūrybinį procesą, bet ir neretai užtikrinančių choreografo-novatoriaus vardą.
Danų choreografė Tina Tarpgaard ir programuotojas, videomenininkas Ole Kristensenas pristatydami spektaklį „Kūno navigacija" (Body navigation) kaip tik ir kalbėjo apie tai, kaip pasitelkiant kompiuterines programas yra perkuriama tradicinė scena, kaip gimsta „gyva" scenografija ir virtualus kūnas. Tokio pobūdžio spektakliuose, kuriuose kompiuterinė grafika perima scenovaizdžio vaidmenį, svarbi abipusė fizinio kūno ir kompiuterinio kodo dramaturgija, reikalaujanti ilgo ir preciziško darbo. Pasak Tarpgaardos ir Kristenseno, pasivadinusių Recoil performance group, problemiška tampa ne tik scenografija, bet ir choreografija. Kuriant trijų dimensijų judesius ekrane, „perdengiant" projektoriaus ir šokėjo kūną filmuojančios kameros vaizdinius, judesių kombinacijos turi būti nepriekaištingai tikslios - nėra erdvės improvizacijoms. Sunkumų kelia ir pačios programinės įrangos kūrimas, trunkantis begales laiko, todėl ir „fizinė" kūryba, repeticijos dažnai „ištįsta" ir tampa visiškai priklausomos nuo kompiuterinės dailės. Brunelio universitete Londone performanso technologijas dėstančio profesoriaus Johanneso Birringerio nuomone, didžiausias trūkumas yra tas, jog stiprėjant technologinei naujojo šokio bangai nėra išplėtotos specialiai šokiui skirtos technologijos. Pastarosios naujoje šokio kalboje (kuri taip pat nėra išvystyta) tampa „kažkuo tarp", kažkuo tarp naujos šokio krypties ir tarpdisciplininio tyrinėjimo. Štai čia ir kyla klausimas, ar realaus kūno galimybės ir jų įprasminimas scenoje yra tiek išnaudotos, kad choreografus norom nenorom verčia ieškoti kitokios naratyvios terpės, kurioje fizinio kūno raiška prilyginama mechanikos dėsniams, o mechanizmams stengiamasi įpūsti gyvybės. Ironiška, tačiau toks žmogaus ir roboto santykis, scenoje vaizduojamas atvirkštine proporcija, pritrenkia savo paradoksalumu.
Anot buvusios Frankfurto baleto, Madrido Campaňia National de Danza šokėjos bei Emio Greco trupės narės Berthos Bermudez, technologijos naudojamos ne tik kaip šokio dokumentavimo, aprašymo ar jo atkūrimo priemonė, bet ir kaip įrankis, įgalinantis specifinę judėjimo patirtį padaryti visuotinai prieinama. Pristatydama tyrimų projektą „Judesio žinios iš vidaus" (Inside Movement Knowledge) Bermudez teigė, jog šiais laikais choreografai ne tik kuria, bet ir nori vizualiai apmąstyti savo darbus, nori supažindinti su turimomis žiniomis bei kurti naują šokio terminologiją. Tam pasitelkiama techninių galimybių gausa, kartu leidžianti sumažinti šokėjų tobulinimosi sąnaudas, kaip tai padarė Williamas Forsythe´as, sukurdamas kompaktinį diską „Improvizacijos technika. Įrankis analitiniam šokio žvilgsniui" (Improvisation Technologies. A Tool for the Analytical Dance Eye). Štai čia susipina du vienas kitą papildantys, tačiau vienas kitam prieštaraujantys faktai: iš vienos pusės šokio teoretikai, šokio kritikai, šokio dramaturgai, patys šokėjai bei choreografai šokio darbus kontempliuoja žodžiais, o stokodami kalbinės raiškos griebiasi technologinių sprendimų; iš kitos pusės - kaip tai atsitiko Emio Greco interaktyvioje instaliacijoje-DVD diske „Dviguba oda / Dviguba mintis" (Double skin/Double mind) - visa interaktyvi šokio patirtis šalia universalių Labano ir Benesho judesių užrašymo sistemų yra gausiai aiškinama žodžiais, taip sukuriant uždarą kinestetinių ir verbalinių sistemų ratą.
Dar vieną įdomią naujų medijų ir meno sankirtą galima surasti internete. Plačiai paplitusiuose YouTube ir MySpace tinklapiuose visuotinai prieinamos yra šokio spektaklių ištraukos, šokio filmai, kūrybinių dirbtuvių dokumentacijos ar net virtualūs choreografų prisistatymai. Viena vertus, toks kūrybinio darbo matomumas pozityviai veikia virtualaus žiūrovo žinias apie tą ar kitą choreografą ir jo darbus, gudriai išsprendžia tiek materialios kelionės laiko sąnaudas, tiek ir piniginių išlaidų klausimus, susijusius su kitame pasaulio krašte rodomu šokio spektakliu ar performansu; iš kitos pusės, abejotinu pasirodo sprendimas, kai reali materija keičiama virtualia, kai estetinis išgyvenimas (ne)patiriamas skaitmeniniuose rėmuose, o kompiuterio ekranas tariamai keičia gyvą (aktyvią ar pasyvią) žiūrovų ir atlikėjų interakciją. Visgi šis internetinis informatyvumas nebėra naujiena, o savotiška naujiena šokio pasaulyje galima būtų laikyti internetinį šokio spektaklį - dar labai „slidžią", griežtų normų neturinčią choreografinės raiškos formą. Apie ją Keðja suvažiavime kalbėjo internetinio meno centro SideBySide įkūrėjai italų choreografas Mario Alfonso ir viešųjų ryšių atstovas Stanley Vitte, suvažiavimo dalyvius supažindindami su tarptautiniu virtualiu šokio festivaliu. Kiekvienų metų rudenį vykstantis festivalis pristato tiek jaunus, laisvai samdomus bei kūrybinę pradžią švenčiančius choreografus, tiek ir populiarius menininkus, kurie į šį skaitmeninį festivalį „atveža" šokio spektaklių ištraukas, šokio filmus bei specialiai internetiniam fonui sukurtus choreografinius video. Klausydami festivalio SideBySide-net prezentacijos, kuriame kiekvienas virtualus žiūrovas gali balsuoti už labiausiai patinkančius specialios komisijos atrinktus video, ne vienas Keðja dalyvis subruzdo, jog festivaliui pateikiama choreografinė forma neturi konkrečių ribų, jog neadekvačiai lyginamas šokio filmas su nufilmuota šokio spektaklio ištrauka ir neobjektyviai vertinamas skirtingų medijų meniškumas. Aiškių atsakymų moderatoriai pateikti, deja, negalėjo, tačiau turint omenyje tai, kad menas šiais laikais toli gražu nebėra susiskaldęs, griežtai žanrais atskirtas ar verdantis vien tik savo „monologinėse" sultyse, sveikintinas pasirodė ne tik internetinio festivalio novatoriškumas, kitokio šokio tinklo įkūrimas, bet ir geras šiuolaikinių choreografinių idėjų matomumas bei aktyvios kultūrinių mainų platformos sklaida.
 |
| Yoko Higashino spektaklyje „Praradimas – sluoksniai“. Irwino Leullierio nuotrauka, www.codadancefest.no |
Dažnoje ketvirtojo Šiaurės ir Baltijos šalių šokio organizacijų suvažiavimo diskusijoje ar paskaitoje vis iškildavo tie patys konteksto ir formos, fizinės ir virtualios materijos bei ribų neapibrėžtumo klausimai, buvo artikuliuojamos naujų stilių, o kartu ir naujos estetikos kūrimo idėjos bei aštrūs kopijavimo teisių ir honorarų kampai internetinio kraštovaizdžio platybėse. Ir nors ne kiekvienas iš suvažiavime dalyvavusių choreografų galėjo pasigirti naujų technologijų diegimu savuose spektakliuose, kiekvienam buvo aišku, kad visa tai (jau neminint nelengvai gaunamo trupės ar projektinio finansavimo) kainuoja begales pinigų. Suvažiavimo paraštėse taip pat mirgėjo mintys, jog išbandęs naujas technologijas neretas choreografas grįžta prie paprastos fizinės kūrybos, o visas ieškojimų ratas baigiasi tame pačiame pradžios taške. Lietuvių delegacija, apibendrindama konferenciją, irgi šmaikštavo, jog geriau peršoksianti tą jau bene 20 metų Šiaurės šalių praktikuojamą ir šiandien jau įvardijamą kaip low-tech technologijų taikymo patirtį ir grįšianti, o tiksliau, taip ir liksianti prie „grynojo" šiuolaikinio šokio estetikos, nes technologijos, kurias šiauriečiai išbandė prieš gerą dešimtį metų, mūsų šokio pasaulyje lieka iliuzijomis, o galimi techniškai inovatyvių spektaklių kūrimo kaštai atklysta į Kultūros ministeriją lyg neprašyta viešnia. Tačiau, kaip pabrėžė Diuseldorfo Šokio namų programų direktorius Stefanas Schwarzas, techniškai inovatyvūs spektakliai reikalingi ne vien kaip kultūros augimo ar choreografinių naujovių įrodymai, bet ir kaip savotiškas jaunos publikos masalas bei atspindys, nes įvairios paskirties technologijos šiuolaikinėje masinės komunikacijos eroje yra neatskiriama jų/mūsų kasdienybės dalis.
CODA: animacija, animalizmas, aliarmas
Tarptautinis šokio festivalis CODA keturis pirmuosius vakarus antrino Keðja suvažiavimo temai, rodydamas naujausiomis technologijomis grįstus spektaklius. Pasitelkęs tiesioginę kompiuterinę grafiką choreografų ir šokėjų Benoît Lachambre ir Louise Lecavalier spektaklis „Ar esi tu aš" (Is You Me) sužibo tarsi animacinis naujų laikų filmukas, projektinės trupės A.lter S.essio pirmoji ir antroji trilogijos dalys „Praradimas - sluoksniai" (Loss - Layers) šventė animalistinio šokio ir elektroninės muzikos fiestą, o japonų Baby-Q šokio trupė žiūrovus panardino į provokuojantį siurrealizmo „tvenkinį", pavadintą „Pavojaus signalu!" (Alarm!).
Duetas „Ar esi tu aš" galėjo pasigirti ne tik čia pat grojama ir transformuojama muzika (kompozitorius ir atlikėjas Hahnas Rowe), bet ir gyvai kuriama scenografija (šviesos ir vaizdo projekcijų dizaineris Laurentas Goldringas) - į baltą sceną perkelta kompiuterine grafika, kuri tarsi trečia laisvai veikianti aktorė buvo piešiama, trinama, spalvinama, tušuojama, taškuojama ir liniuojama, o jos objektai, tarsi animacinių filmukų herojai, manipuliuojami šalia komiškų Lachambre´o ir Lecavalier personažų. Stilizuotais šokėjų judesiais - mažais šuoliukais, kapotais, smulkiais kūno pozų pakeitimais - buvo kuriamas iracionalus spektaklio vaizdas, sugretindamas du lyg iš popieriaus iškirptus žmogeliukus su grafinių kūnų projekcijomis. Šį skečą primenantį kūrinį buvo galima drąsiai vadinti patrauklia tarpdisciplinine konfigūracija, taikliai jungiančia (animacinio) filmo, muzikos ir šokio žanrus bei šviesų ir kompiuterinių projekcijų dizainus.
Aukštas technologijas demonstravo ir kompozitorius, ekperimentalistas bei video menininkas Fabrice Planquette šokio spektaklyje „Praradimas - sluoksniai". Nedidelėje baltai apšviestoje, kvadrato formos scenoje žmogiškus praradimus ir baimes įkūnijo šokėja Yoko Higashino, kuri panėšėjo į keistą padarą, nepatikliai vedamą šešėlinių projekcijų ir nepakeliamai garsaus elektroninės bei roko muzikos mišinio. Įdomiai atrodė choreografiniai sprendimai, ryškinantys šviesų ir video projekcijų žaismą ant baltų grindų, baugi šokėjos šypsena, ant jos kūno varvantis rašalas bei hipnotizuojantis garso, kūno, šviesos ir sintetinio vaizdo mišinys. Tačiau spektaklis kiek prailgo, o į galvą įkyriai lindo mintis, jog nepaneigiamai greitai progresuojant technologijoms, žmogus, slegiamas baimės, nerimo ar panikos jausmų, regresuoja į savo paties sukurtų technologijų įkalintą būtybę.
Trečiasis šiuolaikinio šokio kūrinys „Pavojaus signalas!" buvo didžiulis minčių, situacijų, poteksčių ir intertekstualumo kratinys, choreografinis robotų nonsensas, kurio fone visgi spinduliavo ir trapus, tikras, žmogiškų jausmų duetas. Spektaklio aprašyme paminėta siurrealistinė kelionė, žadanti „praryti" žiūrovą kartu su gyvenimo beprotybe ir žmogiškais instinktais, žadanti hipnotizuoti ir provokuoti, deja, nevisiškai įvyko, nes spektaklio veiksmas ne prarijo, o veikiau išspjovė žiūrovą, ne hipnotizavo, o veikiau vertė nuobodžiauti. Šalia mašinas imituojančių kombinacijų, video vaizdų ir grafinio piešimo, į spektaklio eigą buvo įterpta ir vaidybos elementų, kurie tarsi per stipriai pripūsti balionai nemaloniai sproginėjo jau po pirmos veiksmo minutės. Koktu darėsi ir kai trys vyrukai, išrengti iki trumpikių, su triušio ausimis tarsi burleskos šokėjai erotizavo ir ironizavo judesį pagal „Ave Marija". Tokių plokščių vaizdų apsuptyje vertingu pasirodė vien plastiško, jausmingo vyro ir moters dueto nuotrupos, kurių būtų pilnai užtekę visaverčio spektaklio eigai. Deja, chaotiško vyksmo perpildytas spektaklis žadino vien erzulį, o šis - kamuojančias mintis, ar šokis, „atsikandęs" mechaninio judesio imitacijos, techninės perkrovos, sintetinių vaizdų ir reikšmių, visgi neranda kitų vystymosi kelių ir nuolat grįžta prie savo atspirties taško - individualios kūrėjo (savi)raiškos.
