Penktasis Šiaurės ir Baltijos šalių šokio organizacijų suvažiavimas „Keđja" šių metų gegužę vyko Švedijos mieste Umėjuje, į kurį spręsti kūrybinio proceso klausimų susirinko beveik 200 šokėjų, choreografų, trupių ir projektų vadybininkų, prodiuserių bei įvairių šokio asociacijų narių. Kiekvienas dalyvis, nors ir vedinas savų tikslų, paskanauti „meno" galėjo ir iš kolegų lėkštės. Nes išradingumo tiek kuriant spektaklį, tiek kompoziciją ar specialų vaidmenį reikia ne vien choreografams ar šokėjams. Jo prireikia ir menų vadybininkams, besistengiantiems originaliai parduoti trupę ar meninį projektą, ir festivalių organizatoriams, ieškantiems neįdirbtų šokio dirvų, ir meno organizacijų atstovams, savo darbą išmoningai gelbstintiems komercinių reiškinių potvynyje, ir choreografų, trupių, organizacijų ar asociacijų administracijai, laikančiai vieną iš pagrindinių „meninės kalvės" kampų, ir pagaliau tyrinėtojams, rašantiems mokslines meninių darbų analizes. Todėl nors ir buvo nurodyta, jog vadinamosios laboratorijos ar meninės dirbtuvės labiau skirtos choreografams ar šokėjams, vaizduojamųjų menų menininkams ar prodiuseriams, pasisemti originalių idėjų jose galėjo kiekvienas.
Nemažą penktojo susitikimo programos dalį užėmė menų vadybos paskaitos, kurių dalis jau buvo girdėta pirmajame „Keđja" suvažiavime Vilniuje. Vadybos gairės dar sykį priminė, jog aiškaus tikslo ir tikslaus veiklos plano reikia ne vien verslininkams, bet ir menininkams. Jog choreografai, dėl finansų stokos atliekantys ir prodiuserio, ir vadybininko, ir net buhalterio darbus, dažnai gyvenantys pasakoje „Geriau aš pats...", anksčiau ar vėliau pristinga įkvėpimo ir ima griauti ne tik kūrybinę, bet ir administracinę savo ar savo trupės veiklą. Todėl, kaip teigė prodiuserė, trupių Winter guests, Zero Visibility Corp, Jo Strømgren Kompani projektų ir gastrolių vadybininkė norvegė Gunna Hernes, susirasti bendramintį vadybininką (iš pradžių net dirbantį savanoriškai) yra labai svarbus kiekvieno menininko žingsnis. Nes tik dirbant vieno dažnio bangomis galima pralaužti pirmuosius sunkumų ledus.
Kitą taip pat neretai pasitaikančią komunikacijos sąstingio problemą tarp choreografų, šokėjų ir administracinio trupės aparato nepriklausomų scenos menų ir kultūros vadybos kompanijos Vonpang Ldt įkūrėja Lene Bang siūlė spręsti gana paprastai - kartkartėmis perkeliant trupės ofisą į studiją. Dirbant vieniems arčiau kitų vadybininkams esą būtų lengviau apčiuopti meninę choreografo viziją ir dėl jos „kovoti", o choreografams - lengviau pajusti stiprų vadybos užnugarį ir visiškai atsiduoti kūrybai. Tačiau tiek vieni, tiek ir kiti turėtų išmokti gerbti savo kolegų darbą, nekišti pernelyg įkyriai nosies ne į savo „daržą", negriauti sėkmingo vadybinio plano meniniais patarimais ir atvirkščiai. Trumpai tariant, pasitikėjimas čia esąs sėkmės garantas.
Kita dalis suvažiavimo paskaitų ir meninių dirbtuvių buvo skirtos judesio, muzikos, kūno galimybių ar trūkumų analizei, praktinėms konceptualaus šokio bei mokslinių tyrimų reprezentacijoms. Nagrinėtos televizijos, mobilaus telefono ir interneto platybės, šokiui teikiančios kitokią platformą, o iš choreografų reikalaujančios neįprasto žvilgsnio, neįprastos kūrybinės eigos. Ir nors pačios temos rodėsi tarsi ir įdomios bei įkvepiančios, jų pristatymas neretai priminė nuobodžias studentiškas paskaitas. Šiek tiek šmaikštu ir net ironiška, kai kūrybinio proceso tema kai kurių moderatorių burnoje strigo lyg perdžiūvęs pyragaitis.
Gardžiausių „meduolių" į Švediją atvežė britų menininkų grupė MAP Consortium, praktinėje sesijoje ne tik generavę originalias idėjas, bet ir leidę suvažiavimo dalyviams pasijusti išradingais vaikais. Žemėlapis, atvirutės, fotografijos, kaladėlės, kreidelės, pieštukai, spalvoti siūlai ir begalės kitų pagalbinių priemonių Umėjo menų mokyklos auditoriją pavertė tikra kūrybingumo kalve. Atliekant net ir visai paprastas užduotis originalios mintys dygo lyg grybai po lietaus, o MAP Consortium menininkų grupės vedliai Christopheris Higginsas, Fiona Lesley ir Caren Da Silva akcentavo, jog kūrybinio proceso metu svarbiausia ne sugalvoti iš koto verčiančią idėją, bet įžvelgti kuo daugiau link tos idėjos vedančių kelių. Anot menininkų, provokuojantys, atviri klausimai, keisti, migloti tyrimai ir nieko bendra su atskiromis meno sritimis neturinti grupinio darbo forma dažnai būna tas kabliukas, ant kurio ir užkimba žmonių išradingumas. Todėl tiek Higginsas, tiek Lesley, tiek ir Da Silva suvažiavimo dalyviams linkėjo išbandyti kuo įvairesnių veiklos sričių, įkvėpimo semtis „pašalėse", nebijoti klysti ir nebijoti griauti vidinių (meninių) nusistatymų. Nes tik sugebėję perlipti per save galėsime būti išties kūrybingi.
Šiaurės ir Baltijos šalių šiuolaikinio šokio organizacijų projektui „Keđja" artėjant į pabaigą kyla klausimas ne apie tai, kiek ir kokių idėjų (kurių sąrašas, tiesa, pagirtinai ilgas) gimė bendradarbiaujant suvažiavimo metu, tačiau kaip jos buvo realizuojamos ir koks meninis vėjas čia padvelks ateityje. Tikėkimės, jog Šiaurės ir Baltijos šalių šiuolaikinio šokio puoselėtojų grandinė nenutrūks, patys menininkai ją stiprins ir plės, o kultūros politikai įžvelgs neginčytiną šios platformos tęstinumo svarbą.
