Prieš daugiau nei dešimt metų Piotras Gruszczynskis - teatro kritikas, Nowy teatr dramaturgas, dėstytojas, jau daugelį metų dirbantis su režisieriumi Krzysztofu Warlikowskiu, - ėmė interviu iš dramaturgo (ne pjesių autoriaus - dramaturgo) Andreaso Becko, dirbusio su Warlikowskiu Vokietijoje. Lenkų kritikas kalbėjosi su vokiečių dramaturgu, norėdamas išpopuliarinti šią profesiją Lenkijoje.
Nors Lietuvoje po truputį randasi teatro pastatymų, kuriuose dirba dramaturgai, tai vis tiek vis dar yra nauja ir ne iki galo pažįstama pozicija. Sunku atskirti pjesių autorių nuo spektaklių dramaturgo.
Nežinau, ar atrasime naują žodį, kuris galėtų apibūdinti dramaturgo, o ne pjesių autoriaus darbą. Pradžiai kviečiu pabandyti suprasti, kokia tai profesija. Neįsivaizduoju tinkamesnio žmogaus apie tai kalbėtis nei Piotras Gruszczynskis.
Ar lenkų kalba turi skirtingus žodžius, apibūdinančius dramaturgą (dramaturg) ir pjesių autorių (playwright)? Lietuvių kalboje to dar neturime.
Taip. Turime dramaturg ir dramatopisarz - dramos rašytojas, bet jie labai dažnai painiojami. Ar turite teatro literatūrinės dalies vedėjo sąvoką ir poziciją?
Taip.
Manau, kad tai buvo rusų idėja. Tai vis dar egzistuoja mūsų teatruose, bet nėra tas pats, kaip dramaturgas. Anksčiau Lenkijoje literatūrinės dalies vedėjas buvo asmuo, atsakingas už spektalio programėlę, už publikacijas, jis niekada nedirbdavo su režisieriumi repeticijų metu.
Minėjote, kad dramaturgijos studijos Lenkijoje atsirado prieš dešimt metų?
Studijos atsirado gal net ne taip seniai, bet iš esmės pokytis pradėjo vykti 2000-ųjų pradžioje, vadinasi - jau seniai.
Pernai Lietuvos muzikos ir teatro akademija organizavo dirbtuves su amerikiečių pjesių autore Jen Silverman ir dramaturge Anne G. Morgan. Lygiai pusė dirbtuvių laiko buvo skirta būtent dramaturgo pareigų pristatymui. Amerikoje dramaturgas atlieka funkcijas, labiau primenančias vadybininko, galbūt režisieriaus asistento pareigas. Koks jūsų darbas Lenkijoje? Jūs dirbate su režisieriumi, su tekstais, kai režisierius ruošiasi pastatymui?
Taip, bet aš esu ne tik Warlikowskio, bet ir teatro dramaturgas, taigi atlieku dvejas funkcijas. Kaip dramaturgas dirbu su Warlikowskiu, kai jis stato spektaklį, bet mano kasdienybė - teatro programa, bendravimas su teatro žmonėmis, o tai nėra maloni pozicija, nes dažnai jaučiuosi kaip kontrolierius.
Kuria prasme?
Teatre Nowy dirbame su žmonėmis, kurie mums patinka, bet vis tiek kartais būna situacijos, kai kažkas atrodo ne taip, nepatinka, ir tai reikia atvirai pasakyti. Žinoma, jie visada gali ignoruoti mano komentarus. Neseniai režisierius, statęs spektaklį vaikams „Piteris Penas“, dirbo su jauna dramaturge, kuriai buvo per sunku išsilaikyti iki proceso pabaigos. Jie man paskambino kaip gelbėtojui - man tai nebuvo labai patogu, bet galiausiai viskas pavyko. Aš padariau, ką galėjau per likusią vieną savaitę iki premjeros.
Koks dramaturgo darbas, kai režisierius repetuoja pakankamai gerai žinomą tekstą?
Šiaip procesas visada skirtingas. „Piterio Peno“ atveju nebuvo laiko rašyti inscenizacijos, galėjau tik padėti sudėlioti struktūrą.
Apskritai dramaturgo darbas labai priklauso nuo režisieriaus. Kai kurie režisieriai nenori dirbti su dramaturgais. Pavyzdžiui, jaunas perspektyvus režisierius Krzysztofas Garbaczewskis bandė dirbti su ne vienu dramaturgu, kol galiausiai pareiškė, kad pats nori dirbti su tekstu ir kontroliuoti visą procesą. Su Warlikowskiu darbas labai sudėtingas ir tikrai daug reikalaujantis. Warlikowskis niekada nebūna patenkintas tekstu, kaip ir aš, tiki, kad su tekstu gali daryti viską, nėra jokių taisyklių ir nėra tokio dalyko, kaip ištikimybė autoriui, kuri pasireiškia būtent tada, kai gali išreikšti save jo žodžiais.
Warlikowskis naudoja daug skirtingų tekstų. Spektaklyje „(A)pollonia“, pavyzdžiui, - nuo klasikinių Euripido, Aischilo iki Coetzee´s, Tagorės ir kitų. Kaip buvo su „(A)pollonia“, ar nuo pradžių žinojote, kad imsite būtent galutiniame rezultate girdimus tekstus?
Ne. Viskas keitėsi iki paskutinio momento. Vienas tekstas atsirado metai po premjeros. Prisimenu, kartą Krzysztofas paskambino - jis tuo metu dirbo užsienyje - ir paprašė surasti vieną fragmentą knygoje „The Kindly Ones“. Knyga labai stora, beveik trūkstantis puslapių, aš sugaišau savaitę, dar kartą perskaičiau visą knygą, o galiausiai paaiškėjo, kad fragmentas buvo ganėtinai kitoks, nei Krzysztofas man apibūdino.
Dramaturgo darbe nėra taisyklių. Kas yra dramaturgo darbas? Manau, kad įmanoma tik pasidalinti savo patirtimi, nes tai menininko profesija, kurioje turi atrasti savo kelią.
Ar jūs mokote dramaturgus?
Esu rengęs kūrybines dirbtuves, o nuo šių metų Varšuvos teatro akademijoje, kur dirbu, bus surinktas vienerių metų dramaturgų kursas, mokysiu ten.
Jūs ne kartą minėjote, kad pats tekstų nerašote, tik vėliau sužinojau, kad jūs esate monologo apie delfinus spektaklyje „(A)pollonia“ autorius. (Tai Alcestės monologas vakarienėje, surengtoje jos atsisveikinimui prieš mirtį. Monologas apie vyrą, kuris mylisi su delifinais - T.K.).
To reikėjo.
Taip, to reikėjo, bet akivaizdu, kad jūs rašote ir galite rašyti. Kaip dažnai jums tenka tai daryti?
Pakankamai dažnai, bet trumpas dalis ir niekas apie tai nežino.
Manau, kad darbo su Warlikowskiu specifiką lemia ne tik tai, kad jis yra vienas iškiliausių režisierių. Jis yra apsėstas teatro ir įsitikinęs, kad nusistovėjusios formos yra nuobodu. Teatro tekstai taip pat. Dėl to jis visuomet ieško kitų šaltinių. Jis sako, kad kai pradeda skaityti pjesę, kurioje parašyta „sofa stovi dešinėje, durys - kairėje“, nustoja skaityti.
Kaip pradėjote dirbti su Warlikowskiu?
Man labai pasisekė. Kai pradėjau rašyti apie teatrą, buvo grupė režisierių, ką tik pradėjusių dirbti teatre, ir Warlikowkis buvo vienas iš jų. Taigi, aš buvau jo darbo liudininkas nuo pradžių, ėmiau iš jo interviu. Jis buvo labai jaunas ir nekenčiamas Lenkijoje, nes buvo brutalus, neišsilavinęs ir t.t., bet tai buvo revoliucijos laikas teatre, ir jis buvo labai jaudinantis. Buvau kritikas, dirbantis reklamos agentūroje. Man tai patiko, tačiau galiausiai pavargau. Metęs darbą vienoje agentūroje, leidau sau kelis mėnesius atostogų. Kaip tik tada supratau, kad nebenoriu dirbti reklamoje. Tuo metu sutikau režisierių Grzegorzą Jarzyną, ir jis norėjo, kad vienam nedideliam projektui parašyčiau tekstą, manifestą. Aš parašiau, jam patiko, pasiūlė dirbti toliau kartu, ir taip aš pakeičiau savo gyvenimą.
Warlikowskis dirbo su Jarzyna tame pačiame teatre. Nebuvo taip paprasta, kai jie pradėjo konfliktuoti. Buvau kaip sūnus griūnančioje santuokoje, turintis pasirinkti, su kuo likti. Su Warlikowskiu pradėjau bendradarbiauti jau su „(A)pollonia“, nes ankstesnime pastatyme „Angelai Amerikoje“ Jarzyna man uždraudė dirbti.
Pradėjote darbą iš karto su tokiu sudėtingu spektakliu.
Taip, ir gerai, kad neįsivaizdavau, koks sudėtingas darbas manęs laukia. Būčiau pasakęs „imkite ką nors, kas labiau patyręs, vietoj manęs“ (juokiasi).
Ar šiuo metu Lenkijoje jau įprasta dirbti su dramaturgais?
Labai. Tai įvyko per trumpą laiką. Žinoma, yra konservatyvių teatrų, kur nėra dramaturgų. Tie teatrai dirba senoviškai, su literatūrinės dalies vedėjais.
Taigi, galima sakyti, kad dirbti be dramaturgo yra konservatyvesnis variantas?
Taip.
Kaip manote, kodėl taip lėtai įsigali dramaturgo pozicija Lenkijos teatre, skirtingai nuo Vokietijos ir kai kurių kitų valstybių?
Vokietijoje gyvuoja sena tradicija, jie turi daug skirtingų dramaturgų tipų. Pavyzdžiui, gali būti dramaturgas, atsakingas už edukacines teatro programas, arba muzikos dramaturgas, kuris rūpinasi, kaip pristatoma muzika teatre. Lenkijoje buvo bandoma įtvirtinti šią profesiją prieš karą, bet dėl karo tai neįvyko, o po to tapome Sovietinės sistemos dalimi, dirbome su literatūrinės dalies vedėjais, ne dramaturgais. Manau, dramaturgai pasidarė reikalingi todėl, kad keičiasi teatras. Keičiasi spektaklio statymo suvokimas. Teatras pasidarė labai performatyvus, taigi dabar, ypač jaunoji karta, labai retai ima tekstą ir tiesiog stato jo inscenizaciją.
Ar tai, kad režsierius neįpranta dirbti su žmogumi, kuris gali rūpintis tekstine, dramaturgine spektaklio dalimi, gali būti susijęs su nusistovėjusia režisieriaus hierarchija? Galbūt dėl to dirbti su dramaturgu vis dar atrodo svetima?
Net komunizmo laikotarpiu režisieriai dirbdavo su kuo nors, kas padėdavo kurti inscenizacijas, adaptuodavo tekstą. Tiesiog jie niekada nebuvo vadinami dramaturgais. Nežinau, kodėl taip yra Lietuvoje, bet tai pakankamai kvaila, tereikia vieno papildomo žmogaus (dramaturgo) teatre, o režisieriai gautų padėjėją, žmogų, su kuriuo gali pasitarti. Be to, jei nepasiseka pastatymas, visada galima kaltinti dramaturgą - režisieriui tik pliusai (juokiasi).
Studijuodami pirmame Lietuvos istorijoje kino scenaristų kurse, mes taip pat jautėme, kaip jauniesiems kino režisieriams nebuvo lengva priimti scenaristų egzistavimą. Iki tol lietuvių kine tradiciškai nebuvo įprasta dirbti su scenaristais. Pasitaikydavo rašytojų, rašančių scenarijus, bet retai. Buvome liudininkai, kaip šis suvokimas keitėsi. Teatre taip pat atrodo, kad režisieriai vis dar delsia priimti tokio pobūdžio bendradarbiavimo idėją.
Taip. Bet tai taip svarbu. Pavyzdžiui, pakankamai dažnai režisieriai, repetuodami spektaklį, naudoja improvizaciją, todėl labai naudinga turėti žmogų, kuris gali pagelbėti šiame procese. Pavyzdžiui, režisierius Frankas Castorfas dirba su keliais asistentais, kurių užduotys nėra lengvos, nes repeticijų pagrindas - improvizacija. Asistentai turi viską fiksuoti ir kitą rytą jau atnešti paruoštą tekstą. Ir taip kasdien. Bent jau darbo procesas dažniausiai nėra ilgas - penkios, šešios savaitės. Taigi dramaturgo pozicija gali būti suprantama pakankamai skirtingai, bet šiaip ar taip, teatrui ji labai svarbi.
Kai vyksta repeticijų procesas, idėjomis dalinasi ir aktoriai. Kai dirbu pastatymo dramaturgu, dalyvauju beveik visose repeticijose. Natūralu, mano santykis su aktoriais yra kitoks, dažnai jie nori pasitikrinti idėjas, prieš eidami pas režisierių, mes kartu jas aptariame. Manau, kad jie taip pat jaučiasi saugesni, nes yra du žmonės, su kuriais galima tartis.
Kai skaitote tekstą teatrui, kokios teksto savybės atrodo svarbiausios? Kas jus „užkabina“?
Labai paprasta: nustebinkit mane. Žinoma, svarbi ir teksto kokybė, bet pasaulyje yra tiek daug tekstų. Kai esi profesionalas, žinai jų daug ir labai gerų, todėl labai sunku atrasti kažką naujo.
Ar darbui ruošiatės nuolatos, ar kiekvienam pastatymui atskirai?
Kiekvienam pastatymui darai tai, ką gali prieš tai padaryti. Jeigu žinai, kad bus dirbama su Kafkos „Procesu“, prieš tai skaitai Kafką. Pavyzdžiui, Warlikowskiui labai svarbios ir autorių biografijos, todėl labai svarbu žinoti, kokios sąsajos tarp teksto ir asmeninio autoriaus gyvenimo. Kuo daugiau apie tai žinai, tuo geriau.
Ar manote, kad rašantys dramaturgai gali tapti gerais dramaturgais kita šio žodžio reikšme?
Taip, tikiu, kad tikrai gali. Statydami „Varšuvos kabaretą“ (spektaklis rodytas 2016 metų „Sirenų“ festivalyje - T.K.), dirbome su jaunu dramaturgu ir tai buvo labai gera patirtis.
Ko iš esmės mokosi dramaturgijos (ne pjesių rašymo) specialybės studentai?
Dramaturgijos studijos Krokuvoje priklauso režisūros katedrai. Studentai mokomi teatro funkcijų, režisūros pagrindų, egzaminams patys turi ir režisuoti.
Yra postdraminio teatro teorija, bet aš manau, kad dabar yra jau beveik post-tekstinis teatras. Pažįstu žmones, kurie ruošiasi mokytis teatro mokyklose Vokietijoje ir Olandijoje, ten studijų pagrindas yra performansas, o tam gali naudoti ką tik nori, nes jie jau yra post-tekstinėje stadijoje. Varšuvoje, Menų akademijoje yra fakultetas, kuris vadinasi „Naujoji Medija“, o tai gali būti labai daug kas. Viskas kinta, ir tai gerai.
