A.Cholinos šokio spektaklis vienus rusų kritikus sužavėjo, kitus suglumino
„Visi išėjo į flirtą“, – taip Maskvos teatro kritikai perfrazavo žinomą posakį apie frontą, kai pamatė Anželikos Cholinos spektaklį pagal Marlene Dietrich dainas J.Vachtangovo teatro scenoje. Tai buvo rugpjūčio pabaigoje. Maskvos J.Vachtangovo teatras vienas pirmųjų atidarė sezoną. Šio teatro vadovo Rimo Tumino valia į seno rusų dramos teatro sceną pirmą kartą įžengė šokio spektaklis.
Tokiam žingsniui R.Tuminas iškvietė iš Lietuvos choreografę A.Choliną, kostiumų dizainerį Juozą Statkevičių, scenografą Marijų Jacovskį. Prieš dešimtmetį jų sukurtos „Moterų dainos“ nenueina nuo Lietuvos scenų. Gal prognozuoti tokį likimą ir Maskvoje atsiradusiam „Moterų krantui“? Juk vieno žiūrovo jau pakomentuota teatro internetiniame portale: „Spindesys! Pasigėrėtina! Sužavėti! Labai rekomenduoju. Nepamirštamas reginys!“.
Gražu – akių neatplėši
Maskviškės spaudos recenzentai „Moterų krantą“ vertina santūriau. Jie jaučia, kad R.Tuminas pradėjo J.Vachtangovo teatre „aksominę repertuaro revoliuciją“. Sezono pradžios spektaklį teatro vadovas pavadino „kamertonu, pagal kurį jis linkęs derinti teatrą“. Tuo didesnis dėmesys skiriamas sezono pranašui – „gražiam, stilingam ir visiškai šaltam“, kaip pasakė „Komersant“.
Šio leidinio teatro apžvalgininkė Marina Šimadina sutinka, kad „papasakoti apie karo sulaužytus moterų likimus – nebanali užduotis ir choreografui, ir atlikėjams“. Tačiau spektaklis autorei labiau panašus į „koncertą, kur apie karą prisimenama retkarčiais, tarp šokių, kai M.Dietrich dainas pakeisdavo patefono adatos šnypštimas ir ešelonų dundėjimas“. Kritikė pasigedo aiškesnių istorijų ir likimų, tačiau pora personažų jai padarė įspūdį.
Tai Olgos Jefremovos „nukaršusi Karmen, kurios meilės troškimui netrukdo radikulitas, ir kariškai apsirengusi Lidijos Veželevos herojė – jai vienai režisierė padovanojo iš tiesų tragišką solo moters, apverkiančios žuvusį mylimąjį“. J.Statkevičius, anot M.Šimadinos, sukūrė „ištisą kolekciją iš koto verčiančių suknelių – apsirengti tokias nors kartą gyvenime svajoja kiekviena moteris“. „Ir kas, kad uosto smuklėje, ir dar karo metu, tie drabužiai nelabai tinkami. Argi bėda, kad merginas vienodai raudonomis lūpomis ir nieko nematančiais žvilgsniais galima atskirti tik pagal suknelių spalvas. Svarbu, kad gražu – akių neatplėši“, – rašo ji.
Stilingas šokis be azarto
Lygiai prieš 25 metus italų kino režisierius Ettore Scola išleido filmą „Balius“, kuriame nebuvo ištarta nė vieno žodžio. Prancūzijos istorija nuo XX amžiaus pradžios iki 1968 metų jame papasakota per šokį. Šį faktą priminė Ana Gordejeva, rašiusi apie „Moterų krantą“ leidinyje „Vremia novostej“. Ji lygina dinamišką filmą su ramiu spektakliu. Ir daro „fantastinį“ atradimą: „Choreografei visai neįdomus judėjimas – laiko, istorijos. Ji fiksuoja vieną būseną – laukimo“.
„Cholinai aiškiai norėjosi būti stilingai. Ir ji visus šokius pagal tą norimą stilių sušukavo. Iš tango atimtas azartas, išmestas įžūlus seksualumas. Išėjo ilgesinga vienodybė. Ir tai J.Vachtangovo teatre, kur artistai mokėjo ir mėgo suvaidinti charakterį, parodyti detalę!
Ne, žinoma, kai kur aktorės, kaip sakoma, atima vairą, tą monotonišką stilingumą įveikia, ir mes matome solo – žvalius, narsius, chuliganiškus. Bet praeina pusė minutės – ir vėl mirtinas štilis“, – rašo A.Gordejeva.
Sumanymas atrodo tauriai
Leidinio „Gazeta“ teatro apžvalgininkas Glebas Sitkovskis pažymėjo, kad J.Statkevičiaus kostiumams demonstruoti „vis dėlto reikėjo kažkokio formalaus preteksto“. „Ir juo tapo karas. Ieškoti atsakymo į klausimą, kodėl toje smuklėje staiga susikaupė tokia neįtikėtina gausybė ryškių damų, spektaklio kūrėjams neatrodo reikalinga. Panašiausias į tiesą būtų paaiškinimas, kad panelės priklauso uosto viešnamiui, bet tada išnyktų sumanymo taurumas. Spektakliui suvokti nereikia nei proto pastangų, nei poteksčių ieškojimo. Viskas paprasta: princesė buvo graži, o karas buvo baisus“, – konstatuoja G.Sitkovskis.
Teatro kritikė iš „Novyje izvestija“ Olga Jegošina J.Statkevičiaus kostiumus pavadino „tikrais dizainerio šedevrais“ ir pažymėjo, kad „ir choreografei, ir aktorėms duetai ir charakteriniai šokiai sekasi geriau nei solo numeriai“. Jos išvada: „Kiekvienas choreografinis etiudas baigtas, o visi kartu jie susidėlioja į grakštų ir nepretenzingą spektaklįkoncertą. Kiek stebina teatro meno vadovo troškimas šioje mieloje vinjetėje įžiūrėti vos ne politinį pareiškimą. Ir suklusti verčia šio spektakliokaspinėlio laikymas J.Vachtangovo teatro kamertonu“.
* * *
Choreografė kuria baletus ir šokio spektaklius
* Choreografė A.Cholina (nuotr.) gimė 1970 m. Vilniuje. 1989 m. ji baigė Vilniaus baleto mokyklos dėstytojos A.Nasvytienės klasę. 1996 m. Maskvos teatro meno akademijoje (GITIS) įgijo režisieriausbaletmeisterio specialybę.
* A.Cholinos kūrybos kelias prasidėjo 1991 m. 10 metų ji kūrė spektaklius Lietuvos nacionalinio operos ir baleto bei dramos teatrų scenose.
* 2000 m. buvo įsteigtas A.Cholinos šokio teatras (A:CH), kuriame kuriami šokio spektakliai. Tai „Tango in FA“, „Meilė“, „Romeo ir Džuljeta“, „Bernardos Albos namai“, „Carmen“, „Moterų dainos“, „Žmonės:)“, „Fantazija penkioms stichijoms“.
* A.Cholina pastatė penkis vienaveiksmius baletus, per keturiasdešimt choreografinių miniatiūrų, aštuonis šokio spektaklius ir baletą pagal A.Rekašiaus muziką „Medėja“ Nacionaliniame operos ir baleto teatre, kuris buvo įvertintas Kristoforo statulėle už geriausią choreografiją.
