Taip pavadintas straipsnis Lenkijos „Newsweek" žurnale apie Varšuvos nacionaliniame didžiajame operos teatre įvykusią lietuvių režisieriaus Eimunto Nekrošiaus statytos operos „Qudsja Zaher" premjerą, įvykusią praeitą šeštadienį, balandžio 20 d. Muziką sukūrė vienas garsiausių šiuolaikinių lenkų kompozitorių Pawelas Szymanskis, libretą -dokumentinių filmų („Išgirskite mano šauksmą", „Nesvarumo būsena") režisierius Maciejus Drygas, scenografiją - Nadežda Gultiajeva, kostiumus - Marius Nekrošius. Tarp spektaklio kūrėjų lietuvių taip pat yra šviesų režisierius Audrius Jankauskas ir reklaminio filmuko autorė, Lenkijoje gyvenanti ir kurianti režisierė Vita Žalakevičiūtė-Drygas. Kaip rašo lenkų „Newsweek" apie lietuviškąją komandą, - beveik šeimyninė firma.
„Pirmą kartą dirbu su gyvu kompozitoriumi, - sakė režisierius. - Stačiau nemažai operų, ir jose pareigų pasidalijimas būna vienodas: dirigentas sau, dainininkai - sau, ir aš, režisierius, sau. O čia turiu progą pakalbėti su kompozitoriumi. Bet mes vengiame šnekėtis apie inscenizaciją. Yra įdomesnių temų". Į tai Szymanskis atsako: „Jis turi viziją, turi jėgos, žino, ką daro. Pasitikiu juo". Operai režisuoti Nekrošių kompozitorius su libretistu pasirinko po to, kai Torūnės teatro festivalyje 1999 m. pamatė jo pastatytą „Makbetą".
„Qudsja Zaher", „pirmoji lenkų eschatologinė opera apie gyvenimą po mirties" , kaip ją apibūdino „Financial Times", pasakoja apie afganų pabėgėlius, klajojančius po jūras, kurių viena, Zaher, šoka už borto į vandenį ir ten susitinka su klajojančiomis sielomis, sekančiomis jai savo istorijas (šiuos apšakojimus realiai surinko Maciejus Drygas).
Atsakydamas į klausimą, kodėl ėmėsi šios operos, režisierius sakė: „Sutikau su pasiūlymu statyti šią operą Varšuvoje dėl daugelio priežasčių. Pirmiausiai todėl, kad nuo mažiausių dienų domiuosi lenkų kultūra. Antra, todėl, kad pabėgėlių tema yra amžina. Ir neturime garantijos, kad vieną dieną mes taip pat netapsime pabėgėliais."
Pagrindinio vaidmens atlikėja, viena žymiausių lenkų operos solisčių Olga Pasiecznik, komentuodama darbą su Nekrošiumi, pabrėžė, kad darbas su lietuvių režisieriumi jai buvo maloni staigmena. Nekrošių ji pavadino „absoliučiu, į nieką nepanašiu reiškiniu. Pasakyti, kad jis režisuoja, tai pasakyti kur kas mažiau, nei reikėtų. Nekrošius neaiškina, nerodo, kaip reikia vaidinti. Jis tiesiog sėdi prie režisieriaus staliuko ir atsakinėja į klausimus palikdamas daugtaškį, kuris nepaprastai įaudrina aktoriaus vaizduotę. Nekrošius tiesiog provokuoja aktorių kūrybai ir taip elgdamasis yra labai kantrus, netgi užsispyręs. Atrodo, kad E. Nekrošius kuria labai jautrų, paprastų ženklų ir simbolių, paprastų daiktų ir judesių kupiną teatrą, kuris sykiu yra labai aiškus ir konkretus. Per 20 darbo su įvairiais pasaulio režisieriais metų nebuvau sutikusi nė vieno režisieriaus, iš kurio sklistų tokia teatrinė jėga ir kuris traktuotų aktorių ir solistą ne kaip instrumentą, o kaip partnerį."
„Newsweek" pabrėžia, kad abu operos kūrėjus - Pawelą Szymanskį ir Eimuntą Nekrošių - sieja ta pati karta (gimė atitinkamai 1954ir 1952 m.). Abu nepriklauso sekantiems mados vėjais: Szymanskissu nutrintais džinsais, pilku megztiniu ir kepuraite bei amžina odine liemene primena pagyvenusį hipį, Nekrošius velvetinėm kelnėmis, mėlynu megztiniu, pilka striuke ir liūdnu veidu - medkirtį, pasiklydusį didmiestyje. „nebuvo jokių konfliktų, intrigų - tikriausiai dėl to, kad tikėjome vienas kitu",- sako Nekrošius apie šią judviejų „dvikovą". Kitos lenkams laukti neliko daug - vienas garsiausių Lenkijos aktorių, Varšuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovas Janas Englertas Nekrošiui pasiūlė 2015 m. režisuoti Adomo Mickevičiaus „Vėlines".
Menų faktūros inf.
