 |
| Rimini Protokoll – Stefan Kaegi, Helgard Haug, Daniel Wetzel |
Vokiečių režisierių grupės spektakliuose likimus atskleidžia paprasti žmonės
Žmones, kurie vaidina vokiečių grupės „Rimini Protokoll“ spektakliuose, patys režisieriai vadina ekspertais. „Mums neįdomu, kiek tiesos mūsų ekspertų pasakojimuose“, – tikina kūrėjai. Grupę „Rimini Protokoll“ sudaro trys režisieriai: Helgard Haug, Stefanas Kaegis ir Danielis Wetzelis. Jie kartu studijavo Gyseno teatro institute ir nuo to laiko dirba drauge.
Jų biuras – nepriklausomame „Hebbel“ teatre Berlyne.
Prieš savaitę kartu jie lipo ir į sceną Salonikų miesto Vassiliko teatre, kur priėmė „Europos teatro naujosios realybės“ prizą. Tai – vienas garbingiausių Senojo žemyno apdovanojimų teatro kūrėjams. Iš lietuvių režisierių tokį prizą yra pelnę Eimuntas Nekrošius ir Oskaras Koršunovas.
Būdas susipažinti su savimi
Ar galėtume teigti, kad gerai pažinome ar bent jau įvertinome „Rimini Protokoll“, kurių spektaklį „Sabenation“ 2005-ųjų rugsėjį į Vilnių buvo atvežęs „Sirenų“ festivalis?
Tas kūrinys atrodė pernelyg vienišas, keistas ir kažin ar priimtinas: kadaise bankrutavusių Belgijos avialinijų „Sabena“ buvę darbuotojai scenoje pasakojo savo istorijas ir savas bankrutavimo versijas. Salonikuose buvo sudaryta gera proga pažinti grupės kūrybą kiek nuodugniau.
„Rengdamasis spektakliui, susitinki su žmonėmis ne iš teatro – tarkim, su gaisrininkais – ir sužinai tai, ko iš teatro nesužinotum. O kartu ir apie save kažką sužinai gilindamasis į gaisrininkų gyvenimą“, – šypsodamasis pasakojo D.Wetzelis. Salonikuose rodytas spektaklis „Mnemopark“ – ne iš gaisrininkų, o iš šveicarų kolekcininkų gyvenimo. Jie patys save ir vaidino – todėl „Rimini Protokoll“ savo atlikėjus vadina ekspertais.
Kolekcininkai ir peizažas
„Mnemopark“ scenoje – Šveicarijos peizažų maketas su žaisliniu geležinkeliu. Ekspertai kolekcionuoja lokomotyvus, garvežius, mašinas – šie ir rieda tais keliais, tiltais, tuneliais, pro kalnus ir miškus.
O „Rimini Protokoll“ savo herojų likimais pasakoja, kaip palengva Šveicarija iš žemės ūkio šalies virsta industrine šalimi, patrauklusis peizažas kuriamas dirbtinai – kaip dekoracija indiškiems filmams, kurie ten ir filmuojami. Po spektaklio publika pakviečiama į sceną, kad iš arčiau apžiūrėtų maketą – miniatiūrinę Šveicariją. Tik rankomis kad neliestų.
 |
| „Wahl Kampf Wallenstein“. Rimini Protokoll nuotraukos |
Klasika ir konkretūs likimai
Kitas grupės projektas – vaidinimas pagal F.Schillerio dramą apie prieštaringos reputacijos karvedį „Valenšteinas“. Tačiau pjesės herojai – iš gyvenimo, o jų likimai atitinka klasiko surašytus likimus. „Rimini Protokoll“ pagal šį vieną sėkmingiausių savo kūrinių sukūrė filmą „Wahl Kampf Wallenstein“.
Vienas herojų – politikas, pralaimėjęs rinkimus. Žmogus scenoje atskleidžia realius savo karjeros motyvus, komentuoja rinkimų kampanijos triukus. Kita herojė – besijauninanti, labai dažyta pažinčių firmos savininkė mini sijonu. Jai spektaklio metu skambina realūs klientai ir ji su jais derasi dėl kainų, o kiti herojai tuo metu taktiškai prityla.
Ypač įspūdingi „Valenšteino“ personažai – du 60 metų perkopę amerikiečiai, Vietnamo karo dalyviai, su savo prisiminimais. Rokas juos gelbėjo tais košmariškais laikais, gelbėja ir dabar.
Scena suburia žmones
Salonikų susitikimuose „Rimini Protokoll“ režisieriai papasakojo, kaip jie dirba, ar nemanipuliuoja žmonėmis ir kodėl nekuria dokumentinių filmų.
D.Wetzelis: „Su žmonėmis, kurie tampa mūsų spektaklių dalimi, mes prieš tai ilgai kalbamės ne teatre. Tai visada būna dialogai – jų pasakojimai, mūsų komentarai, abipusiai svarstymai, nuo ko pradėsime. Mes rašome scenarijų, protokoluojame spektaklio eigą, bet niekada savo ekspertams nerengiame aktorinių pratybų – nei kūnui, nei balsui. Užtat visada scenoje prisegame mikrofonus“.
H.Haug: „Teatre mums dirbti įdomiau, nes teatre mes visi – ir kuriantys spektaklį, ir žiūrintys – dalijamės viena erdve. Visi esame ir dalyviai, ir liudininkai, o po spektaklio galime dar ir pabendrauti.Ekranas juk niekada nesuburia žmonių taip, kaip teatras“.
Publika veikia spektaklį
O ar galima tikėti tuo, kas pasakojama grupės „Rimini Protokoll“ spektakliuose?
D.Wetzelis: „Niekada netikriname faktų, nes mums neįdomu, kiek tiesos mūsų ekspertų pasakojimuose. Mes juk ne žurnalistai. Mes suteikiame žmogui progą išdėstyti savo istoriją. Kitas žmogus tą pačią istoriją pasakotų kitaip. Tos istorijos – apie juos, tai ne informacija. To, ką mūsų „Valenšteine“ pasakoja buvęs politikas ar policininkas, jūs neišgirsite jokioje spaudos konferencijoje“.
H.Haug: „Kartais būna rizikinga viešai skelbti tai, ką tie žmonės išgyveno. Bet mes paprastai saugome juos nuo skandalų ir prašome nekalbėti to, kas galėtų sukelti triukšmą.
O jie, atsiskleidę scenoje, dažnai atsikrato įtampos, kuri juos kankino“.
D.Wetzelis: „Vis dėlto mes ir ne psichoterapeutai, o mūsų ekspertų pasakojimuose visada būna dalis neteisybės. Bet iš viso to labai įdomu kartu daryti teatrą. Kartu – turiu omeny ir žiūrovus, nes jų įtaka labai didelė“.
Meną kuria iš gyvenimo
* 2000-2003 m. H.Haug, S.Kaegis ir D.Wetzelis sukūrė pirmąją spektaklių trilogiją, kur vietoj aktorių vaidino žmonės, patyrę tam tikras gyvenimiškas situacijas.
* 2002 m. „Rimini Protokoll“ vieną Hanoverio aikštę pavertė scena. Valkatos, praeiviai, policininkai ir kiti net neįtarė, kad yra kūrinio dalis. Publika, apsiginklavusi žiūronais ir ausinėmis, sėdėjo dešimtame verslo pastato aukšte ir iš ten stebėjo aikštę.
* Tais pačiais 2002 m. „Rimini Protokoll“ pasikvietė daugiau nei du šimtus balsuotojų ir pasiūlė vienu metu dalyvauti tikruose debatuose, vykstančiuose Bundestago pastate.
* 2004 m. Berlyne ir Hanoveryje buvo surengtas kitas pasirodymas. Teisininkas, liudytojų eskortas, neprofesionalus teisėjas, teismo procesų klausymo mėgėjas, stalius ir du aktoriai scenoje sukūrė savo atskirą teismo salę, kurioje vykdė teismo procesą. Scena čia buvo įsivaizduojama kaip ritualizuoto teisingumo vieta.
