„Pasikeitė narkotikai, tačiau priklausomybė nepakito. Shakespeare´as „Hamlete“ kalbėjo apie veidrodžio laikymą priešais žiūrovus; pasikalbėkime apie tai scenoje,“ - sako Adamas Spreadbury-Maheris (g. 1981 m.), įvairiais apdovanojimais už darbus operoje ir teatre įvertintas australų kilmės režisierius, šiuo metu gyvenantis Londone, kur vadovauja „Kings Head“ teatrui. Didelio atgarsio tarp teatralų ir visuomenėje sulaukė prieš porą metų sukurtas bendras jo režisūrinis darbas su škotų trupės „In Your Face“ įkūrėju ir aktoriumi Gregu Esplinu - tiesioginės patirties (angl. immersive) spektaklis „Traukinių žymėjimas gyvai“ (Trainspotting Live).
pagal Harry Gibsono pjesę. Pastaraisiais mėnesiais kyla nauja susidomėjimo šiuo darbu banga, kadangi spektaklis išvyko į gastroles po Australiją, grįžus laukia turas po Didžiąją Britaniją, o kino teatruose pasirodė antroji to paties pavadinimo filmo dalis - „Traukinių žymėjimas 2“.
„Vienas dalykas yra skaityti apie pagrindinį herojų Aleksą Rentoną, pabundantį savo paties vėmaluose ir išmatose. Visiškai kitas dalykas matyti tai nutinkant už trijų pėdų nuo tavęs ir - jei pasiseks atsidurti aktoriaus akiratyje - pajusti ant savęs užkrentant apdergtą draiskalą, - rašoma spektaklio apžvalgoje po vasario mėnesį vykusių spektaklių Adelaidėje (Australija). - Šis „Traukinių žymėjimas“ yra realus. Spektaklio veikėjai nėra aukos - jie sąmojingi, sumanūs ir savimi pasitikintys. Tačiau jie yra dalis visuomenės, kuriai į juos nusišikt ir kurioje jie negeba rasti savo psichologinės ar funkcinės vertės“.
Režisierius: žiūrovai vaidina personažus
Kuo vis dar aktualus „Traukinių žymėjimas“? Siūlome pokalbį apie tai su režisieriumi Adamu Spreadbury-Maheriu.
Irvino Welsho romanas „Traukinių žymėjimas“, vėliau Danny Boyle´o filmas tapo klasika. Ką kitokio šiai istorijai gali suteikti teatras?
Daugelis žmonių nežino, kad Harry Gibsonas parašė pjesę „Traukinių žymėjimas“ pagal romaną anksčiau, nei Danny Boyle´as sukūrė filmą, ir kai jie pamato spektaklį, būna šiek tiek šokiruoti. Statant filmą, kaip įprasta, reikia gauti daugybę leidimų norint pakeisti pasakojimo eigą ir toną tam, kad tai būtų sėkmingas produktas. Tai suprantama ir priimtina. Kurdami scenos versiją, galime eiti gilyn ir tamsyn. Efemeriškoji teatro prigimtis leidžia mums tai daryti. Ir ypač su veikalais apie piktnaudžiavimą svaigalais ir priklausomybes. Matyt, tai pagrindinis skirtumas. Gauni kažką intuityvesnio, staigesnio ir paveikaus.
Mes telpame į 65 minutes, išlaikydami kūrinio esmę. Romano žinia lieka ta pati, spektaklis vaizduoja tą metą Edinburge heroino vartojimo ir socialinio skurdo kontekste, tai perteikiama gana tiksliai.
Ar sunku sutalpinti visą tą dramą į 65 spektaklio minutes?
Taip, tačiau aktoriai tai padarė! Manau, kad spektaklis susilaukia tokios sėkmės todėl, kad tai tiesioginės patirties teatras: tu esi istorijoje, tu esi istorijos matmuo ir jos dalis. Tradiciniuose teatro santykiuose būtum per ištiestos rankos ilgį nuo viso veiksmo. Tai panašu į linksmuosius kalnelius - kai atsisėdi, užsisegi saugos diržą ir nenori, kad važinėjimasis truktų pernelyg ilgai. Manau, kad tas pats pasakytina ir apie šį pastatymą - maždaug valanda yra kaip tik.
Šiam pastatymui žiūrovai yra kategoriškai svarbūs, tiesa?
Šiame pastatyme žiūrovai yra būtini. Be jų pasirodymas negali įvykti todėl, kad žiūrovai vaidina personažus tikrąja to žodžio prasme.
Kaip tai vyksta?
Žiūrovų įtraukimo tikslas - pastatyti žmones į patį istorijos centrą, žmogus šiam potyriui turi iš tiesų „išeiti į pasaulį“. Pradžioje vyksta vakarėlis, skamba reivas ir galima šokti; muzika pasyvi, tačiau aktoriai išnaudoja žiūrovus kaip spektaklio pasaulį. Tai visiškai kitoks būdas patirti teatrą ir patirti „Traukinių žymėjimą“, tai suteikia kitą matmenį. Manaisi žinąs, kas yra „Traukinių žymėjimas“, tačiau matant tai kaip gyvą įtraukiantį spektaklį, literatūrinis žodis įgauna kitą svorį.
Pavyzdžiui, tai gali būti susiję su vienu iš personažų, jam kažko trūksta, ir mes ieškome to trūkstamojo elemento tarp žiūrovų, kad kažkuris iš jų taptų tuo elementu. Jie gali tapti baldo dalimi arba jiems į veidą gali būti mestas panaudotas ir iš apdergto klozeto ištrauktas prezervatyvas. Tai pastatymas be tabu, tačiau aš manau, kad žmonės to ir tikisi, kai ateina pamatyti tiesioginės patirties „Traukinių žymėjimo“ pastatymo, kuriame yra ir blogiausias Škotijos klozetas. Šis pastatymas meta iššūkį žiūrovams be filtrų iš naujo įžengti į savo tikrąjį gyvenimą.
Tirštas škotiškas akcentas Boyle´o filme sukėlė tam tikrų sunkumų amerikietiškajai publikai. Ar tikitės ko nors panašaus spektaklio kontekste?
Galbūt. Tačiau aš linkęs manyti, jog aktorių vaidyba ir jų pasakojama istorija yra tokios geros, kad jei kam nors ir prireikia laiko pritaikyti klausą škotiškam akcentui, tai yra spektaklio malonumo dalis. Žiūrovai gali tikėtis patirti nuostabią, poetišką Irvino Welsho kalbą taip, kaip jie to niekada nepatyrė. Edinburgiečiai aktoriai nenuolaidžiauja žiūrovams, pritaikydami kalbą jų ausims. Jie viską daro autentiškai ir nuoširdžiai, tad žiūrovai galbūt supras ne kiekvieną žodį, tačiau jie žinos, kas turima omenyje. Juk einant žiūrėti Shakespeare´o į Globe teatrą prireikia šiek tiek laiko pritaikyti klausą tam tekstui, tačiau kai įsikerti, viskas būna puiku.
Aš vis primenu aktoriams, kad Welshas - škotų poetas, kad jis - škotiškasis Shakespeare´as ir kad dėl to jie turi jaustis oriai bei didžiuotis.
Filmas buvo sumanytas kaip itin dramatiška ir kankinanti patirtis, tačiau jame gausu humoro, dažnai pasitarnaujančio nuožmiai priklausomybės realybei praskaidrinti. Ar spektaklyje siekiama įterpti humoro?
Žmonės netampa priklausomais nuo narkotikų dėl to, kad jiems norisi šūdinai pagyventi. Narkotikus žmonės pradeda vartoti todėl, kad iš pradžių tai smagu. Jie tai daro vakarėliuose, jie tai daro su draugais. Kas nutinka po to - o tai yra progresuojanti liga - paprasčiausiai reikalai ima blogėti.
Spektaklis tai parodo. Viskas prasideda vakarėliu - kompanija puikiai leidžia laiką, žiūrovams vietoj bilietų duodamos švytinčios lazdelės, jie gali šokti su aktoriais... Vartojama ecstasy, visiems smagu. Tačiau tuomet, kai pereinama prie heroino ir jis viską užvaldo, maždaug įpusėjus spektakliui, viskas pasikeičia ir tampa gana tamsu. Ir kai imame eiti tuo tamsiu keliu, pjesės tekstas mus veda ten, kur filmas nevedė. Tai gražus filmas, tačiau tiesioginės patirties spektakliu su šia medžiaga galima padaryti kai ką nuoširdaus.
Spektaklis rodomas ne teatre, pasirenkamos kitos erdvės. Kokie to privalumai?
Tam yra dvi priežastys. Pirmiausia, taip žiūrovai perkeliami į kitokią erdvę - į nelegalų reivo vakarėlį apleistame sandėlyje arba automobilių stovėjimo aikštelėje, arba į vakarėlį, vykstantį traukinių stotyje... Ir visi tam pasirašo, iškart. Kitas dalykas, jog mums reikia, kad žiūrovai būtų su mumis, jie turi dalyvauti spektaklyje, būti jo dalimi. Įprastai teatre žiūrovai yra atskirti, jie sėdi tamsoje, o šviesa - tik scenoje. Taip nejaučiamas ryšys su tuo, kas vyksta, aktorius negali tiesiog atsisėsti žiūrovui ant kelių, mes negalime griebti ir pastatyti žiūrovą tam, kad jis būtų pasirodymo dalimi ar kad taptų personažu. Teatre tarp žiūrovo ir kūrinio yra tiesioginis ir metaforinis atstumas. O kalbant apie šį kūrinį, šį pastatymą, žiūrovas yra jo centre, žiūrovas yra būtinas, be žiūrovo mes negalime.
Aktoriai akivaizdžiai mėgaujasi šiuo pastatymu...
Iš esmės tai šios aktorių komandos raison d´être. Jie vadinasi In Your Face Theatre. Jie išties labai talentingi aktoriai, anksčiau sukūrę keletą kitų pastatymų, su kuriais nebuvau susijęs, tačiau, kaip suprantu, jie buvo kurti panašia dvasia, kai einama į kraštutinumus, o žiūrovai yra pasirodymo dalyviai. Toks darbo pobūdis man visiškai naujas, o jie jau turi patirties. Man tai buvo įdomus perėjimas nuo operų ir pokario pjesių režisavimo į kažką taip jaudinančio ir šokiruojančio, kaip šitai.
Vertinimai: siaubingai įtikima
„Tai spektaklis, kuriam reikia perspėjančio užrašo: „Pavojinga! Ant jūsų gali užtikšti skriejanti seilė, užkristi tariamai nešvarios paklodės, jus gali priblokšti aštrus klykiančio škoto sąmojis.“ Tačiau neleiskite, kad tai jus sulaikytų. Tai - jaudinantis pastatymas, kuris privers jus stabtelėti ir naujai pažvelgti į šį Welsho kūrinį“ (islingtongazette.co.uk)
„Spektakliui įgaunant pagreitį, nuotaika tamsėja, kaip ir bendra atmosfera, įtraukianti į keturių pagrindinių personažų istorijas, jiems klimpstant vis gilyn ir gilyn į savo beviltiškus gyvenimus. „Traukinių žymėjime“ nenutylima niekas, ir tai ne kiekvienam bus malonumas, prilygstantis puodeliui arbatos. Tačiau tai į gerą. Nėra kito būdo labiau dramatizuoti tokių žmonių, kaip šie, gyvenimų, nei parodant tiesą apie jų būtį - veiksmais, išvaizda, kalba - nesvarbu, kaip neskaniai tai žiūrisi. Aktoriai pademonstruoja siaubingai įtikimą pastatymą, kuris yra nepatogus, tačiau prikausto dėmesį ir negali būti ignoruojamas. Visos 65 spektaklio minutės pripildytos įsimintinų akimirkų, kuriomis gebama (pa)mokyti be pamokslavimo. Ir išties, jeigu vyriausybė tikrai norėtų sumažinti narkotikų vartojimo mastą, reikėtų prisakyti kiekvienam vaikui pamatyti šį spektaklį, kad minties apie narkotikus jie atsisakytų suvisam“. (londontheatre1.com)
„Kai įeinate į spektaklio erdvę, patenkate į vakarėlio įkarštį ir esate priversti susirasti sau vietą (nesitikėkite realios kėdės) arba prisijungti prie aplink strykčiojančių aktorių. Tačiau vėliau žiūrovai yra daugiausiai pasyvūs, nors spektaklis vyksta prieš juos, aplink juos ir tarp jų. Iš tiesų žiūrovai į vyksmą neįtraukiami per se, išskyrus tai, jog ant jų gali būti pataikyta metant fekalijas, jie gali būti pastumti, ant jų gali būti šaukiama, jie gali būti iškraustyti iš savo vietos, arba jų turimi gėrimai aktorių gali būti panaudoti veidui nusiplauti. Jie ne tiek įtraukiami į vyksmą, kiek „įnepatoginami“ į jį. Kita vertus, spektaklio kūrėjai G. Esplinas ir A. Spreadbury-Maheris nepriekaištingai užtikrina, kad nė vienas žiūrovas, nepriklausomai nuo savo vietos, nepraleistų net menkiausio spektaklio veiksmo“. (grumpygaycritic.co.uk)
Parengė Diana Gancevskaitė
