 - Copy.jpg)
Ibseno premija, laikoma garbingiausiu apdovanojimu pasaulio teatro kūrėjams, šiemet Osle įteikta žinomai Anglijos trupei Forced Entertainment. Norvegijos vyriausybės įsteigtas apdovanojimas yra ir pats dosniausias - jį sudaro 300 tūkstančių eurų (2.5 milijonų Norvegijos kronų), todėl Ibseno premija dažnai pavadinama Nobelio teatro premija.
Nors Norvegojoje kasmet rengiamas tarptautinis Ibseno festivalis, surenkantis žymiausio norvegų dramaturgo pjesių pastatymus iš įvairių šalių, tačiau Ibseno vardo suteikimas premijai visai nereiškia, kad pretendentai turėtų interpretuoti to rašytojo kūrybą. Šiemečiai laureatai Forced Enterteinment iš viso jokių pjesių nestato, nors kuria teatrą jau trys dešimtmečiai. Juos apdovanodama, Ibseno premijos komisija norėjo pabrėžti, jog „pripažįsta teatrą kaip kolektyvinę kūrybą ir suvokia socialinę teatro reikšmę“, kaip pasakė komisijos pirmininkas Peras Boye Hansenas.
Ibseno premijos vertinimo komisiją šiemet sudarė Norvegijos nacionalinio teatro meno vadovė Hanne Tømta, Berlyno festivalio direktorius Thomas Oberenderis, Maskvos menų festivalio NET vadovas, teatro kritikas Romanas Dolžanskis, dirbę ir prieš porą metų; prie jų šiemet prisidėjo Švedijos režisierė Sofia Jupither, Australijos mokslininkė ir režisierė Julie Holledge, Prancūzijos režisierius Stephanas Braunschweigas. Premija teikiama kas antri metai nuo 2007-ųjų.
Kaip pastebėjo Romanas Dolžanskis, „pirmaisiais Ibseno premijos laureatais tapo Peteris Bookas ir Arianne Mnouchkine, nenuginčijami autoritetai, veteranai ir neabejotini meistrai. Bet vėliau premija nutarė nutolti nuo visiems suprantamo formato „už indėlį į meną“, nebūti eiline brangenybe, kuriomis atsilyginama gyvosioms pasaulio scenos ikonoms. Premiją ėmė teikti tiems, kurie, jau tapę žinomi ir padarę ženklią įtaką šiuolaikiniam teatrui, vis tiek liko marginalais: vokiečių muzikantą ir režisierių Heinerį Goebbelsą įvertino už muzikos teatralizavimą, o Prancūzijoje gyvenantį austrų rašytoją Peterį Handkę - už drąsius dramaturgijos eksperimentus“.
Forced Entertainment - kaip tik iš teatro pakraščių, nepaisant to, kad tai visą pasaulį apkeliavusi žinoma kompanija. Apdovanodama šią trupę, Ibseno premija pagerbė pačią nepriklausomos kolektyvinės kūrybos idėją. Timo Etchellso vadovaujama menininkų grupė kuria spektaklius improvizuodama, o temos vaidinimams taip pat pasirenkamos kolektyviai. Forced Entertainment - išvertus pavavinimą, tai būtų kone Pramoga per prievartą - nuolat ieško, kaip šiandien gali kalbėti teatras ir stengiasi megzti tikrą, neapsimestinį kontaktą su žiūrovais. Aktoriai neapsimeta personažais, nevaidina tradicine to žodžio prasme ir nekuria meninės iliuzijos, nors naudoja įvairias scenos priemones - muziką, videovaizdus, kostiumus, rekvizitą. Jie kuria ir kamerinius spektaklius, ir didžiulius vizualius vaidinimus su kviestiniais dalyviais. Susidūrimas su šia diena - tokia šitos trupės kryptis. Performatyvus veiksmas sujungia išmonę, improvizaciją, eksperimentus ir diskusiją.
Jie dirba ne Londone, o Šefilde, stambiame pramonės mieste. Šeši trupės įkūrėjai, Forced Entertainment branduolys - vadovas, du dizaineriai ir trys aktoriai, - prieš tris dešimtmečius baigė studijas ir atvyko į Šefildą. Net išgarsėję, jie nesiveržia į sostinę. Šefildas su savo aštriomis socialinėmis problemomis - idealus miestas trupės įkvėpimui. Kaip sakė Forced Entertainment vadovas Timas Etchellsas, jis norėtų, kad trupei paskirta Ibseno premija taptų moraliniu stimulu visiems, kurie nelenda į pirmą planą, nelekia į didmiesčių šviesas, o susikaupę dirba provincijoje.
Priimdamas Ibseno premiją, Timas Etchellsas per iškilmes Norvegijos nacionaliniame teatre kalbėjo:
„Visų pirma norėčiau savo kolegų iš Forced Entertainment vardu padėkoti už šį nuostabų tarptautinį Ibseno apdovanojimą. Mes esame labai sujaudinti tokio mūsų darbo pripažinimo.
Dirbti kartu pradėjome Šefilde prieš 32-ejus metus, ir nuo tada sukūrėme daugiau projektų nei galiu atsiminti, bendradarbiavome, kad ištirtume, koks gali būti teatras, kaip jis gali įžiebti dialogą su publika, dinamiškai šnekėti apie visuomenę ir laiką, kuriame gyvename.
Žinoma, mūsų darbas buvo įmanomas tik dėl kitų ryšių, užmegztų bėgant metams; ryšių su žiūrovais, buvusiais su mumis šioje ilgoje kelionėje, su rėmėjais, daugeliu puikių organizacijų, festivalių, vietų ir žmonių. Norėtume jiems visiems padėkoti. Taip pat norėtume padėkoti visiems, su mumis bendradarbiavusiems metų metus. Viskas, ką mūsų kompanija padarė, buvo įmanoma tik jų dėka.
Didelė garbė gauti šį apdovanojimą. Tačiau mes suprantame, kad ši premija sietina ne tik su mūsų kompanija.
Skirti tokį apdovanojimą kolektyvui, ko gero, nėra lengvas ar savaime suprantamas sprendimas, nes paprastai apdovanojami individai, ypač meno srityje - rašytojas, režisierius, autorius - tai labai aišku. Tuo tarpu premijos skyrimas grupei žmonių - tai gali atrodyti neaišku, miglota.
Neseniai konferencijoje, vykusioje Antverpene, šnekėjau apie kūrybos procesą teatre. Salėje, kurioje buvo pilna mokslininkų, diskutavusių apie scenarijus, vadovėlius ir kitus apčiuopiamus kūrybinio proceso reikmenis, aš stengiausi parodyti neapčiuopiamų dalykų svarbą - bendravimo procesą per improvizaciją, diskusiją, rašymą ir repetavimą. (...)
Mūsų nuomone, apdovanojimas Ibseno premija šįkart pabrėžia ir dar vieną svarbų dalyką. Prieš daugelį metų mes išsikraustėme iš Anglijos pietvakarių, kur studijavome, bet atsisakėme kraustytis į Londoną, ką darė daugelis mūsų draugų, pabaigusių studijas. Mes nevažiavome į sostinę, kur sutelkta Jungtinės Karalystės galia ir pinigai. Vietoj to persikėlėme į šiaurę, į Šefildą, industrinį miestą, kuris tuo metu išgyveno nuosmukį dėl groteskiškos Margaret Thatcher politikos. Tai buvo sunkiai suprantamas sprendimas, bet mes suvokėme, kad inovacija neturi ateiti iš centro, kad pakraštys turi savo stipriąją pusę, ir kad toje apleistoje vietoje galime turėti laisvę eksperimentuoti. (...)
Galiausiai norėtume pasakyti, kad šis apdovanojimas atkreipia dėmesį į teatro gebėjimą mesti iššūkį žiūrovui. Šiais laikais, kai ideologija skatina griežtą taupymą, kai bent jau Jungtinėje Karalystėje meno kūrinių vertė yra pastoviai puldinėjama valdžios, kai egzistuoja akivaizdus skirtumas tarp turtingųjų ir vargšų, kai kyla nacionalizmo, rasizmo ir ksenofobijos lygis, kai politika Europoje ir kitur krypsta dešinėn, menas spaudžiamas įrodyti savo vertę ekonomiškai. Be to, reikalaujama, kad jis taptų dar ir instrumentu, kuris suburia žmones ir mažina nesantaiką, sukeltą laisvosios rinkos bei politikos, kuri pati į tai nebekreipia dėmesio - tokiomis aplinkybėmis ypatingą reikšmę įgauna kūrybiškumas, bendradarbiavimas, buvimas kartu. (...)
Mes nekantriai laukiame ateinančių kūrybos metų ir tikimės, kad Ibseno premijos skyrimas mūsų grupei įkvėps kitus įsiklausyti į savo intuiciją ir aistras bei iš naujo atrasti teatrą“.
Forced Entertainment kūrybą galima pamatyti čia.
Timo Etchellso kalbą išvertė Laurynas Banys
