XIX Tarptautinis teatro mokyklų festivalis „Istropolitana Project 2012", kas antrus metus tradiciškai rengiamas Slovakijos sostinėje Bratislavoje, šiemet vyko po „Our heart beats for theatre" (liet. - „Mūsų širdis plaka dėl teatro") vėliava. Taip miestą užtvindžiusiose reklaminėse afišose visu fiziologiniu antiestetiškumu skelbė kraujagyslėmis išvagotos, kraujuojančios ir teatro scenoje save fetišizuojančios tikros širdies fotografija. Festivalininkų širdis (būtent širdis, o ne širdys) plakė 22 spektaklių per šešias dienas ritmu. Tokios teatro dozės iš anksto žadėjo perkrovas ir neišvengiamai alino širdį, tad nieko keista, jog šioji jautriai reagavo į festivalio programos pakilimus ir nuopuolius. Plakė konvulsiškai, kartais ištinkant tachikardijos priepuoliams. Todėl šįkart - apie kardiogramoje nubrėžtą festivalio programos kreivę.
Festivalio programos geografija - 17 Europos ir Azijos šalių atstovų, pristatančių 22 teatro mokyklose studijuojančių aktorių grupių spektaklius, - galėtų būti beveik įspūdinga, jeigu ne šiokių tokių abejonių keliantys atrankos kriterijai festivalio dalyviams. Žinoma, garsių režisierių pavardžių, kaip ir į karjeros zenitą įkopusių aktorių, čia nebuvo galima tikėtis - ir nesitikėta. Bet tarp tokios gausybės dalyvių pastebėti aktoriaus talentą ar atrasti ryškią, savo teatrinį veidą spėjusią susikurti jaunų aktorių trupę, globojamą talentingo pedagogo, - visai teisėtas lūkestis. Juolab kad atvykusios trupės turėjo reprezentuoti savo mokyklą, atskleisti kurso ar trupės braižą. Tačiau bemaž trečdalis matytų spektaklių paaiškėjo esą visai ne spektakliai, o kiek apdoroti, dekoracijomis ar vaizdo projekcijomis pagyvinti scenos judesio, scenos kalbos ir dainavimo egzaminui ruoštų paskirų užduočių lipdiniai. Neretai pačių atlikėjų jau primiršti ir, regis, paskubomis festivaliui prikelti seni, kursu ar dviem anksčiau ruošti pasirodymai. Tokią drastiškai išoperuotą Bertoldo Brechto „Trijų grašių operą", iš kurios liko tik valandos trukmės koncertinis populiariausių dainų rinkinys (o prieš tai buvo vokalo egzaminas), ryžosi atvežti Krokuvos valstybinės dramos mokyklos trečiakursiai, statišką koncertą ir stebėtinai „nešvarų" vokalą dar mėginę išpirkti dūmų kamuoliais, dusinusiais aukas salėje.
Įvardyti ryškiausias tendencijas festivalio spektaklių panoramoje keblu, nes ką norėjo ir mėgino parodyti trupės, yra viena, o visai kas kita, ką jos iš tiesų parodė ir ką pavyko suprasti tame Babelio bokštu pavirtusiame spektaklių sraute. Mat ilgametę ir beveik nepriekaištingą organizavimo patirtį šiemet įrodžiusi festivalio rengėjų komanda tarptautiškėjančiame festivalyje vis dar atsainiai žvelgia į spektaklių vertimo - subtitrų - poreikį. Visgi įvardyti tam tikras programos gaires mėginti galima, tik kartais sunku neironiškai. Antai egzotiniam teatrui atstovavo trupės iš Indonezijos ir Irano, kurioms durys į festivalį atsivėrė, anot organizatorių, jau vien dėl to, jog šių kraštų teatras tolimas europietiškajam, nepažįstamas ir savaime intriguojantis. Džakartos meno instituto trupė, spektaklyje „BomBomBom" žadėjusi per tradicinio (iškart kyla klausimas, kokio - Indonezijos?) ir šiuolaikinio teatro jungtį atskleisti visuomenės problemas, jokio „bom" taip ir nesukūrė, net ir europietiškam žvilgsniui, - jokių visuomeninių problemų, tik naivoki teminiai teatro pradžiamokslio etiudai: „lošimas kortomis", „išlikimas per audrą" ir kita. Sprendžiant pagal Indonezijos delegacijos mastą (7 aktoriai ir dvigubai tiek lydinčio personalo, filmavusio ne tik spektaklį, bet - išsyk keliomis kameromis - ir apstulbusius žiūrovus) bei pavydėtina poligrafine kokybe ir solidžia apimtimi specialiai šiam festivaliui išleistas programėles (keliuose puslapiuose vos išsitenka solidus rėmėjų sąrašas), visgi panašu, kad svarbiausias jų „bom" buvo pati išvyka į Europą. O iraniečių trupė ėmėsi rusų klasiko Antono Čechovo vodevilio „Meška", jį drąsiai apvilko senosios japonų kultūros parafrazėmis - čechovišką arbatos gėrimo ir dūžtančių likimų temą iliustruodami šaržuota japoniška arbatos gėrimo ceremonija.
Pasaulinės klasikos literatūros kūrinių metamorfozės galėtų būti išskiriamos kaip antra festivalio repertuaro atšaka. Kardiogramos-širdies dažnių amplitudė šiuo atveju itin plati - nuo absurdiškai absurdiškų spektaklių pagal absurdo veikalus (Ionesco „Pamoka", Becketto „Žaidimo pabaiga", Charmso „Nutikimai") iki bandymų kurti pagal didžiuosius klasikus, kaip antai „Trimis broliais" pavirtusios Čechovo „Trys seserys" (realių atitikmenų galima atrasti tik pagal pavadinimus ir seserų-brolių skaičių), Christopherio Marlowe, Slawomiro Mrožeko, Henriko Ibseno, Fiodoro Dostojevskio, Aleksandro Ostrovskio kūrinių, netgi Orfėjo mito interpretacijos. Pirmuosius - „absurdistus" - skandino noras absurdo pjesės tekstą permušti dar absurdiškesniais sceniniais vaizdais, ir Ionesco bei Charmso kūriniai tapo tik pretekstu pavaizduoti liaudiškai grubias Užgavėnių persirengėlių linksmybes, sumišusias su transseksualų vakarėlio madomis. Lyčių mainai, lyties kaip identiteto paieškos, transseksualumas, homoseksualumas - visa tai tapo esminiu spektaklių vaizdingumo koziriu: moldavų „Pamokos" Mokinuke persirengęs vaikinas nuduodamai droviai provokavo Profesorių, o visas sceninis Makedonijos trupės absurdiškumas, absurdą skaitant charmsiškai, sutilpo į didžiakrūtėmis senėmis persirengusių vaikinų darkymąsi, - tai netruko pavirsti provincijos kultūrnamyje gastroliuojančios saviveiklinės agitbrigados programa. Studijuojant imtis absurdo pjesių - drąsūs užmojai, ir, deja, vertinant festivalyje matytus spektaklius - gerokai nepamatuoti. Antai ispanai su Becketto „Žaidimo pabaiga" publiką nuoboduliu marino daugiau nei pusantros valandos. Nors maloniai nustebino puikia anglų kalbos tartimi sakomas beketiškas tekstas, bet spektaklis taip ir neperžengė vien monotoniško kalbinio akto ribų.
 |
| „Žudynės Paryžiuje“ pagal Christopherį Marlow |
Klasikos kūrinių ir šiuolaikinės dramaturgijos inspiruoti spektakliai studentų trupes vis dėlto skatino parengti išbaigtą arba bent jau grynesnį (formos ir turinio požiūriu) scenos kūrinį, kurį jau be kompromisų būtų galima įvardyti spektakliu. Nors ryškiausia tendencija (ypač Vidurio Europos mokyklų - Vokietijos, Slovakijos, Čekijos - teatro metodikoje) yra klasikinį kūrinį pasitelkti tik kaip pirminį spektaklio kūrimo atspirties tašką, toliau programiškai krypstant į postdramiškumą. Bemaž visų festivalyje dalyvavusių teatro mokyklų aktoriai kategoriškai neigia klasikinio pastatymo pernelyg neatitolstant nuo tradicijos galimybę. Bene ryškiausias pavyzdys - festivalio didžiojo prizo nugalėtojai - vokiečių trupė (Hochschule für Musik und Theater Felix Mendelssohn Bartholdy Leipzig, Schauspielinstitut Hans Otto) su spektakliu „Ne-paklusnumas" pagal Ibseno „Liaudies priešą". Iš Ibseno pjesės spektakliui pasilikti tik keleto personažų vardai, Katrinos ir Stokmano giminystės ryšiai bei chrestomatinis Stokmano monologas: „Ar dauguma visada teisi? Dauguma - kvaila ir inertiška!". Interaktyvi pastarojo forma kaip du vandens lašai panaši į tą pačią sceną iš režisieriaus Jono Vaitkaus „Visuomenės priešo": ugningam, akibrokštų kupinam ir su didžiausiu pasidygėjimu avanscenoje rėžiamam Stokmano monologui riksmais atitarė-prieštaravo po salę pasklidę šiuolaikinės liaudies atstovai - ne itin gausiais, bet konkrečiais lingvistiniais gebėjimais apdovanota treninguota bevardžio ir beveidžio vietinio rajono mafija. Tik ribos tarp teisiųjų ir besidedančių teisuoliais netrunka išnykti, ir prieš daugumos nuomonę, agresyvų minios pasipriešinimą kovojama lygiai taip pat žiauriai ir brutaliai. Visa kita - nesibaigiančios orgijos, vulgarybės, geometrine progresija dauginamos sekso scenos, o Katrina, lyg nužengusi iš pornofilmo, per dvi valandas kur buvus, kur nebuvus vis rangėsi ant BMW kapoto ir žiūrovams transliavo viską, kas šioje pornoestetikoje nereikalauja didelės fantazijos. Galima sutikti, kad vokiškasis „Ne-paklusnumas" kupinas šiandieninių laiko ženklų: viskas taip iškreipta ir sintetiška, kaip ir sintetiniai herojų vartojami narkotikai - euforijos ir drąsos be ribų katalizatoriai. Tik ketvirtą festivalio dieną agresyviais vaizdais atakuojanti vokiečių trupės teatrinė drąsa, nors ir aršesnė, tiesmukesnė nei buvusių iki tol (nes ir vaidinama su (ne)mokinukišku beribiu pasitikėjimu), atrodė tik kaip patologinio ekshibicionizmo apogėjus.
Įvairiapusišku aktoriniu meistriškumu visus festivalio dalyvius nustelbė britų Rose Buford College of Theatre and Performance trupė, vadovaujama režisierių Teresos ir Andrzejaus Welminskių ir bendradarbiaujanti su tarptautinės Cricot2 Theatre of Tadeusz Kantor trupės nariais. Pagal XX a. lenkų rašytojo Bruno Schulzo kūrinius parengtame spektaklyje „Puslapiai iš knygos apie..." pasakojama mažo miestelio Lenkijos žydų kasdienybė, tačiau į karų ir tarpukario nerimo kupino gyvenimo situacijas žvelgiama itin žaidybiškai, priartėjant prie miuziklo žanro. Dinamiškas ir nenutrūkstantis spektaklio ritmas kuriamas kaip skirtinguose knygos puslapiuose perskaitytų fragmentiškų situacijų dėlionė. Iš dainų, šokių, judesio staiga prieš žiūrovų akis iškyla besisukančiomis figūrėlėmis dekoruota mechaninė muzikinė dėžutė, scena iš triukšmingo paukštidės gyvenimo, kiti asociatyvūs vaizdiniai pagal pagrindinių herojų - tėvo ir sūnaus - užrašytus prisiminimus. Spektaklis artimas pramoginiam teatrui, iš dalies vadovaujamasi ir šou principais (žiūrovas pakerimas lengvai įsimenamų melodijų, ekspresyviu judesiu-šokiu kuriamų efektingų, neretai komiškų intermedijų), ir, nors šiame spektaklyje tikrai neregėti nė menkiausių užuominų apie akademiškumą, matyti puiki aktorinė mokykla, darnus ansamblis, akimirksniu užkrečiantis ir nuginkluojantis britų humoras bei žaidybiškumas.
Istorinės atminties ir tautos patirties tematika, politinė ir ypač socialinė kritika nesvetima daugumai Europos teatro mokyklų trupių. Karų ir nacionalinių kompleksų iškamuotų tautų gyvenimas, visuomenės nepakantumo ir kiekvieno jos nario - tuo pat metu aukos ir budelio - situacija skirtingų šalių spektakliuose skleidėsi tai skausmingai, tai autoironiškai - nelygu, kiek laiko prabėgę nuo įvykių ir kiek tuose įvykiuose būta asmeninės ar herojaus patirties. Prostitutės išpažintis, pamąstymai apie pardavinėjamo kūno ir sielos nedalomumą, visuomenės požiūris į prostitucija užsiiminėjančią moterį ir kūno atmintį, jau niekada neleidžiančią išgyti dvasiškai, apie moters kūną, tapusį amžinu jos pačios kalėjimu, apie viltį, kurios nėra. Ir tai - lyg įžanga į kito spektaklio temą, kai moters kūnas tampa kovos lauku Bosnijos kare, o praeities įspaudai dar mažiausia pusę amžiaus lydės aukas, nepaleis būsimų kartų; apie kaltę be kaltės, išprievartavimą kaip žiauriausią karo ginklą. Tai vis atsargūs ir skaudūs prisilietimai prie žaizdų, kurios dar nespėjo užgyti. Nuoskaudos, nusivylimai, regis, tik ir provokuoja ryžtą surengti žiaurios tiesos ir žiūrovo akistatą, bet vis prasimušanti moteriškai sentimentaloka aktorių užuojauta herojėms nuveda į lyrinius ekskursus, ir peršasi mintis, kad išsisakymo būtinybės laikas dar neatėjo. O štai fanatiškai religingos Lenkijos įvaizdis jaunąją lenkų aktorių kartą skatina ne tik apie tai prabilti, bet ir negailestingai šaipytis: „kitaip kalbėti šia tema jau neįmanoma", - pospektaklinėje diskusijoje tvirtina patys aktoriai. Religinės procesijos, piligrimų žygiai ir savaitgalio apsipirkimas supermarketuose - tai vienas ir tas pat, tiesiog įprotis. Todėl ir šiuolaikinių atlaidų Mariją kryžiaus kelyje stumia prekybos centro vežimėlis, o repuojamose religinėse giesmėse solo „gieda" pati Marija. Spektaklis „Supermarketas ir nacionalinis vudu" - tarsi religinių apeigų parodija, kur aktoriai vudu lėlės adatėles smaigsto į nacionalinius stereotipus, ir būtent į tai, kas senajai kartai atrodo šventa. Žinutė tiksli: kiekviena karta turi savus dievus, - senieji nuvainikuojami, tegyvuoja nauji! Gėlių žiedlapiais barstomas Marijos statulėles ir spalvingais kaspinais aprištus pakelės kryželius keičia prekybos centrų lentynos, prekės, nuolaidos, išpardavimai.
 |
|
Bruno Schulzo „Puslapiai iš knygos apie...“. Nuotraukos iš www.istropolitanaproject.sk |
O socialinius skaudulius ir nacionalinius stereotipus festivalio programoje keičia eksperimentai. Kurti spektaklio interaktyvumą ir provokuoti žiūrovą bandė daugelis, pavyko ne visiems. Trupės iš Londono „Spektaklis šešių smegenims" padiktuoja kalbinio žaidimo taisyklę - ką daryčiau/galvočiau/sakyčiau būdamas kitu trupės nariu. Iš pradžių toks žaidimas atrodė saugus sėdintiems salėje, bet kai prožektorių šviesos nukrypo į publiką, viskas apsivertė - saugiausiais tapo scenoje esantys trupės nariai, o ir taisyklė nauja: ką galvoja trečios, penktos, dešimtos eilės, antras iš kairės, ketvirtas iš dešinės, su mėlynais ar geltonais marškinėliais žiūrovas. Ar tai teatras? Vargu. Tačiau publika tiesiog leipo juokais, vadinasi, eksperimentas pavyko.
Priešpaskutinį festivalio vakarą „Brolius Karamazovus" vaidinę lietuviai (Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bakalaurai, režisierė ir kurso vadovė - Silva Krivickienė) visai netikėtai irgi tapo savotišku festivalio programos eksperimentu - tai vienintelė trupė, klasikos kūrinio inscenizaciją pristačiusi kaip klasikinį scenos kūrinį. Ir tai, nors siejosi su festivalyje ne sykį matyta naujų formų paieška, sėkmingai griovė atskirtį tarp scenos ir žiūrovų salės - tačiau kitų spektaklių kontekste, kur viską stelbė mėginimas šokiruoti, išsakyti aktualijas ir skaudulius, kur norėta palinksminti ar tiesiog paflirtuoti su žiūrovais, - pasirodė esą arčiausiai profesionalaus teatro. Pagal profesionalaus - lietuviško - teatro tradiciją. Neneigdami literatūros kūrinio erdvės, gilaus psichologizmo, aktorinio meistriškumo būtinybės šiandieniniame teatre. Ir jeigu siekta reprezentuoti lietuvišką teatro mokyklą, tai pavyko puikiai. Taip pat ir išjudinti kitus festivalio dalyvius, ypač trupių vadovus, užkulisinėms diskusijoms apie tai, kaip per ketverius studijų metus pasiekti tokią brandą ir įtaigos galią. Taip pat ir priversti stebėtis lietuvių dramos aktorių muzikalumu, kur kas viršesniu už miuziklo žanro atstovus. Jeigu norėta nustebinti - tuomet pavyko ir tai, mat publika (daugiausia, žinoma, kitų trupių aktoriai) pasidalijo į du idėjinius-regioninius frontus: arba literatūros kūriniu grįsto, arba į postdramiškumą linkstančio teatro šalininkus. Apie pastaruosius liudija ir festivalio dienraštyje pasirodžiusi „Brolių Karamazovų" recenzija, pavadinta „Tradicionalizmo tamsybėse".
