Paulius Jurkevičius
Eimuntas Nekrošius į Romos imperatoriaus Adriano vilą sugrįžo lyg į namus. Po poros metų pertraukos jis festivalyje „Villa Adriana" parodė antrąjį savo spektaklį.
Prieš dvejus metus E.Nekrošius italų publiką nustebino rekordiškai ilga Fiodoro Dostojevskio „Idioto" inscenizacija. Šįsyk 58 metų lietuvių režisierius Romoje parodė Albert´o Camus „Kaligulą".
Po to, kaip pernai vasarą buvo pasielgta su E.Nekrošiaus „Faustu" legendiniame Milano teatre „La Scala", buvo galima tikėtis, kad Nekrošių šeimos trio - režisierius E.Nekrošius, scenografas Marius Nekrošius ir kostiumų autorė Nadežda Gultiajeva - daugiau nė kojos nekels į italų teatrus.
Tąkart per „Fausto" premjerą streikuoti sumanę „La Scala" choristai sudarkė pastatymą - scenoje pasirodė vilkėdami maršinėlius trumpomis rankovėmis ir avėdami sportinius batus. Keletą spektaklių net teko atšaukti.
Romai patinka lietuvis
Milanas yra Milanas. O štai Italijos sostinė Roma tiesiog myli E.Nekrošių ir bjaurių pokštų nekrečia.
Lietuvių teatro režisieriaus premjeros Amžinajame mieste nuo pat pirmojo pastatymo - „Hamleto" - buvo sutiktos labai palankiai ir su derama pagarba.
Tuo visada pasirūpina į Italiją E.Nekrošių atvedęs įtakingasis Romos teatro prodiuseris Aldo Miguelis Grompone.
Pavadino nuostabiu kūriniu
„Kaligula" kol kas buvo suvaidinta tik vasario pradžioje Maskvoje. Imperatoriaus Adriano viloje įvyko europietiška šio spektaklio premjera. Tai - išties labai įdomus ir itin kosmopolitiškas teatro eksperimentas.
Pjesės autorius - prancūzas (rašytojas, Nobelio premijos laureatas A.Camus), režisierius - lietuvis, aktoriai - rusai, scena - Romoje.
Lietuviškąją E.Nekrošiaus komandą dar papildė scenografas M.Nekrošius, drabužius spektakliui sukūrė N.Gultiajeva, šviesos režisierius - Audrius Jankauskas, režisieriaus asistentas Tauras Čižas.
E.Nekrošius Romoje „dirigavo" Maskvos Nacijų teatro trupei. Šio teatro direktorius, vienas populiariausių rusų aktorių Jevgenijus Mironovas suvaidino pagrindinį imperatoriaus Kaligulos vaidmenį.
Tris su puse valandos trukusį spektaklį Romos publika palydėjo nuoširdžiais ir ilgais plojimais. Ar pasiteisino šis tarptautinis teatro eksperimentas?
Į šį klausimą po spektaklio atsakė svarbiausios Rusijos naujienų agentūros ITAR-TASS korespondentė Romoje: „Tai buvo nuostabu!"
Monstras - romantiškas
Trečiasis Romos imperatorius Gajus Julijus Cezaris Germanikas, vadinamas tiesiog Kaligula, į istoriją įėjo kaip žiaurus tironas, pasižymėjęs nuolatiniu išradingu sadizmu.
Šis galingiausios antikos valstybės valdovas sukūrė kvapą gniaužiantį moralinio nuopuolio arsenalą, kuris iki šiol kelia nerimą ir baimę.
Tačiau Roma nepradėjo šnairuoti į E.Nekrošių, kurio valia šio miesto teatro scenoje trims valandoms atgimė kraugerys imperatorius.
Lietuvio Kaligula - visai kitoks, nei įsivaizdavo į siaubo filmą panašaus spektaklio laukę žiūrovai.
„Šį vakarą pasiruoškite viskam! Bus rodomas E.Nekrošiaus „Kaligula"!" - spektaklio išvakarėse gąsdino ir Romos dienraštis „La Repubblica".
Žmogaus laisvės problema
Roma galiausiai liko kiek apstulbusi: „Kaliguloje" turėjo fontanais lietis kraujas, bet viso labo žibėjo ironiškos muilo putos. Turėjo baugiai švysčioti kalavijai, bet švysčiojo tik veidrodžio šukės. Turėjo piktinti pašėlusios sekso orgijos, bet vietoj jų tebuvo ekspresyvi pantomima.
E.Nekrošiaus Kaligula, kurį talentingai suvaidino šviesiaplaukis rusas J.Mironovas, - svajingas, jautrus, poetiškas. Jis trokšta kraujo, bet kraujas - simboliškas, jo nematyti. Trokšta kančių ir mirties kitiems, bet kankinasi ir galiausiai miršta pats.
Toks šekspyriškas Kaligula daug kam Romoje pasirodė naujas ir netikėtas: pirmajame spektaklio plane atsidūrė ne sadomazochistiniai imperatoriaus žaidimai, o filosofinė žmogaus laisvės problema.
Romoje - mažai Romos
Spektaklio statytojų ekipa iš Lietuvos be ceremonijų „išmetė" Romą iš spektaklio apie Romos imperatorių. Maskvoje toks sprendimas, galimas dalykas, atrodė visiškai natūraliai, o štai antikinėse Tivolio termose - tikrai akiplėšiškai drąsiai.
Kita vertus, kurti tokią scenografiją, kuri lenktyniautų su pompastiška imperatoriaus Adriano vilos architektūra, matyt, būtų beprasmiška. Aprengti J.Mironovą imperatoriaus tunika - šiek tiek komiška.
N.Gultiajeva sukūrė Kaligulai dabitiškai įliemenuotą paltą. „La Repubblica" apžvalgininkas tvirtino, kad jis buvo raudonas. Bet jis buvo oranžinis. Be jokio ideologinio atspalvio.
Tuo tarpu patricijai ir kiti imperijos dvaro personažai buvo labiau panašūs į Antono Čechovo pjesių plebėjus nei į Romos imperijos didikus. Visi buvo pabrėžtinai bespalviai.
Scenografija - iš šiferio
Scenografas M.Nekrošius atliko smagų ir ironišką antikos demontavimo darbą. Scenoje suręsta pašiūrė įtartinai priminė Romos didybės simbolį - greta Koliziejaus esančią Konstantino arką, pro kurią užkariauti Europos žygiuodavo legionieriai.
Išskirtinis dėmesys - triumfo arkos statybinei medžiagai. Ji pastatyta iš banguoto, sodo nameliams skirto bespalvio šiferio. Greta - šuns būda, skirta į pažeminimų eilę sustatytiems patricijams. Romos imperatoriaus sostas - taip pat iš šiferio. Ši Romos didybei priešpriešinama populiarios sovietmečio statybinės medžiagos architektūra - pribloškianti ir gerokai provokuojanti.
Vanduo, šukės, akmenys
„Kaliguloje" nestinga grynai nekrošiškų scenografijos atributų, kurie scenoje įgyja savarankišką vaidmenį. Kad ir tas pats triumfo arkai statyti skirtas šiferis. Banguoti lakštai scenoje trupa tarsi personažų viltys, svajonės, meilė.
Arba akmenys. Mėtomi, nešiojami, daužomi, kol galiausiai tampa mirties įrankiais. Cezonijos nužudymo scena - jaudinamai grėsminga: Kaligula ant moters lūpų užritina akmenį ir jį pabučiuoja. Vienintelis imperatorių mylėjęs žmogus - nebegyvas.
E.Nekrošiui vanduo - tradiciškai svarbus scenografijos ženklas. Šįsyk buvo ne tik vandens. Scenos viduryje stovėjo ir indas - šiuolaikiškas baltas praustuvas, skirtas bailumui, sąžinei ir jausmams nuplauti.
Ir, žinoma, veidrodis. Aštrios jo šukės, kurios vis dažniau sušvisdavo antroje spektaklio dalyje, kai paties Kaligulos provokuojamas patricijų sąmokslas tai priartėdavo, tai nutoldavo.
Glumino paprastumas
Imperatoriaus monstro mirtis - gluminamai paprasta, be jokių specialiųjų efektų, lyg džiugus, iš anksto suplanuotas ritualas: šaukdamas „Į istoriją, Kaligula, į istoriją!" J.Mironovas įsirėžė į bailiai po triumfo arka jo su ginklais (veidrodžio šukėmis) laukiančių patricijų būrelį.
Tai įvyko mūsų eros 41 metų sausio 24 dieną. Po 1970 metų, liepos 2-ąją, pirmą valandą nakties Romos gyventojai susimąstę skirstėsi iš imperatoriaus Adriano vilos.
Jie pamatė visiškai kitokį tironą. Jie pamatė Kaligulą pagal E.Nekrošių.
Stato ir spektaklius, ir operas
* E.Nekrošius (nuotr.) gimė 1952 metais. 1978-aisiais baigė Maskvos Lunačiarskio teatro meno institutą.
* Dirbo Vilniaus jaunimo teatre, Kauno dramos teatre. Nuo 1998 metų - teatro studijos „Meno fortas" steigėjas ir meno vadovas.
* 1983 metais atliko Stasio Girėno vaidmenį R.Vabalo režisuotame filme „Skrydis per Atlantą".
* Pastatė per 20 dramos spektaklių. Garsiausi - „Kvadratas", „Pirosmani, Pirosmani", „Dėdė Vania", „Nosis", „Hamletas", „Makbetas", „Žuvėdra", „Otelas", „Ivanovas", „Donelaitis. Metai", „Faustas", „Idiotas".
* E.Nekrošius režisuoja ir operas. Tarp jo statytų operų - G.Verdi „Makbetas", G.Verdi „Otelas", L.Desiatnikovo „Rozentalio vaikai", R.Wagnerio „Valkirija".
* E.Nekrošius apdovanotas daugybe garbingų tiek Lietuvos, tiek užsienio šalių premijų. Tarp jų - Tarptautinė Baltijos Asamblėjos meno premija, Europos teatro sąjungos Naujosios teatro realybės premija, Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, Auksinės kaukės prizas už geriausią užsienio spektaklį, parodytą Rusijoje.
