Rugsėjo 6 - 9 dienomis Ispanijos miestelis Tarega tapo sausakimšas. Miestelis neišsiskiria architektūra ar lankytinų objektų didingumu. Nesinori nuvertinti šventojo Aloyzo vardą turinčio kalno ar žavaus parko, įsikūrusio jo šlaite, XIII amžiaus romaninės bažnyčios ar jaukių viduramžius menančių gatvelių, tačiau Ispanijoje tokių miestelių pilna. Šis išsiskiria kai kuo kitu. Ir dėl to „kito“ Tarega sulaukia maždaug 100 000 lankytojų kasmet. Tas „kitas“ - tai 38-ąjį kartą organizuojamas gatvės teatro festivalis „FiraTàrrega“.
„FiraTàrrega“ - tai įdomus ir spalvingas meno festivalis, kuriame dėmesys kreipiamas į spektaklius, pritaikytus plačiai auditorijai, vizualiai išraiškingus ir nekonvencinius teatro pasirodymus. Jame apimamos įvairiausios scenos meno rūšys - performanso menas, lėlių teatras, šiuolaikinis šokis ir cirkas. Spektaklius sieja keli dalykai - dėmesys ir ypatingas ryšys su veiksmo aplinka, atvirumas ir demokratiškumas, temų aktualumas. Festivalio žiūrovais tampa miestelio gyventojai, teatro kūrėjai ir kiti svečiai, į festivalį atvykstantys su palapinėmis, vaikais ir šunimis. Skirtingose erdvėse vienu metu vyksta keli pasirodymai, todėl norint kuo daugiau pamatyti, tenka įdėti šiek tiek pastangų ir laiko nusibraižyti asmeninį preferencijų žemėlapį. Juolab pasirinkimas tikrai nemenkas - šiemet programoje buvo 50 spektaklių.
Gatvės teatro festivalį „FiraTàrrega“ 1981 m. organizuoti pradėjo iniciatyvus ir novatoriškas miestelio meras Eugeni Nadalis, panūdęs vietinės reikšmės šventę (tipišką reiškinį Ispanijoje ir ypač Katalonijoje) paversti didžiule fiesta. Ir taip paskatinti bendruomenę įsitraukti ir tapti savarankiškesne - suburti visą miestelį bendram projektui, kurio centre atsidūrė gatvės teatras. Tuo metu Ispanija jau buvo išsilaisvinusi iš daugiau nei 40 metų trukusios Francisco Franco (1892-1975) diktatūros, o miestai ir miesteliai pagaliau turėjo savo demokratiškai išrinktą savivaldą. Fiestos ir festivaliai tapo neatskiriama laisvėjančios visuomenės dalimi, o gatvės ir viešos erdvės suvoktos kaip puiki vieta susitikimams ir šventėms, - apie tai griežtos diktatūros metais negalėjo būti nė kalbos. Tokios aplinkybės nulėmė, kad 8-ajame dešimtmetyje šalyje sparčiai pradėjo formuotis tokios teatro trupės kaip „Els Comediants“, „Vol Ras“, „La Vella Dixieland“ , „El Tricicle“ , „La Fura dels Baus“, ir „La Cubana“, kūrusios gatvės teatrą ir atvirų erdvių, dideliems žmonių skaičiams skirtus spektaklius.
Beveik visa festivalio „FiraTàrrega“ programa yra nemokama, vyksta visiems atvirose miestelio vietose. Todėl yra tik viena taisyklė - kas pirmesnis, tas gudresnis. Jokių išimčių. Nematai, nuobodu, nepatinka? Gali keliauti toliau ir ieškoti sau priimtinesnio veiksmo, vaizdo ar vietos ir tokią greičiausiai rasi. Mokama festivalio programa daugiausiai skirta scenos menų atstovams, kurių, kaip teigė organizatoriai, festivalis šiemet sulaukė daugiau nei 1000. Tai svarbi festivalio „FiraTàrrega“ dalis - erdvė pažintims, kuriančioms tolimesnį bendradarbiavimą.
Dauguma spektaklių įdomiai išnaudoja pasirinktą viešą erdvę spektaklio tikslams. Čia galima paminėti trupę iš Prancūzijos „Adhok“ ir jos spektaklių trilogiją „Lizdas“, „Skrydis “ ir „Atsarginis išėjimas“. Pasitelkus ironiją spektakliuose nagrinėtas žmogaus brendimą, kiekviena dalimi reprezentuojant vis kitą raidos etapą: vaikystę, jaunystę ir senatvę. Spektaklio „Lizdas“ veiksmas vyko vietinės mokyklos stadiono kieme sukonstruotame didžiuliame lizde, kuriame „mažieji paukščiukai“ mokėsi kaip gyventi, eiti į mokyklą, linksmintis vakarėliuose ir mylėti. Kiti du darbai buvo ilgomis gatvėmis besitęsiančiais paradais.
Dar vieną įdomų spektaklį - paradą „Nepažįstamasis“ (Peregrinus) pristatė trupė iš Lenkijos „Teatr KTO”. Šis pasakojo apie dehumanizuotą XXI amžiaus žmogaus - ofiso darbuotojo dieną, kurio gyvenimas apsiriboja kelione nuo namų iki darbo. Šis spektaklis - paradas prasidėjo aktoriams praskyrus didžiulę spektaklį stebėti susirinkusių žmonių minią. Atlikėjai (3 moterys ir 3 vyrai) pasirodė apsirengę pilkais kostiumais, rankose nešini vienodomis didžiulėmis kaukėmis, kurių išraiškos neskleidė emocijų, amžiaus, lyties, socialinio statuso. Atkūrę rytinį ritualą gatvėje, taip, lyg būtų vieni namuose, jie užsidėjo savo kaukes ir patraukė „į darbą“. Visi susidomėję galėjo sekti jiems iš paskos, nors siaurose gatvelėse tai nebuvo itin lengva užduotis. Jų sustojimuose buvo atkuriama ir dekonstruojama ofiso darbuotojo kasdienybė - nesusipratimai biure, vadovų pažeminimai, priekabiavimas ir visa tai palydima monotoniško kolegų barškenimo į klaviatūrą. Šio „kryžiaus kelio“ paskutine stotele ir kulminacija tapo Kalėdų vakarėlis, kuriame pagaliau nors kartą visi galėjo atsipalaiduoti (išgerti, pademonstruoti savo slaptus pomėgius atspindinčius drabužius ir batus). Tačiau kaukės niekur nedingo.
Keli spektakliai žiūrovus perkėlė į nuošalesnes erdves arba sukūrė alternatyvias. Tai tapo teatralizuotomis ekskursijomis po vietas, kurias kūrė spektaklio veiksmas. Caterina Moroni spektaklio „Ne.Gyventojai_Palikite mums vietos“ (Un.Habitants_To Make Room for Us) metu pakvietė pasivaikščioti po kapines ir apmąstyti santykį su šia vieta, kuri mums niekada netampa atvira. Šiuolaikinio šokio trupė „Colectivo Lamajara“ spektaklyje „Žemės dirbimas“ sukūrė senovės Ispanijos žemdirbių gyvenimo dieną. Dirbama žemė, kurioje įprastai sodinamos bulvės, tapo neatskiriama choreografijos dalimi, o netoliese esanti varpinė, dūžiais pranešusi valandas, priminė apie dienos ciklo tėkmę ir keitė šokėjų judesius.
Jauna Taregoje reziduojanti aktorių trupė „Emilia Gargot“ pristatė spektaklį „ZH arba 36 milijonai metų 120 km/h“, kurį sukūrė pagal Josefo Čapeko pjesę „Daugybę vardų turinti Žemė“. Šis spektaklis žiūrovus perkėlė į naują planetą, kurioje po visiško Žemės nustekenimo išsigelbėję žmonės kuria naują civilizaciją. Tačiau galimybė pradėti viską iš pradžių, pasimokius iš savo klaidų, lieka utopija. Grįžtama prie „senų gerų“ elgesio modelių, kurie ir privertė šiuos žmones apleisti savo pirmuosius namus.
Didelė festivalio programos dalis sąmoningai neturėjo paskirto konkretaus laiko. Tokie pasirodymai kaip Dianos Coca „Apribota erdvėje“ (katal. Corporeitats al Limit) ir Johno Fishermano performansas „#PINIGAINEMOKAMAI“ (#MONEYFORFREE) įvykdavo apie juos iš anksto nepranešus žiūrovams, erdvėse, kurios nėra pažymėtos kaip pasirodymo vietos. Todėl jas pamatyti tapo sėkmės išbandymu. Pamačiau Dianą Cocą visiškai atsitiktinai, šalia nedidelės bažnytėlės, jau gerokai įsibėgėjus jos performansui. Kostiumas nuo neįprasto judėjimo miesto erdvėje buvo jau gerokai apiplyšęs ir purvinas. Ji judėjo visu kūnu, panašiai kaip gyvatė, nes įprastinis ėjimas nepadėjo pėdomis pajusti vėsaus marmuro karštą dieną. Sunkiai ir komplikuotai ji vilko savo kūną upės link, kurioje toliau tyrinėjo galimybes judėti aplinkoje, įprastai neskirtoje pasivaikščiojimams. Būtent šios ribos ją ir domino.
Programoje taip pat palikta vietos siestai (nuo 14.00 iki 17.00). Tuo metu nevyko pasirodymai, tačiau gatves užplūsdavo įvairiausi atlikėjai, visais įmanomais būdais siekiantys atkreipti praeivių dėmesį ir užsidirbti kelis eurus. Nuo purvinų ir apiplyšusių klounų, į kuriuos kartais skaudu žiūrėti, iki labai įdomių atlikėjų, kurių užsidegimas, nuoširdumas ir gebėjimai neleidžia praeiti pro šalį ir suburia didžiulę minią. O ispaniška minia pati yra teatrališka ir įdomi: negailima garsių aplodismentų, šūksnių (nebūtinai susižavėjimo), padėkų atlikėjams „į kepurę“. Bet visada išlaikoma pagarba atlikėjų ir kitų žiūrovų atžvilgiu.
Tirščiausiai žmonės apsupdavo pasirodymus, kurie programoje buvo priskirti cirko kategorijai. Joan Catala „Išvalytas“ tapo bendruomeniniu pasitikėjimo ritualu, kuriame daugybė žiūrovų turėjo padėti atlikėjui nenukristi, kol šis atliko akrobatinius triukus ant medinio stulpo (šį spektaklį pernai Vilniuje matė Naujojo cirko savaitgalio žiūrovai). Trupė „Mumusic circus“ spektaklio „Papūga Flo“ metu privertė užgniaužti kvapą ir spėlioti, kokiu šampūnu plauna galvą cirko artistai, kuomet viena iš trupės narių išdarinėjo neįtikėtinus dalykus pakibusi ant savo plaukų.
Šiuolaikinio šokio trupė „Motionhouse“ ir „Nofit State Circus“ iš Jungtinės Karalystės pristatė bendrą projektą „Blokas“. Jie bendradarbiaudami (kartais kaip tik ginčydamiesi) statė bokštą iš 20 didžiulių pilkų blokų. Tyrinėdami savo disciplinų ribas, kartu analizavo ir gyvenimą/bendradarbiavimą mieste su kitais žmonėmis. Jų veiksmai visad itin vaizdžiai įrodydavo, kad norint sukurti kažką konstruktyvaus būtina bendradarbiauti, o pyktis ir atsisakyti ieškoti kompromiso veda į destrukciją ir atskirtį.
Gatvės teatro festivalis „FiraTàrrega“ - tai puiki vieta permąstyti savo ryšį su erdve apskritai, miestu konkrečiai ir žmonėmis, kurie taip pat turi tokią pačią teisę į buvimą viešojoje erdvėje. Tai nėra vieta, į kurią susirenkama tik „pamatyti smagaus reginio“. Čia susitinka be galo skirtingi ir įdomūs žmonės, su kuriais neišvengiamai tenka dalintis vieta ir megzti dialogą. Dauguma programoje pateiktų spektaklių būtent apie tai ir kalba. Todėl tai, ką pamatai, galima iškart išmėginti praktiškai. Tokie festivaliai neatsiranda iš niekur: reikia noro, daugybės metų įdirbio, palankių aplinkybių, palaikymo ir lėšų. Tačiau tai tampa neabejotinai puikia vieta reflektuoti žmogaus ryšį su jį supančia aplinka, bendruomene. Suvokti jų svarbą ir pamėginti jomis džiaugtis ir jas vertinti.
