Ingrida Gerbutavičiūtė, Berlynas
Vaidas Jauniškis
Rugpjūčio 21 d. mirė vienas garsiausių Vokietijos teatro ir kino režisierių Christophas Schlingensiefas. Kūrėjas, net ir mūsų teatralams nelabai žinomas, buvo viena kontroversiškiausių figūrų, jo kūryba apėmė įvairius menus nuo scenos ir kino iki instaliacijų ir performansų ar politinių akcijų. 2008 metais jam buvo diagnozuotas plaučių vėžys. Kova su mirtimi truko dvejus metus, kurie režisieriaus kūrybos kelyje buvo itin produktyvūs. Net atvirkščiai - mirties laukimas paskatino jį ne tik intensyviai kurti, bet ir kruopščiai garso ir videodienoraščiais registruoti mirties darbą jo paties kūne.
Christophas Schlingensiefas gimė 1960 metais Oberhauzene, Vokietijoje, vaistininko ir medicinos slaugės šeimoje, - režisierius iš jų paveldėjo gebėjimą mąstyti apie žmogų kaip biologinę būtybę ir net perversiškai žavėtis liga ir negalia, tai tapo ir jo menine programa. Viename interviu į priekaištą dėl nuolatinių publikos atakų ir provokacijų Schlingensiefas atsakė, kad tai - vaistininko metodas: duoti ligoniui nedidelę nuodų dozę, kad jo organizmas pats išmoktų kovoti su liga. Bet kalbėdamas apie ligą jis pirmiausia turėdavo galvoje save, ir jo kurti erzinimai pirmiausia būdavo autoprovokacijos.
Ankstesnės kartos skerdynės
Dar būdamas dvylikos Schlingensiefas sukūrė savo pirmuosius trumpametražius filmus Super 8 kamera, vėliau perėjo prie 16 mm juostos, dvidešimties dirbo kino režisieriaus eksperimentalisto Wernerio Nekeso asistentu, o po keleto nepavykusių bandymų įstoti į kino mokyklą Miuncheno universitete ėmė studijuoti germanistiką, filosofiją ir meno istoriją, rašė filmų recenzijas. Ankstyvieji Schlingensiefo darbai - aštuntojo dešimtmečio filmai - turėjo aiškų popkultūros pagrindą - komiksus, pigią literatūrą, TV serialą „Kolumbo" ir veiksmo filmus. Juose buvo ir ironijos, ir anksti užčiuoptos potencijos banalybėje, kvailume, bjaurastyje, - tai siejo jį su garsiais vokiečių režisieriais Franku Castorfu, Rene Polleschu, Stefanu Pucheru.
Bet kur kas geriau Schlingensiefui sekėsi kino ir hepeningo, akcijos sandūrose, o susižavėjęs fluxus judėjimu ir Josephu Beuysu, menininkas stengėsi įkąsti tikrovei, kad ji kaip nors pabustų ir reaguotų. Jo mėgstami režisieriai Luisas Bunuelis ir Reineris Werneris Fassbinderis bei Georges´o Bataille´o ir Antonino Artaud kūryba tik prisidėjo prie bjaurumo ir žiaurumo kultūros atgimimo devintojo dešimtmečio juostose. Jo filmai apie iškreiptą, nepadorią visuomenę taikė į vokiečių tautos genus ir jo tėvų kartą, jos praeities pasididžiavimus ir fantomų ekshumaciją bei pakartotinį nužudymą parodija, ironija, juoku. Dešimto dešimtmečio chaotiški spektakliai, nuvainikavę vokiečių istorijos ikonas Rudį Dutschkę, Rosą Luxemburg ir Helmuthą Kohlį, susilaukė itin prieštaringų nuomonių ir leido patį Schlingensiefą pakrikštyti enfant terrible titulu. Filmas „Menu Total" (1985), juodai baltas kvazidokumentinis „liudijimas", įžūliai ir su juodojo humoro prieskoniais „fiksavo" Hitlerio ir jo bendrų paramilitaristines orgijas su apatinėmis kelnėmis, o Deutschland-trilogija, sekdama „Daktaro Kalgario kabineto" ekspresija, ryžtingai edipiškai žudė nueinančią generaciją pastišu apie prisikeliančius zombius, narkomaną Hitlerį ir jo leidžiamas paskutines valandas bunkeryje bei Ewos Braun vestuves su Magda Goebbels, apvainikuotas jų kūdikio Mozės (!) gimimu. Vėliau atėjo laikas pulti JAV politiką, Vatikaną ir JTO saugumo palaikymo pajėgas (United Trash, 1995); prisiminta ir kolonijinė Vokietijos ir Europos praeitis, atsirūgusi Šiaurės pusrutuliui rugsėjo 11-osios ataka (bendras Schlingensiefo ir Patti Smith projektas African Twin Towers, 2005). Tačiau tai nebuvo vien eksperimentinės trash stiliaus provokacijos - jose su malonumu vaidino geriausi Vokietijos aktoriai Martinas Wuttke, Udo Kieras, Volkeris Spengleris ar net menininkai Andy Warholas ir Paulas Morisey. Ir jau filmuose išryškėja viena pagrindinių Schlingensiefo kategorijų ir formų - mišios: viename filme paties režisieriaus vaidinamas majoras sako: „Nenoriu jokios ištarmės (message), tik mišių (Messe) kaip besikankinančių simbolių simbolio - mišių visiems, kurie kasdien prašo atleisti ir kasdien viliasi būsią išganyti. Mišių - visiems, kuriuos norime skersti ir žudyti".
Politinių inscenizacijų kūrėjas Schlingensiefas dažnai vadinamas politinio cirko direktoriumi ir pagrindiniu atlikėju, o jo meninės akcijos, spektakliai ir filmai (neretai su neįgaliaisiais, bedarbiais, benamiais ar net pabėgėliais), pertempę ne vieną provokacijos ir amoralumo stygą, teatro kritikų interpretuojami gerai užšifruotomis garbės, žmogiškumo ir solidarumo kupinomis biblinėmis idėjomis. Kritikas Georgas Seeßlenas vardija pasikartojančius jo kūryboje motyvus: chaotiškas ratelis (mirties šokis), grupinis portretas (paskutinė vakarienė ar išganytųjų puota), kryžiaus kelias ir auka, pabėgimas ir įsiveržimas (Dievo gimimas, mirtis ir prisikėlimas) ir visus lydinti vieniša menininko figūra - pranašas, mesijus, kankinys. Juo gali būti ir Hitleris-juokdarys, ir Kristus-ekshibicionistas, bet skirtumas tarp jų šokiruojančiai mažas. Nes pats Schlingensiefas, vaidindamas daugelyje savo filmų ir spektaklių, imasi abiejų vaidmenų. Jis - ir cinikas, ir fantazijos neribojantis kūrėjas, ir nuoširdus bei atsisakantis suaugti kūdikis. Svarbiausia, - jis prisipažįsta, - sąžiningumas ir drąsa: reikia mokėti prisipažinti, kad kuriant kartais nesuvaldomi žemieji, egoistiniai ir žiaurūs impulsai.
Scenos iš gyvenimo
 |
| Įprastinė reakcija į akciją „Mylėkite Austriją“ . Festivalio Wiener Festwochen archyvas |
1993 m. Franko Castorfo pakviestas dirbti Berlyno Volksbühne teatre Schlingensiefas prisijungė prie tuomet itin aštraus teatro programos ir sukūrė unikalų performanso stilių, artimą tiek Josepho Beuyso, tiek Vienos akcionistų kūrybai, ištrynė tikrovės ir fikcijos, meno ir nusikalstamumo, ketinimo ir veiksmo ribas, įvairių akcijų metu kritikavo ne tik politikų, bet ir medijų bei meno veidmainiškumą, laužė tabu ir tokiu būdu šalia Franko Castorfo ir Christopho Marthalerio tapo vienas svarbiausių dešimto dešimtmečio vokiečių režisierių. O kaltinamas už režisūrinį nemokšiškumą ar mėgėjiškumą, taip pat tęsė šio teatro tradicijas - režisūros mokslų nebuvo baigę nei muzikas Marthaleris, nei choreografas Johannas Kresnikas, nei pats teatrologas Frankas Castorfas. Bet kaip tik todėl jiems buvo lengviau laužyti mąstymo nekaustančias tradicines ribas tarp žanrų, tarp salės ir scenos, tarp leistinos užuominos ir grubios intervencijos. Teatras triumfavo, kuomet žiūrovais staugė iš pasipiktinimo ar net parteryje kildavo muštynės, o scenoje, vadovaudamiesi režisūrine nuostata „kas rėkia - tas teisus", vaikščiojo Motina Teresė su Vladimiru Žirinovskiu, septintojo dešimtmečio studentų maišto simbolis Rudis Dutschke ir miręs nuo AIDS neonacis Michelis Kühnenas, o politinis granginjolis ceremoningai tuokėsi su hepeningu. Į sceną atėjo freak-show - tikri ir tariami neįgalieji, resocializacijai pasiduodantys neonaciai (Ciuricho teatre pastatytame „Hamlete" vaidinę klajojančių aktorių trupę), roko ir liaudies muzikantai ir aktualijos ar personos, reikalavusios žinoti kontekstą: aktorius Volkeris Spengleris, kurio užgėrimai buvo vieša Berlyno paslaptis, užsidaręs savo pasaulyje dekadentas, Visconti „Liudvigo" kūrėjas Helmutas Bergeris, androginiškos („Orlando"!) išvaizdos britų aktorė Tilda Swinton. Schlingensiefo spektakliai beveik negali apsieiti be konteksto, politinių ir kultūrinių aktualijų, paties režisieriaus autobiografijos išviešinimo.
Schlingensiefo surengta pirmoji meninio terorizmo akcija Documenta X forume Kaselyje 1997 m., kurios metu jis mosavo plakatu, kviečiančiu užmušti Vokietijos kanclerį Helmutą Kohlį, baigėsi menininko areštu. Trilogija „Attabambi Pornoland" - vaidybos, video, pornografinių vaizdų, tepliojimosi, stipraus garso ir meno citatų miksas - kritikavo medijų kasdienybę. Citatos prasidėdavo jau pačiuose pavadinimuose: „Rosebud" (2001 m. spektaklis) - akivaizdi nuorodą į Orsono Welleso „Pilietį Keiną", „ATTA ATTA - išniro menas" (ATTA ATTA - Die Kunst is ausgebrochen, 2003) - į teroristo, atakavusio Pasaulio prekybos centrą, vardą, ir į Hamleto „išnirusį laiką" (the time is out of joint). 2000 m. Wiener Festwochen festivaliui Schlingensiefas parodė keleto dienų akciją „Mylėkite Austriją" (kitas pavadinimas - „Svetimšaliai - lauk! Schlingensiefo konteineris"). Vienos centre pastatytas konteineris buvo apklijuotas plakatais su tuomet valdžioje buvusių ultradešiniųjų ksenofobiniais šūkiais, o viduje tūnojo 12 pabėgėlių, kurių gyvenimą tiesiogiai transliavo interneto kanalai. Žiūrovai, kaip realybės šou, balsavo, o apleidžiančio konteinerį laukė 35 000 šilingų ir austrų kunigaikštytės ar kunigaikščio ranka, garantuojanti Austrijos pilietybę. Piktinosi visi - tiek ultradešinieji (dėl „kairiosios provokacijos" ir kišimosi ne į savo tautos reikalus), tiek kairieji ir žmogaus teisių gynėjai (nes matė pasityčiojimą iš pabėgėlių), tiek centristai (nes suabejota demokratijos ir referendumo bei medijų galia). Šalia viso to - taip ir nebuvo išsiaiškinta, ar pabėgėliai buvo tikri, ar juos vaidino aktoriai.
Viena įspūdingiausių politinių inscenizacijų buvo rinkimų kampanijos (vokiškai - Wahlkampfzirkus) projektas „Galimybė 2000" (Chance 2000), susilaukęs ir patikėjusių jo realybe, ir mačiusių prasmę tame politiniame cirke. 1998 metais Schlingensiefas įkūrė partiją, kuri veržėsi ne tik į Vokietijos Bundestagą, reikalaudama meniškai politikuoti, o meną politizuoti, bet ir į visuomenę, skatindama pažvelgti į žmogų ne kaip į gerų ketinimų apipavidalintą idėją, bet kaip į konkretų mirtingą žmogų, pasimetusį tarp skambių visuomenės pažadų ir žiaurios kasdienybės. Partijos motto „Balsuok už save!", „Įrodyk, jog esi!" - tai Schlingensiefo kreipimasis į žmones inscenizuoti save pačius, įrodyti savąją egzistenciją. Idealus socialinio judėjimo pavyzdys, suliejęs meną, politiką ir gyvenimą į bendrą akciją, baigėsi kvietimu 4 mln. benamių atvykti į Wolfgango ežerą masinėms maudynėms ir taip pakelti vandens lygį tiek, kad būtų užtvindyta paežerėje stovinti Helmuto Kohlio vila. Bet atvyko tik šimtas, vandens lygis pakilo tik 2 cm. Vis dėlto toks fiasko buvo ir partijos šventė, - už ją atidavė balsus net 28 500 žmonių, o Schlingensiefas bedarbius netiesiogiai krikštijo esamo laiko archeologais, bedarbystę - atskira, ateities kartų labiausiai pamėgsima profesija.
2003 m. prasidėjus karui Irake Schlingensiefas pastatė „Baimės bažnyčią" (Church of Fear) - mobilų bažnyčios pavidalo pastatą, kuriame diskutavo apie pasaulį, tikėjimą, sektas ir patį save. Depresijų ir abejonių laikais režisierius skatino pripažinti savo baimes: baimę pasenti, mirti, būti terorizuojamiems ar išduotiems. Į „Baimės bažnyčią" jis kvietė netikinčiuosius, skatindamas juos įtikėti politikais, „televizijos kunigais" ar šių laikų pasaulio aiškintojais. „Bijokite!" - šaukė Schlingensiefas lyg dar vienos sektos religinis vedlys, baimę, skausmą, neviltį ir isteriją naudodamas kaip instrumentus, kritikuojančius tikėjimo politika, ekonomika ir kultūra nerašytus įsakymus.
Ir nors ilgą laiką Schlingensiefas buvo laikomas anarchistu, provokatoriumi, nenorinčiu subręsti Piteriu Penu, paskutiniaisiais gyvenimo metais jis susilaukė pripažinimo. Jis buvo apdovanotas tiek filmo, tiek teatro prizais, tarp kurių - Hofo miesto filmų premija (2005), Ruhro žemės meno ir mokslo prizas (2007), austrų teatro prizas „Nestroy" už geriausią režisūrą spektaklyje „Mea Culpa. Eine ReadyMadeOper" (2009), Helmuto Kräuterio prizas (2009).
Auto-fikcijos
 |
| Schlingensiefas prie „Baimės bažnyčios“ pastato. Nuotraukos iš www.schlingensief.com |
Skandalingai pagarsėjęs Schlingensiefo politinis akcijos teatras, ištrynęs ribas tarp meno ir realybės, 2008 metais privertė visuomenę suabejoti tuo, jog režisierius sergąs plaučiu vėžiu. Ši žinia apie nerūkantį menininką buvo palaikyta dar viena jo saviinscenizacija, o režisieriaus balso įrašai iš ligoninės apie prastą savijautą, gyvenimo esmę ir tikėjimą daugelio buvo palaikyti blefu. Po aštuonių mėnesių chemoterapijos kurso ir po operacijos, per kurią buvo pašalintas kairysis plautis, Schlingensiefas sukūrė fluxus oratoriją apie vėžį „Baimės svetimam manyje bažnyčia" (Eine Kirche der Angst vor dem Fremden in mir), kupiną siurrealizmo ir akcionizmo vaizdų. Vienas iš jo paskutiniųjų projektų, „Išmokti mirti“ (Sterben lernen, 2009)taip pat skirtas režisieriaus baimei - mirties menui, kurio, anot Schlingensiefo, neišmokstama mokykloje.
Iš dienoraščio: „Kai sužinojau, kad sergu, turėjau elgtis tai, kad nepriklausyčiau nuo savo ligos. Nenorėjau ištisas dienas skaityti specializuotą medicininę literatūrą ir laukti, kas su manim bus. Matyt, šokas išgirdus diagnozę patvarkė, kad turėjau dar kartą kai ką apgalvoti, pasiekti aiškumo prieš neaiškumą, kuris jau mane buvo apėmęs. Supratau, kad turiu susitarti pats su savimi. Neįmanomą ateitį turiu pasitikti kuo aiškesniu praeities paveikslu, tuo, ko kadaise troškau, ką kalbėjau, kad ta praeitis būtų patikima ateityje. Buvo filmai, aktoriai ir draugai, su kuriais ją kūriau. Tai man labai padėjo. Svarbu neužsidaryti namuose, kuo dažniau išeiti, turėti draugų - žmonių, kuriems reikia kalbėtis, kurie gerai su tavimi jaučiasi, kurie tau pasakoja apie save. Vienatvėje viskas galėjo pasisukti labai bloga linkme".
Paskutinis jo projektas tęsiamas ir po jo mirties. Vokietijos prezidentui Horstui Köhleriui pritarus, Burkina Fase Schlingensiefas rengėsi statyti operos kaimelį su operos namais, čia pat įrengta muzikos ir kino mokykla ir ligonine. Režisieriaus norą į Afriką žvelgti kaip į kultūros turtą ir neprimesti jai europietiškų elitinio meno normų, parėmė Burkina Faso architektas Francis Kéré, pasiūlęs statyti sraigės kiauto formos operos namus, kurioje opera būsianti pačiame viduje, o aplink ją formuosis bendruomenės pastatai. Šių metų pavasarį Schlingensiefas grįžo į Europą ieškoti lėšų, o Kéré ėmėsi kloti operos kaimelio pamatus.
Paskutiniaisiais spektakliais - „Via Intoleranza" ir „Remdoogo - Via Intoleranza II", Schlingensiefas bando įtakoti Afrikos istorijos bei noro padėti Afrikos tautomis, kritikuoja europiečių egzistencijos krizę, netoleranciją ir nesugebėjimą padėti patiems sau. O „Baimės bažnyčia" ir „Mea Culpa" tarsi susumuoja provokacijų ir autoinscenizacijų ratą, jungdamos barokinę ceremonijų formą su įvairiomis medijomis ir scenine raiška, garsius operos dainininkus lydi neūžaugos, aklieji, buvę narkomanai. Bet užuot iškart naikinęs teatrą, Schlingensiefas jam leidžia rusenti iki ilgos pabaigos, kad išdegęs jis vėl prisikeltų. Pats kūrėjas, jau nebekaltindamas ir nebelinčiuodamas savęs, bet susitaikydamas su likimu, ieško prasmės tame, kas su juo atsitiko ir kas dar laukia. Prašydamas ant antkapio iškalti „Iki pasimatymo" - „Tai baisiausia, ką galiu įsivaizduoti".
