Dalia Mikoliūnaitė
Rašinio pabaiga.
Islandijos nacionalinis teatras - visos šalies vaikams
Teko apsilankyti kultiniame Islandijos nacionalinio teatro spektaklyje visai šeimai „Kardamono miestelis" (isl. „Kardemommubaerinn", rež. Selma Bjornsdottir). Sukurtas pagal norvegų rašytojo Torjorno Egnerio knygą. Apie tai, kaip tris geraširdžius vagis draugiški Kardamono miestelio gyventojai perauklėjo ir priėmė į savo bendruomenę. Pastatymas didžiulis - naudojama galinga scenos technika, scenoje - apie dvidešimt veikėjų. Groja orkestras. Spektaklis - dviejų dalių, pertraukos metu mažieji islandai skubiai užkandžiavo spragėsiais ir kokakola.
Spektaklis - ketvirtas pastatymas nuo 1974-ųjų, su „Kardamono miesteliu" užaugo ne viena karta. Tema aktuali - moko tolerancijos, tikėjimo, kantrybės, bendravimo, bendruomeniškumo. 700 vietų salė - pilnutėlė. Vaikus atveda ne tik abu tėvai, bet dar ir seneliai. Bilietai, kurie kainuoja 2700 kronų (t. y. 55 Lt) - išpirkti keliems mėnesiams į priekį! Spektaklyje vaidina daug vaikų - jie sudaro daugumą miestelio gyventojų, turi ir pirmaplanių ir antraplanių vaidmenų. Dainuoja scenoje griežiant orkestrui, šoka.
Pokalbis su traukinio kontrolieriaus vaidmens atlikėju Rafnu Kumaru Bonifaciusu (14 m.):
Kaip pradėjai vaidinti šiame spektaklyje?
Vaidinu nuo dešimties metų įvairiuose teatruose. Mokykloje dramos būrelio nelankau, tik sporto. Dalyvavau atrankoje, ir priėmė. Spektaklį repetavome šešias savaites, patiko, nes repetuodavome pamokų metu (juokiasi). Klasės draugai pavydėjo, o dabar ateina į spektaklį, sako, kad jiems patinka.
Ko išmokai teatre?
Punktualumo. Nebijoti auditorijos. Iš pradžių bijojau, kad mano veiksmai scenoje gali pasirodyti juokingi, pažįstami šaipysis. Paskui supratau, kad scenoje aš esu ne aš, o personažas. Nebekankina ta baimė.
Kiek spektaklių vaidini per mėnesį? Ar turi dublerį?
Per mėnesį vaidiname apie 15 spektaklių, dublerio neturiu. Jei susirgčiau, mano vaidmenį puikiai atliktų kitas spektaklyje vaidinantis vaikas.
Ar gauni atlyginimą už spektaklį? Kur išleidi pinigus?
Gaunu 7000 kronų (apie 140 Lt) už spektaklį. Juos taupau, dar nieko nepirkau.
Ar gerai, kad profesionalioje scenoje vaikų vaidmenis atlieka vaikai, o ne profesionalūs suaugę aktoriai?
Manau, kad gerai. Tai labiau realistiška. Jei personažas vaikas, tai jį ir turi vaidinti vaikas. Be to, vaikai turi šansą pabandyti vaidinti scenoje, mokytis, įgyti patirties. O žiūrovams irgi patinka matyti vaidinančius vaikus - spektaklis pasidaro paprastesnis. Gal daugiau vaikų užsinori tapti aktoriais?
Ar galvoji suaugęs tapti aktoriumi?
Taip.
Vigdis Jakobsdottir - Islandijos nacionalinio teatro Edukacijos departamento vadovė. Ji sako, kad idėja įkurti tokį departamentą būtent prie Islandijos nacionalinio teatro jai kilo prieš ketverius metus dėl to, kad Nacionalinio teatro misija - pasiekti kuo daugiau įvairaus amžiaus žmonių, ugdyti šalies teatro kultūrą. Prieš keletą metų Nacionalinis teatras daug gastroliuodavo regionuose, tačiau atsiradus mažoms teatro trupėms ir sėkmingai užėmus šią nišą, jis liovėsi gastroliavęs ir tapo nepasiekiamas daugeliui šalies gyventojų. Vigdis iniciatyva įkurtas Edukacinis skyrius, kuriantis projektus vaikams ir jaunimui, ugdymo įstaigoms.
Teatro aktoriai reagavo skeptiškai, nes tuo metu vyravo nuomonė, kad Nacionalinis teatras turi būti siejamas tik su profesionaliu, elitiniu menu. Tačiau pamažu apsiprato su departamento veikla.
Vigdis inicijuoja teatro kūrybines laboratorijas mokytojams, rengia metodinę medžiagą, kurią mokytojai naudoja prieš ateidami į spektaklį. Tai - nemenkos apimties leidinukai kiekvienam spektakliui, su įdomiomis užduotimis moksleiviams apie rimavimą, žodžių reikšmes, šešėlių teatro specifiką, teatro žaidimais. Vigdis yra ir Nacionalinio teatro darbo su ugdymo įstaigomis vadybininkė, nes išplatinus medžiagą mokykloms, daug daugiau jų pradeda lankytis teatre. Tai - pagalba mokytojams, be to - būdas įtraukti teatro meno priemones į mokyklos gyvenimą, ugdymo programas.
Edukacijos departamento rūpesčiu jau keleri metai vyksta ir nacionalinės dramaturgijos konkursas jaunimui. Konkurse dalyvauja apie 20 naujų jaunimo sukurtų pjesių teatrui, iš kurių apie 6 Islandijos menų akademijos Teatro skyriaus studentai kasmet pastato Nacionaliniame teatre.
Nauju projektu „Connections" bandoma plėtoti Nacionalinio teatro veiklą labiausiai nutolusiuose regionuose - Rytinėje fiordų pakrantėje. Ten įsikūrusiems maždaug 15 kaimų (kiekviename yra apie 400 gyventojų) pasiūlyta dalyvauti projekte, pastatant vieną profesionalių dramaturgų sukurtą šiuolaikinę pjesę. Trupėse vaidina 11-18 metų vaikai. Režisuoja vietiniai mokytojai. Paskelbus konkursą, norą dalyvauti pareiškė... visi kaimeliai, taigi šiuo metu vyksta 15 spektaklių repeticijos! Vaikai vaidina, mokytojai kviečiami į seminarus, kūrybines laboratorijas Nacionaliniame teatre, organizuojama scenos technika. Vasaros pradžioje visi spektakliai (kiekvienas po du kartus) bus parodyti viename iš miestelių, festivalis vyks tris dienas, bus teatrui pritaikytos keturios scenos!
Spektaklių pažiūrėti atvyks Nacionalinio dramos teatro, Kultūros ministerijos atstovai.
Vadybos ypatumai Islandijos teatruose vaikams
Teatro menui vaikams, turint omenyje jo edukacinę svarbą, turėtų būti skiriama ypač daug dėmesio. Jei gerai funkcionuoja profesionalaus teatro vadybos sistema, tai ugdomas visuomenės estetinis skonis, formuojami nauji poreikiai ir jų tenkinimo būdai. Tuo rūpintis turėtų valstybė.
Kokia vadybos sistema veikia teatre vaikams ir jaunimui Islandijoje? Kaip sistemą veikia permainos? Kokie pagrindiniai rinkodaros kriterijai? Ko pasimokyti galėtų Lietuvos teatrai vaikams?
Tiek Lietuvoje, tiek Islandijoje teatrų vaikams vadybos problemos panašios. Keli dalykai nustebino.
Islandijos nacionalinis dramos teatras, aktyviai kurdamas edukacines programas, siekia apjungti visą šalį, įtraukti vaikus ir jaunimą, rūpinasi mokytojų švietimu ir tobulėjimu. Tačiau teatro spektakliai vaikams - sena medžiaga, griozdiški pastatymai nekeliauja po šalį.
„Galimybių teatro" idėja parodo, kad ilgametis kryptingas 18 metų darbas įtvirtina kūrybinę grupę, ją išgarsina, tačiau be valstybės paramos teatras gyvuoti negali.
„Šokinėjančio teatro" arba „Judančio teatro" pavyzdys rodo, kad šiuolaikinis teatras vaikams turi ieškoti naujų formų ir, prisitaikydamas prie rinkos sąlygų, kurti, naudodamasis naujausiomis technologijomis (DVD, televizija). Kuriama patiems mažiausiems - kelių mėnesių kūdikiams, ko Lietuvoje apskritai nėra, tačiau balansuojama ant ribos tapti „masine produkcija".
Lėlių teatro „Prijuostės sagos" įkūrėjos Hallveig veikla įrodo, kad ir krizės sąlygomis galima skleisti teatro meną vaikams: vienas aktorius gali keliauti su lagaminu ir pasakoti liaudies pasakas ar supažindinti su svarbiais literatūros kūriniais, įtrauktais į mokyklos programas. Teatras gyvuoja asmenybės dėka. Padeda ir gastroliuojant užmegzti kontaktai.
Režisierės Messianos Tomasdottir kelias - šiuolaikinės operos kūrimas vaikams - Lietuvoje dar neatrastas būdas ugdyti vaikų muzikalumą, kurti muzikinius scenos veikalus visai šeimai, sujungiant keletą žanrų - muziką, šviesą, šešėlių, lėlių teatrą ir pan. Žanras įdomus, tačiau brangus. Menininkų projektų sklaida ribota.
Vadybos personalo kompetencijos situacija
Ar teatras vaikams apsieina be profesionalios vadybos? Lietuvoje, nors kultūros vadybininkai rengiami keletą metų, nedaugelis iš jų renkasi sferas, susijusias su vaikų, jaunimo ugdymu ar menu vaikams. Nors teoriškai pripažįstama, kad kaip ir kiekvienai sričiai, teatrui vaikams reikia profesionalios informacijos sklaidos, rinkodaros, finansų paieškos ir t. t., tačiau praktiškai Lietuvos teatruose, kuriančiuose vaikams, vadybininkų nėra. Visą darbą atlieka aktoriai ar teatrų vadovai. Tai atliekama atsitiktinai, ne laiku, ne vietoje ir amžinai stingant lėšų.
Panaši situacija ir Islandijoje. Paklausus, kodėl teatras neturi vadybininko, Islandų teatro „Moguleikuhusid" aktorė atsakė: „Sunku rasti žmogų, kuris tikrai atneštų teatrui naudos. Turėjome vadybininkę, kuri suorganizavo per daug spektaklių (apie 250 spektaklių per metus) visos šalies mokyklose. Aktoriai pervargo. Daug spektaklių finansiškai neatsipirko. Ir nors darbo turėjome daug, nors žmonės apie mus sužinojo ir pinigų turėjome, nebuvome patenkinti, pavargome, išsisėmėme."
Taigi išeitų, kad žmonės, kuriantys spektaklius vaikams, siekia ramiai kurti, lavinti augančią kartą ir nesirūpinti finansais. Tačiau laisvos rinkos sąlygomis tai - utopija. Teatro vaikams kūrėjai nori dalytis fantazija, gėriu ir grožiu, o teatro elito pripažinimas, finansinė gerovė jiems nėra pagrindinis veiklos motyvas.
Rinkodara - viena svarbiausių teatro vaikams ir jaunimui vadybos sistemos dalių. Jos strategijos parinkimas - kiekvieno teatro išlikimo sąlyga.
Atvykus į šalies sostinę Reikjaviką, teatro informacinių stendų ar reklamos nesimato. Turizmo informacijos centre paklaususi apie renginius vaikams teatre ar apskritai apie teatro renginius, jokios informacijos negavau, buvau nukreipta į Nacionalinio dramos teatro kasą. Teko ieškoti informacijos internete. Islandijos kūrėjų asociacijos tinklalapyje pavyko rasti keletą straipsnių su išsamia kasmete Islandijos teatrų apžvalga.
Islandijos kultūros ministerijos tinklalapyje radau, kad kultūrinės programos jaunimui - prioritetinė sritis šalia paveldo, muziejų ir sporto sričių.
Islandijos televizijoje būna trumputės reklamos, tačiau - tik valstybinių teatrų, nes privatiems teatrams tai brangu. Projektai, programos, festivaliai Islandijoje vyksta daugiausia kartu su kitomis Skandinavijos šalimis, dar rengiami bendri projektai su JAV.
Teatras „Skoppa og Skritla" reklamuojasi televizijoje, dalija skrajutes prekybos centruose, DVD. Messiana šiuolaikinės operos kūrinius kuria kaip dalį valstybinių teatrų repertuaro, Islandijos nacionalinis teatras daug dirba su mokytojais, skleidžia informaciją apie projektus per švietimo sistemą.
Išvados pesimistinės. Valstybė per mažai rūpinasi teatru vaikams; yra didelis skirtumas tarp valstybinių ir nevalstybinių teatrų vizijų; didelė konkurencija teatrui yra televizija, kinas, parduotuvių pramogos, muzikinių grupių projektai; nėra nacionalinės dramaturgijos studijų; teatras vaikams yra gan izoliuotas dėl šalies dydžio ir kalbos; teatrai dažnai nemato prasmės rūpintis profesionalia vadyba.
Tačiau yra ir teigiamų dalykų: dėl didžiulės konkurencijos tarp nevalstybinių teatrų ir daugybės menininkų galima tikėtis tam tikro kokybės lygio; pastebimas pagyvėjimas teatre vaikams krizės metu; nemažas dėmesys skiriamas kultūros paveldui.
Nors ekonominė krizė pakoregavo Islandijos teatro vaikams gyvenimą, kai kurios jų problemos, atsiradusios Islandijoje ekonominės krizės metu, Lietuvoje yra „norma" jau daugelį metų: teatro menas vaikams (apskritai meninė kūryba jaunajai auditorijai), nėra prioritetinė valstybės kultūros politikos dalis; trūksta finansavimo; nevalstybiniams teatrams sunku nuomoti ir išlaikyti žiūrovų salę ir nuolatinį repertuarą; teatrai, kuriantys vaikams, neturi profesionalių vadybininkų; neskatinama nacionalinė dramaturgija, nėra dramaturgus rengiančios aukštosios mokyklos.
Lieka palinkėti tiek mums, tiek kolegoms Islandijoje pamažu spręsti šiuos sunkumus. Šalis, kur Kalėdų laikotarpiu pas vaikus ateina trylika Kalėdų Senelių (!) visada žavės mus unikalia gamta ir meninėmis idėjomis. O besikuriantys ryšiai tarp kūrėjų, aktyvi Šiaurės Ministrų tarybos veikla, valstybių kultūros politika paskatins bendrus projektus tarp dviejų mažų ir draugiškų šalių - Lietuvos ir Islandijos.