Dalia Mikoliūnaitė
Kovo pabaigoje nuvykau į Islandiją, norėdama daugiau sužinoti apie Islandijos teatrą vaikams. Stažuotę rėmė Šiaurės ministrų taryba, programa „Closer Culture Neighbours" (dabar Šiaurės ir Baltijos šalių kultūrinė mobilumo programa). Nuvykau, žinodama tiek, kad teatras Islandijoje yra. Ir kad Islandijos nacionaliniame teatre sėkmingai keletą spektaklių sukūrė Rimas Tuminas.
Pasidalysiu įspūdžiais apie teatrą vaikams vadybos aspektu. Tikiuosi, kad Lietuvos teatrų, kuriančių jaunai auditorijai, vadybininkams ir vadovams bus įdomu pažvelgti į kolegas, jų darbus šioje šiaurės šalyje, skaudžiai susidūrusiais su ekonominiais sunkumais, kaip ir mes, bandančiais surasti naujas formas ir suteikti naują turinį savo veiklai.
Nepriklausomi teatrai Reikjavike
Reikjavike yra du pagrindiniai teatrai - Islandijos nacionalinis dramos ir Municipalinis, vaidinantys spektaklius vaikams, bei maži nevalstybiniai teatrai, kurių vien Reikjavike yra apie dešimt. Mažų nepriklausomų trupių ypač padaugėjo nuo 2008-ųjų rudens, kai, pablogėjus ekonominei situacijai šalyje, pavieniai aktoriai susibūrė į mažas nepriklausomas trupes.
„Galimybių teatras" (isl. „Moguleikuhusid") - pirmasis nevalstybinis teatras vaikams Islandijoje. Jis kuria 18 metų. Tai - trijų aktorių trupė, kuriai vadovauja Peturas Eggerzas. Repertuare keliolika spektaklių, dauguma jų sukurti pagal islandų literatūrą. Teko apsilankyti spektaklyje „Landid Vifra" („Poezijos šalis"), kurį trupė vaidino vaikų darželyje. Spektaklis spalvingas, skoningas, tekstas eiliuotas (pagal šiuolaikinę islandų poeziją). Taip vaikai mokomi žodžių reikšmių, rimavimo, eiliavimo. Spektaklis vaidinamas nuo 2005 m., su juo apkeliauta visa Islandija. Teatras savo patalpų neturi, spektaklius rodo mokyklose ar darželiuose, savaitgaliais - kultūros centre. Valstybė remia atskirus projektus, savivaldybė nemokamai suteikia patalpas repeticijoms. Mokyklos kviečia teatrus ir už spektaklius apmoka iš savo lėšų, skirtų ugdymui. Tik darželiuose už bilietus moka tėvai. O bilietai, mūsų akimis, nepigūs - mokyklai spektaklis kainuoja apie 70 tūkstančių kronų (1 400 litų), o vienas bilietas darželyje - 1 500 kronų (30 litų). Ekonominę krizę teatras pajuto - mokyklos nebegali apmokėti spektaklių. Ir valstybė, keliolika metų finansavusi teatro pastatymus, šių metų projektams neskyrė pinigų. Per metus teatras suvaidina apie 120 spektaklių vaikams. Teatras yra Tarptautinės teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos ASSITEJ narys, o vadovas Peturas Eggerzas - vadovauja ir Islandijos ASSITEJ asociacijai.
Kitas spektaklis vaikams „Ali Nali ir mėnulis" (isl. „Alli Nalli og tunglith") - dviejų aktorių žaidimas vaikams nuo 3 metų. Istorijas sukūrė Vilborg Dagbjartsdottir (ji vėliau tapo rašytoja) savo sūnui, kuris nenorėdavo valgyti košės. Tai trumpos istorijos apie išdykusį berniuką, apie jo atradimus ir košę, kurią suvalgo mėnulis, pamažu tapdamas pilnatimi.
Spektaklis vaidinamas naujų „miegamųjų rajonų" Kultūros centro salėje. Teatro siekiamybė - būtent „miegamuosiuose rajonuose" rodyti spektaklius kiekvieną savaitgalį.
Kad išgyventų, teatras imasi įvairių kitokių veiklų. Vasarą aktoriai dirba vaikų vasaros kursuose (panašiai, kaip vaikų vasaros stovyklose dirba lietuvių aktoriai), ekskursijų gidais.
Per aštuoniolika gyvavimo metų teatras pelnė pripažinimą, tapo žinomas. Iš pradžių tai buvo vienintelis teatras, apsilankantis darželiuose, mokyklose. Paklausus, kas pasikeitė per tiek metų, teatro vadovas Peturas sako: „Dabar atsirado daug mažų teatrų, kurie važinėja po ugdymo įstaigas. Ir ne tik teatro - muzikos kolektyvų ir kitų, tad jaučiame didžiulę konkurenciją. Daug kas pasikeitė, tik vaikai ne."
Paklaustas apie krizę, atsakė: „Buvo visi labai užsiėmę, bėgantys, perkantys, dabar viskas nurimo, žmonės noriau lankosi teatre, vaikai labiau klauso, kas sakoma."
„Šokinėjantis teatras" arba „Judantis teatras" (isl. „Skopp") veikia 5 metus. Dvi jaunos aktorės sukūrė dabar kultiniais Islandijoje tapusius personažus Skoppa („šokčiojanti") ir Skritla („besijuokianti"), paskui šie personažai įsikūnijo spektaklyje, TV laidoje, DVD. Du personažai keliauja, kartu su vaikais mokosi pažinti pasaulį, raides, spalvas, garsus. Spektakliai skirti vaikams nuo 7 mėn. iki 3 metų.
iliustracija
Siekiama, kad vaikas ilgai prisimintų savo pirmąjį apsilankymą teatre. Teko matyti spektaklį „Skoppa ir Skritla muzikinėje kelionėje" (isl. „Skoppa og Skritla i song-leik") - šeštadienio popietę prisirinko pilna 100 vietų salė: vaikai atėjo su tėveliais ir seneliais. Aktoriai vaikus pasitiko, pakalbino. Susėda vaikai ant didelių minkštų čiužinių prie scenos, aktyviai dalyvauja spektaklyje. O spektaklis apie tai, kaip dvi draugės Skoppa ir Skritla keliauja po pasaulį, aplanko keletą šalių (Ameriką, Rusiją, Afriką), kelionės metu kartu su vaikais išmoksta pasisveikinti kiekvienos šių šalių kalba, sužino šalies vėliavos spalvas, kokie gyvūnai toje šalyje gyvena, kokią muziką žmonės ten kuria. Daug dainų, šokių. Spektakliai vyksta Nacionalinio dramos teatro specialioje salėje, skirtoje vaikams. Už salę tenka mokėti nuomą. Spektaklyje vaidina, šoka ir vaikai iš šokių mokyklos.
Trupė sukūrė net kino filmą apie Skoppą ir Skritlą, kurį per du šių metų mėnesius pamatė 13 tūkst. žmonių. Šiuo metu filmas keliauja į Ameriką - ten bus rodomas kino teatruose anglų kalba.
Teatras daugiausia vaidina Reikjavike, kartais vykdo kultūrinius projektus kitose šalyse, pvz., pernai gastroliavo Toge (Afrikoje) - vaidino spektaklius ir kūrė kartu su našlaičiais vaikais. Teatras paramos iš valstybės sulaukė tik pirmam pastatymui prieš penkerius metus. Nuo tada pastatymams ir veiklai jis užsidirba parduodamas bilietus į spektaklius. Bilietai kainuoja 1500 kronų (30 litų). Papildomo personalo nėra, vadyba ir bilietų pardavimais rūpinasi aktorės, dalydamos skrajutes prekybos centruose ar reklamuodamos savo spektaklius per televiziją. Teatro tikslai - publikos prisijaukinimas, teigiamos emocijos, ugdymo uždaviniai. Paklaustos apie krizę, aktorės juokiasi - kaip tik krizės metu teatre lankosi daugiau žmonių. Jie čia ateina pasisemti optimizmo, užsimiršti, ir, jei tenka atsisakyti prabangių prekių ar kelionių, - vaikams šventės atimti negalima!
Vieno aktoriaus lėlių teatrą „Prijuostės sagos" (isl. „Sögusvuntan") režisierė Hallveig Thorlacius įkūrė 1983 metais. Teatras salės repertuariniams spektakliams neturi, daug keliauja. Spektaklių lėlės ir rekvizitas telpa į seną lagaminą. Lėles gamina dukra Helga.
Hallveig yra puikiai išstudijavusi islandų literatūrą, ypač liaudies kūrinius - islandų sagas. Sagos - IX-XVI a. parašyti literatūros kūriniai, kuriuos galima pavadinti pirmaisiais rašytiniais romanais. Jų istorijos paremtos tikrais įvykiais, aišku, per tiek amžių pagražintos ir „patobulintos". Veikėjai - to laikotarpio Islandijos kariai, keliautojai, valdovai. Hallveig spektakliams pasirenka kurią nors iš sagų ir inscenizuoja, naudodama lėles, pasakojimo žanrą, šešėlių teatrą.
„Egilio saga" - pasakojimas, kuriame daug žiaurių to meto įvykių. Istoriją pasakoja klounas, todėl vaizdiniai nėra realistiški, vaikams nėra baisu.
Kitas spektaklis, sukurtas islandų folkloro motyvais, - „Mažiausias pasaulyje gigantas" - apie piktą trolę Grilą, kuri valgo blogus vaikus. Kadangi blogų vaikų nebeliko, Grila kenčia alkį, kol užuodžia, kad čia pat, salėj, yra blogas vaikas! Verkiančią „negerą" mergaitę aktorė randa ant... savo piršto, tačiau ji tokia maža, kad jos nesimato. Tada visi žiūrovai tampa spektaklio dalimi - padeda mergaitei tapti gera, paslepia ją kurio nors vaiko ausyje, gavę stebuklingą akmenį, paverčia mergaite didesne - kad visi galėtų ją matyti ir niekas neskriaustų.
Hallveig daug keliauja, spektaklius vaidina islandų, anglų, prancūzų, rusų kalbomis, yra dalyvavusi lėlininkų seminaruose Suomijoje, Čekijoje. Paklausta, kaip išmoko tiek kalbų, atsako: „Islandai turi mokėti daug kalbų, nes kitos šalys nesupranta islandų kalbos." Gastroliavusi Rusijoje, JAV, islandų bendruomenėms ji parodė net 150 spektaklių!
Kaip atsirado noras kurti vaikams islandų folkloru paremtus spektaklius? Hallveig sako, kad vaikystėje jai močiutė pasakodavusi įvairias istorijas virtuvėje, ruošdama valgį. Suaugusi suprato, kad paprasti žmonės, perpasakodami liaudies istorijas, iš tikrųjų labiausiai saugo šalies kultūrą, istoriją, bet lieka neįvertinti. Tad močiutės garbei įkūrė teatrą (taip kilo pavadinimas „Prijuostės sagos") ir jau tris dešimtis metų pasakoja istorijas vaikams.
Ar Islandijoje palankios sąlygos kurti vaikams, ar teatrai sulaukia paramos iš vyriausybės? Hellga sako: „Mes turbūt esame labai drąsūs - šalyje su tiek mažai gyventojų ir unikalia kalba - tiek daug teatrų vaikams! Iš vyriausybės mažai kurie sulaukiame paramos, dažniau tik deklaruojama vaikų kultūrinės edukacijos svarba."
„Prijuostės sagos" teatras neturi nuolatinio repertuaro. Kuria spektaklius pagal projektus arba savo malonumui. Naujas projektas - adaptuojama amerikiečių autorių medžiaga apie vaikų seksualinį išnaudojimą. Spektaklis bus rodomas mokyklose, po spektaklių vyks moksleivių diskusijos su psichologais.
Šiuolaikinę operą vaikams - „Stygos teatrą" (isl. „Strengjaleikuhusith") įkūrė scenografė, kostiumų dizainerė, libretų rašytoja Messiana Tomasdottir. Užaugusi gausioje šeimoje, nuo vaikystės ji siuvo lėlėms drabužius, grojo pianinu. Studijavo scenografiją, tekstilę, lėlių teatrą. Dirbo Lenkijos, Suomijos teatruose. „Stygos teatras" salės neturi. Messiana kuria operas vaikams ir suaugusiesiems ir beldžiasi į įvairių teatrų erdves. Dažniausiai premjeros įvyksta Nacionaliniame operos ir Nacionaliniame dramos teatruose. Messiana subūrė nemažą kūrybinę grupę - aktorius, muzikantus, šokėjus, apšvietėjus. Pati kuria libretus, dekoracijas, lėles ar kaukes, režisuoja. Didelį dėmesį skiria apšvietimui. Kartais kūrybinė grupė susirenka iš įvairių šalių: dainininkas - Didžiojoje Britanijoje studijuojantis islandas, o apšvietėjas atskrenda iš Australijos. Kūriniai unikalūs - kuriama originali šiuolaikinė operos muzika vaikams. Kūrinys atliekamas scenoje gyvai (scenoje vaidina ir groja muzikantų grupė). Aktoriai dainuoja be fonogramos, šokėjai valdo lėles. Ir visa tai skirta vaikams nuo vienerių metų amžiaus!
Operų pastatymu ir finansavimu rūpinasi Messiana, kuri ieško rėmėjų, rengia projektus. Islandijoje veikia aktyvus muzikų fondas, kuris remia šiuolaikinės muzikos projektus vaikams mokyklose, - Messiana ne kartą gavo finansavimą iš ten. Kultūros ministerija remia, kartais suteikdama „menininko atlyginimą", pas mus tai būtų panašu į „menininko stipendiją". Dažnai projektai neatsiperka, Messiana kūrybinei grupei už darbą atsilygina savo sukurtais paveikslais, vitražais, kostiumais kitiems pastatymams.
Teatras veikia nuo 1982 metų. Per tą laiką sukurtos penkios operos vaikams, dvi - suaugusiesiems. Ir daug dekoracijų, kostiumų įvairių teatrų pastatymams.
Opera vaikams „Sonata" (isl. „Sonata") tapo metodine medžiaga mokyklose, išleistas CD, DVD, natų knyga. Personažai kalba specialiai sukurta kalba, vaikai supranta siužetą iš muzikos ir tam tikrų nurodytų žodžių.
Opera vaikams „Sustok trumpam" (isl. „Dokadu vid") sukurta pagal trijų kartų islandų poetų kūrybą. Pasakojama istorija apie berniuką, kuris gimė liaudies pasakoje ir per laiką keliauja į ateitį. Užauga, patiria meilę ir gimsta kitas berniukas - miesto vaikas, kuris svajoja pakeisti pasaulį, kad jis taptų geresnis.
Šiuo metu repetuojamam „Stray bird" (isl. „Farfuglinn") libretą Messiana kuria pagal H. Ch. Anderseno pasaką „Motina" ir R. Tagorės poeziją. Ir rašo knygą apie spalvų ir formų reikšmę, kuri taps mokymo priemone mokyklose.
Paklausta apie savo gyvenimo meilę - lėlių teatrą, Messiana atsako: „Lėlių pasaulis labai platus - jame yra visko. Jis nuostabus, nesibaigiantis kaip pati kūryba. Tame pasaulyje gali daryti viską, ką tik nori."
B.d.
