Naujausio tyrimo duomenimis, tik vienas iš dešimties Jungtinės Karalystės teatro režisierių yra kilęs iš darbininkų klasės.
Šį tyrimą užsakę Jungtinės Karalystės Scenos režisierių profesinė organizacija, Nacionalinis teatras, Karališkoji dramos meno akademija ir Old Vic teatras jo rezultatus pavadino „išblaivinančiais“.
Tyrimas „Režisierių balsas“ apklausė daugiau nei 300 JK režisierių. Jo tikslas - „geriau suprasti, kokia šalyje dirbančių režisierių kilmė, koks jų išsilavinimas ir pasirengimas, ko jie gali pasiekti“.
Tyrimo išvados atskleidė ir daugiau duomenų:
- 89 proc. apklaustų režisierių buvo baltaodžiai (palyginimui - 80 proc. JK gyventojų įvardija save baltaodžiais britais);
- 79 proc. apklaustųjų priskyrė save aukštesniajai vidurinei arba vidurinei klasei (plg. - šioms klasėms save priskiria 27 proc. JK gyventojų);
- 10 proc. režisierių kilę iš darbininkų klasės (tokiems save priskiria 44 proc. JK gyventojų);
- 93 proc. yra įgiję kvalifikacinį ar aukštesnį laipsnį, tačiau tik 19 proc. pažymėjo studijavę dramą ar su tuo susijusius dalykus pirmosios pakopos studijose;
- 86 proc. respondentų pažymėjo teatre esą užimti ir nerežisūriniais darbais, dauguma nurodė, kad jie yra ir aktoriai;
- 52 proc. apklausos dalyvių buvo vyrai, 48 proc. - moterys.
- 84 proc. respondentų pažymėjo neturintys fizinės negalios.
Jungtinės Karalystės Scenos režisierių profesinės organizacijos vykdomasis direktorius Thomas Hescottas teigia, kad apklausa atlikta siekiant „išsiaiškinti, kas sudaro JK režisūrines pajėgas ir kokios spragos, jei tokių yra, vyrauja jų mokymesi bei karjeroje“. Anot jo, „nors socio-ekonominės režisierių kilmės ar jų įvairovės statistika nėra šokiruojanti, visgi tai - prablaivinantys faktai. Be to, apklausa taip pat parodė, kad režisieriams trūksta palaikymo „užaugti“ iki didesnių erdvių ir projektų“.
Daugiausiai apklausoje dalyvavusių režisierių (63 proc.) buvo nuo 26 iki 45 metų.
Didžioji dalis režisierių (78 proc.) kilę ne iš Londono, tačiau daugiau nei pusė jų šiuo metu gyvena sostinėje. Nors Londone gyvena 13 proc. visos Jungtinės Karalystės gyventojų, sostinėje gimusių režisierių apklausoje - 22 proc. „Šia prasme sostinė vis dar pirmauja“, - teigiama apklausos ataskaitoje.
Socialinė režisierių klasė buvo vertinama pagal NRS social grades sistemą: režisieriai, kurių tėvai dirbo vadovaujantį ar profesinių įgūdžių reikalaujantį darbą, priskiriami aukštesniajai vidurinei klasei, o darbininkų klasei priskiriami tie, kurių tėvai dirbo pusiau kvalifikuotą arba nekvalifikuotą fizinį darbą.
Tik 3 proc. režisierių priskirti darbininkų klasei, kuri sudaro 15 proc. visų gyventojų. Nors vyrų ir moterų režisierių, dalyvaujančių tyrime, skaičius buvo beveik vienodas, tyrimas atskleidžia, kad tas pats nepasakytina apie jų profesinį užimtumą, nes moterys režisierės darbui samdomos rečiau nei vyrai.
Atkreiptas dėmesys į visų tyrime dalyvavusių režisierių išsilavinimą: 17 proc. jų studijavo Oksforde arba Kembridže.
Naudojantis tyrimo, pavadinto Gulbenkiano ataskaita, atlikto devintajame praeito amžiaus dešimtmetyje, duomenimis, Jungtinės Karalystės Scenos režisierių profesinė organizacija pastebi įvykusius pokyčius. Teigiama, kad nors Gulbenkiano ataskaitoje nebuvo fiksuotas aiškus procentas režisierių, įgijusių išsilavinimą Oksfordo arba Kembridžo universitetuose, jame buvo teigiama, kad „labai didelė dalis vidutinio amžiaus režisierių, dirbančių britų teatruose, studijavo Oksforde arba Kembridže“.
Visgi Gulbenkiano ataskaitoje pastebimas „traukimasis iš Oksfordo ir Kembridžo aplinkos“, tą patvirtina ir Jungtinės Karalystės Scenos režisierių profesinės organizacijos tyrimas. Jo ataskaitoje taip pat išryškėja „nerimą kelianti tendencija“, kad nauji režisieriai turėtų įgyti magistro laipsnį.
Taip pat atkreipiamas dėmesys į paramą, pagalbą režisieriams. Nors šiuo metu egzistuoja tam skirtos schemos, „turėtų būti daugiau sutelktinio mąstymo“. Režisieriaus karjeroje pagalbos, paramos labiausiai trūksta „viduriniame karjeros etape“, kuris apibūdinamas kaip tarpsnis tarp naujo režisieriaus atėjimo ir jo pripažinimo. Tyrimo rekomendacijose teigiama, kad dramos mokyklos turėtų apsvarstyti režisierių draugijų steigimą ir ragina sukurti daugiau mentorystės schemų.
Thomas Hescottas daro išvadą: „Tikimės, kad tyrimo statistika ir ja vadovaujantis pateiktos rekomendacijos atvers kelius dialogui su menų organizacijomis ir apmokymų organizatoriais, siekiant užtikrinti ilgalaikę paramą ir konsultacijas, kad režisieriaus profesija taptų atvira visiems, ne vien privilegijuotiesiems. Tačiau kad taip nutiktų, reikalingi struktūriniai pokyčiai.“
Parengė Diana Gancevskaitė
