Iš aktoriaus dienoraščio…

Stanislovas Rubinovas, Aleksandras Rubinovas, Birutė Mar su Lietuvos respublikos pasiuntiniu Ukrainoje Algirdu Kumža su žmona

Blausioje prožektoriaus šviesoje ritmingai juda veik dvimetrinis iki pusės apnuogintas kūnas... Dėmesio, susikaupimo, kažkokio keisto paveikumo aureolė supa aktorių... Žiūrovai, bijodami menkiausiu garseliu suardyti įkaitintą atmosferą, sėda į savo vietas ir prasideda monologas... Racionalus ir logiškas, autoironiškas ir sarkastiškas, isteriškas ir pamišęs...

Kažkas grotovskiško – spėjame mes. Ir neklystame. Žymus lenkų aktorius Janoszas Stoliarskis išties ne vienerius metus dirbo su legendiniu režisieriumi Jerziu Grotowskiu. Šiandienis J. Stoliarskio spektaklis „Ecce homo“ sukurtas pagal filosofo Friedricho Nietzsches knygas. Perdėm neteatrinis tekstas skamba aštriai ir šiuolaikiškai, o vyksmas pašėlusiai įtaigus.

Pamatęs tokį reginį supranti, kad vieno aktoriaus teatrui pavaldžios pačios keisčiausios idėjos, neįtikimiausios formos, ir monospektaklį galima sukurti iš bet ko. Reikia tik talento.

VII Kijevo tarptautiniame monospektaklių festivalyje „Vidlunnya“ talentų tikrai netrūko. Tokios pajėgios aktorių sudėties, tokių įvairių ir puikių spektaklių nepamena net šio žanro specialistai, žymūs teatrologai ir festivalių organizatoriai. Laimė dalyvauti forume teko ir man su Pero Lagerkvisto „Neūžauga“.

Balandžio 26 d. savo mašina, kurioje tilpo visa spektaklio dekoracija, patraukėme į Ukrainą. Sulig kiekvienu kilometru pilką miškų ir laukų spalvą pamažu keitė gaivi pavasarinė žaluma, o vėliau pražydo, pakvipo... Kijevas – turtingas, puošnus ir linksmas, laisvas ir europietiškas – ganėtinai kontrastavo su kita Ukraina, per kurią važiavome. Nušiurę nameliai, dirvonuojančios derlingos žemės, neskoningos, tik mėlynai pasidabinusios kapinaitės su geležiniais kryžiais ir vainikais, duobės keliuose, jokių rodyklių nė ženklų. Bet kelias įveiktas ir mes Kijeve, Podolo rajone.

Sergėjus Barkovskis spektaklyje „Goriuchino kaimo istorija“

Kijevo senamiestyje įsikūręs teatras „Koleso“ – ideali vieta monospektakliams rodyti. Šešiasdešimties vietų salytė, nedidelė scena, jauki kavinutė, kurioje nuolat vyko festivalio dalyvių susitikimai ir patys įdomiausi pokalbiai. O kalbėtis tikrai buvo apie ką. Spektakliai – vienas už kitą geresni ir originalesni. Tarptautinė žiuri (ukrainietis, šveicaras, albanas ir lietuvė) bendravo draugiškai, bet nė menkiausia užuomina neleido nuspėti, ką ir kaip vertina. Mano galva, konkursiniai festivaliai, nors ir pasėja nemažą intrigą, iš esmės neteisingi. Kaip galima lyginti nelygintinus dalykus? Italų aktoriaus Georgo Kazerio spektaklis „Kaitlis grįžta iš karo“ vaidinamas tiroliečių (!) kalba, taigi jo nesupranta nė vienas žiūrovas. Maža to, nėra nei scenografijos, nei muzikos. Viena kėdė, nuo kurios aktorius nė negalvoja keltis. Bet valandos vyksmas toks azartiškas ir įdomus: aktorius ir eina, ir bėga, ir miega, mes matome kautynes ir krūvas nukautųjų, daugybė personažų, atrodo, kalbasi vienu metu, tai skamba daina, tai atidunda karo aidai... O žiūrovai leipsta iš juoko, klausydamiesi itališko Šveiko istorijų...

Kai bulgarų teatro ir kino žvaigždė Nikolajus Urumovas suvaidino „Gyvenimą kartono dėžėse“, tapo aišku, kad festivalio Gran pri priklauso tik jam. Naujo gyvenimo atstumtas buvęs inžinierius rausiasi šiukšlių konteineriuose, gaivindamas savo prisiminimus. Rasta plokštelė nostalgiškai suskamba personažo rankose. Ir visai nesvarbu, kad nėra grotuvo... Tuščias butelis virsta smuiku... (Reikia pasakyti, kad aktoriui netalkina jokios fonogramos. Tik balsas, virtuoziškai valdomas.) Bet galiausiai iš šiukšlių dėžės ištraukiama pripučiama lėlė. Prasideda juokinga ir labai graudi meilės istorija. Į kelias akimirkas tilpęs gyvenimas...

Nikolajus Urumovas spektaklyje „Gyvenimas kartono dėžėse“. Aleksandro Rubinovo ir teatro archyvo nuotraukos

Kijevo publikos numylėtinės Birutės Mar paskutinis darbas „Poetė“ pirmą kartą skambėjo rusiškai. Salomėjos Nėries eilės, dienoraščiai, smerkiantys straipsniai, pasisakymai. Ir didelė žmogiška tragedija. Spektaklio finale nelauktai šiurpiai suskambėjusi „Poema apie Staliną“ – išties puikus meninis atradimas.

Kai atrodė, kad visi didieji festivalio atradimai jau buvo, kad visi žiuri sprendimai prognozuojami, – įvyko teatro stebuklas. Vienas paklausiausių Peterburgo ir Maskvos teatrų aktorių Sergejus Barkovskis parodė „Goriuchino kaimo istoriją“. Momentinis persikūnijimas, ritmų ir nuotaikų kaita, gyva improvizacija, manipuliavimas lėlėmis, virtuoziški aktoriniai etiudai. Beveik dviejų valandų spektaklis pralėkė kaip kelios minutės.

Tokiame kontekste vaidinti „Neūžaugą“ buvo velniškai atsakinga. Į mano spektaklį prigužėjo tiek žmonių, kad teko nešti visas teatre buvusias kėdes bei suolus, dalis publikos klausėsi radijo teatro iš greta esančios fojė, o kelios dešimtys žmonių liko gatvėje. Tačiau vaidinimas praėjo sėkmingai, ovacijos ir riksmai „bravo“ liudijo, kad buvau išgirstas ir suprastas. Beliko laukti kritikos verdikto. O jis pranoko visus lūkesčius. Laurai už „geriausią spektaklio režisūrą“ ir žiūrovų bei rėmėjų simpatijų prizas. Kolegė Birutė Mar irgi neliko nuskriausta, pelnydama apdovanojimą „už geriausią moterišką vaidmenį“. Gran pri absoliučiai pelnytai atiteko Sergėjui Barkovskiui.

Bet apdovanojimai lieka apdovanojimais, o svarbiausia ir brangiausia – gausybė naujų kontaktų, pakvietimų į būsimus festivalius Vroclave, Albanijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, meniniai įspūdžiai, sukrėtimai, praplečiantys horizontus, skatinantys dirbti, ieškoti, rizikuoti.